Atgal į praeitį

I dalis. KITAIP – pradžia.
Bėga metai, dienos. Tarsi smulkutis pajūrio kopų smėlis, iš ištiesto delno srūva minutės ir akimirkos. Ateina žmogus ir, nuėjęs savąjį kelią, išeina. Pasilieka pėdos – mums, likusiems, žyma gyvenime, kad kažkas šiuo keliu ėjo. Mes kiekvienas turime savyje neišmatuojamus lobius ir tiek daug gyvasties. Gyvasties, kad savąjį kelią nueitumėme kitaip, savitai. Čia neveiks, kaip klaviatūroje mygtukai – „COPY“, „PASTE“ ar „DELETE“. Deja, „UNDO“ – taip pat nepagelbės, jei atsisukę atgalios matysime, kad nuėjome ne ten, ne taip. Gal dėl šios priežasties pasaulis ir sukasi. Ir mes su juo, su beprotišku troškimu skrieti savaip...
Kitoks buvo ir šis mano savaitgalis. Mudviejų. Jis – mano brangus meškinas. Jis - tas žmogus, kuriam atsiradus mano gyvenime patapo lengviau ištverti negandas, priimti iššūkius. Jis - tas, kurio „labas rytas“ man įjungia naują dieną, kurio žvilgsnis nuspalvina pasaulį, o švelnus bučinys kasryt – įkvepia naujiems potyriams ir fantazijoms. Ir aš kuriu. Kuriu valandas ir dienas, ir jų tėkmę, posūkius, kad mudviems būtų gera ir jauku. Savaitgaliai, kuriuos galime praleisti dviese – tampa mažyte švente, staigmena, paslaptingu ėjimu ar važiavimu kažkur, kur dar nebuvome, su mintimi, net ir lankytas vietas pamatyti kitaip. Savitai. Ir tada jos kalba tik mudviems suprantama kalba, pasakodamos tik mudviems žinomas istorijas ir įvykius.
Taigi šiam savaitgaliui daviau pavadinimą „Atgal į praeitį“. Ketvirtadienio popietę jau viskas buvo suplanuota ir žodis po žodžio gulė ant lapo. Tokį savaitgalio planelį savo meškinui ir nusiunčiau. Žinojau, ir puikiai supratau, kad bet kokia kelionė ar ekskursija su tokiu aprašymu, skaitančiam nieko konkretaus neatskleistų. To ir siekiau. Paslapties. Širdyje džiaugiausi ir šypsojausi – mano meškinas žvelgė į mane nuostabos kupinu žvilgsniu ir tarsi klausė – ką tu sumąstei? Šiek tiek praskleidžiau nežinios šydą – pati džiaugdamasi ne mažiau už jį, nors apie tam tikras suplanuotas aplankyti vietas ir pati žinojau vos šiek tiek daugiau už jį. Bet juk paslaptis taip stipriai veža. Pasakiau, kad teks pasiimti daug šiltų drabužių ir tam tikrą amuniciją, kuri mums pagelbės pabėgus nuo civilizacijos – katiliuką vandeniui užvirti ant laužo, šiek tiek geriamo vandens, kirvį, malkai miške nukirsti, degtukų ugniai įkurti. Su akyse žaižaruojančiais velniukais, pašnibždėjau: „Miegosime miške, meškine, bandysim išgyventi“. Moteriškos prigimties vedina (visos mes, net ir tvirčiausios ir subrendę) kartais sunkiai ištveriame neišplepėję bent mažytės smulkmenos, pakišdamos ją kaip užuominą. Taigi keletu žodžių apibudinau sodybos, kurioje planavome dalyvauti išlikimo apeigose, šeimininką. Justinas - ne standartinio mąstymo žmogus. Taip kaip jis pristato savo sodybą ir joje vykstančius renginius – drąsiai gali vadinti savitais ir išskirtiniais. O jei apibudinant vienu žodžiu – KITAIP. Jau kuris laikas planuojant savaitgalius, ne kartą teko vartyti kaimo turizmo sodybų puslapius ir skaityti jų aprašymus. Perskaičius pirmas Justino sodybos aprašymo eilutes, pajutau, kad šioje vietoje kalba nuoširdumas, paliečiantis tolimiausias sielos kerteles. Taigi toliau jau skaičiau širdimi. Meškinui nusiunčiau keletą ištraukų iš to aprašymo. Man taip norėjosi, kad ir jis paruoštų savo dušią kitokiam savaitgaliui ir gilesniems išgyvenimams. Manydama, kad esu pakankamai atsargi ir neiššifruojama, siekiant visko iki galo neišduoti, ištraukose tikslius vietovių pavadinimus ištryniau. Sekantis šioje istorijoje nuostabos kupinas šūksnis buvo iš mano burnos – meškinas atsiuntė man nuorodą – http://www.justinosodyba.lt .“Kaip tu sužinojai? Kaip?“ O jis šelmiškai nusišypsojo ir tarė: „Įvedžiau tavo atsiųsto sodybos aprašymo pirmas eilutes į google ir man iš karto atvertė nuorodą į Justino sodybos svetainę. Taip planuoto savaitgalio paslaptis buvo atskleista. Abu šypsodamiesi su dideliu susidomėjimu skaitėme pilną sodybos aprašymą. Peržiūrėjome Neolito olos nuotraukas. Ir kad ir kaip stengėmės įžvelgti bent nedidelę nišą oloje, kurioje būtų galima praleisti išlikimo naktį, tokios nuotraukose neįžiūrėjome.
Kad skaitytojui taptų šiek tiek aiškiau, trumpai papasakosiu, kaip gi gimė ta mintis, apie išlikimo naktį miško glūdumoje esančioje Neolito oloje. Kai pirmą kartą paskambinau sodybos savininkui Justinui, klausinėjau tikriausiai įprastų dalykų -ar galite pasiūlyti nakvynę, ką įdomaus galėtumėte pasiūlyti, ar rastumėte laiko mums dviem žmogeliams, papasakoti trumpos ekskursijos į ola metu, įdomių istorijų ar nutikimų. Justinas, lėtai dėstydamas žodžius, iš karto maloniai sutiko mus priimti. Keletu žodžių trumpai papasakojo apie mišką, kuriame jis įrengė akmens amžiaus gyventojo būsto kopiją, tam kad žmogui, atsidūrusiam toje erdvėje ir terpėje, patyrusio pasakotojo vedamam, taptų aišku ir akivaizdu, kaip gyveno neolito žmogus, kuo jis kvėpavo ir kas privertė jį palikti urvus, o išėjus iš jų, įvesti pasaulį į naują – geležies amžių. Justino paprastuose žodžiuose skambėjo nuoširdumas. Pokalbio pabaigoje jo pasakyti žodžiai mane stipriai sutrikdė: „O gal norėtumėte oloje praleisti naktį? Aš ten esu miegojęs, manau ir jūs nesušaltumėte“. Nė sekundės nesudvejojau: „Mes sutinkame! Super mintis!” Justinas patarė pasiimti šiek tiek geriamo vandens ir šiltų drabužių nakčiai. Į mano klausimą, ar mums nereikia pasiimti miegmaišių, šiltų patalų ar čiužinukų, jis trumai tepasakė: „Tai rasim vietoj kažko. Nesivežkit“. Atvykti į sodybą turėjome penktai valandai vakaro, kol dar buvo šviesu. Tuo pokalbis ir pasibaigė.
Taigi, grįžtant atgal prie istorijos su meškinu – mudu šaipėmės vienas iš kito sakydami, kad tapsime nakčiai urviniu vyru ir moterimi. Susiglausime ir pabandysime nesušalti. Bet į reikalingų daiktų sąrašą meškinas įrašė – keturi miegmaišiai, vilnonės kojinės, apatinės kelnės, kelioniniai čiužinukai ir ... tepalas nuo nušalimo .

Papildyta:
II dalis.
Nubudau šeštadienį ryte savo lovytėje ir dar nepramerkus akių, pati sau šyptelėjau – iš šiltų namų ir patikimos bei saugios aplinkos, leisiuosi į nežinomybę. Kaipgi baigsis ši diena? Kur nuves tas vingiuotas kelelis? Su ta mintimi kėliausi, pakavau paskutinius numatytus kelionei daiktus ir akies krašteliu sekiau laikrodžio rodyklę. Laikas slinko lėtai, o širdyje išdavikiškai kirbėjo nerimo kirminiukas. Ir tai mane svaigino..
Pajudėjom iš namų prieš 10. Gal kažkiek susivėlinome, tačiau tai nei trupučio netrikdė puikios nuotaikos. Pro šalį mirguliuodami skurdžiais sniego lopinėliais bolavo laukai. Oro temperatūra buvo vos 1-2 laipsniai žemiau nulio, tad džiaugėmės, kad oras tarsi pagal užsakymą – pats tas laukiniam savaitgaliui. Jau nuo Aukštadvario kalnelių ir ežerų už lango bėgantys vaizdai su kiekvienu kilometru vis labiau balo, o pasiekus Trakus, pilkų žemės plotelių visiškai nebeliko. Net pamąstėme, kad tokiu oru ir slidės būtų nepamaišę, jei tik būtumėm numatę, kad šiuose kraštuose žiema taip stipriai įsitvirtinusi.
Dar keletas posūkių ir mes jau Užutrakiuose. Dar savaitės pradžioje su žirgininkystės klubo PERKŪNO ŽIRGAI atstove telefonu buvau sutarusi, kad valandai laiko galėsime pajodinėti. Jau vaizduotėje piešiau, kaip josime apsnigtu miško takeliu, lengvai pasilenkdami, kad neužkabintumėme pečiu apsnigtos medžio šakos ir kad sniegas nepabirtų už apykaklės. Mano manymu jodinėjimas Užutrakyje ir tų istorinių vietų vaizdai, mūsų savaitgaliui puikiai tiko. Tačiau būtent čia mus ir pasitiko pirmoji nesėkmė. Jokio žirgyno čia nebuvo nei kvapo. Teko skambinti telefonu ir dar kartą klausti, kurgi laukia mūsų pabalnoti žirgai. Iš nuostabos pasikabino apatinis žandikaulis: “Mes jau septyneri metai iš čia išsikėlę”. Jums teks šiek tiek pagrįžti ir pakilus į kalną pasukti į dešinę, o tada pro tūkstantmečiui pažymėti įrengtą angelų kalnelį, privažiuosite mūsų arklides.” O tai kur tas pažadėtas pasijodinėjimas Užutrakyje? Nenukabinome nosių ir tiesiu taikymu nurūkome nurodyta kryptimi. Ne, tokios smulkmenėlės mums suplanuoto savaitgalio tikrai nesugadins. Tačiau tai buvo tik pradžia.
Privažiavus arklides – nosys jau pačios pasikabino (bent jau man, juk aš ne taip šią pramogą išsivaizdavau, kai tariausi dėl jodinėjimo): baltų plytų gerokai senokos fermos, kur ne kur pakeisti langai, šieno ir šiaudų susukti ritiniai, aplūžusios tvoros, o pačiame kieme nunarintomis galvomis vangiai rupšnojantys šieną du asiliukai ir senas ir paliegęs kuinas. Tiesą sakant – vaizdelis daugiau nei ne koks. Apsidairius aplink tesinorėjo apsiašaroti – greta fermų pusiau apdegęs didokas trobesys, kitos fermos, pliki laukai ir tik kažkur tolumoje dunksintis miškas. Tai kurgi mes josime? Įėjome pro didžiuosius vartus į arklides. Mus pasitiko jaunutė liekna mergaičiukė, kuri pasisakė, būsianti mūsų instruktore. Mums buvo liepta išsirinkti šalmus ir išeiti į kiemą, kol bus atvesti žirgai. Nors buvome sutarę jodinėjimo pradžią vienuoliktai valandai, dėl internete nurodyto netikslaus adreso, vėlavome apie dešimt minučių, tačiau į balnus atsisėdome tik dar po gerų dvidešimties. Išklausę trumputį pasakojimą apie tai, kokiomis komandomis žirgą paraginti eiti žingine, risčia ir kaip sustabdyti, išjojome iš aptvertos teritorijos. Lėtai žirgai žingsniavo slidinėdami apledėjusiu laukų keliu. Vėliau - apsnigta šalikele link angelų kalniuko. Mūsų instruktorė ėjo priekyje mano žirgo ir kažką bandė pasakoti, gal daugiau pokalbio palaikymui, nei stengdamasi mus sudominti. Meškino žirgas visa laiką žingsniavo paskui manąjį ir nei raginamas, nei kalbinamas nejudėjo sparčiau. Man tai nebuvo pirmas kartas balne, todėl jaučiausi tikrai nusivylusi. Žinau ką reiškia jausti taisyklingą žirgo judėjimą po balnu. Žinojau kaip reikia tą judėjimą jausti ir kaip pačiai judėti balne, kad žirgo neapsunkinti jojimo metu. Bet to tikrojo jojimo nebuvo nė kvapo. Kažkoks „pasikratymas“ po apsnigtus laukus. Kai pabandžiau paraginti savo žirgą pasukti į šalį, kad bent likusią kelio dalį galėtumėm joti greta ir bent jau keletu žodžiu persimesti su meškinu, buvau iškart sustabdyta to nedaryti, nes man, girdi, nežinomi šie laukai ir takai, todėl žirgas gali žirgas įsmukti į užsnigtą duobę ir susižaloti. Taip kad teko grįžti į pradinį judėjimą vorele paskui per sniegą šokinėjančią instruktorę ir pasitenkinti tokiu jojimu, koks buvo leistinas. Vargu ar visas nujotas atstumas buvo ilgesnis nei kilometras, nes parjojus atgal į aptvarą, laikrodis rodė 12 valandų. Saugiai nušokę nuo žirgų dar padarėme keletą nuotraukų ir atidavėme žirgus nuvesti atgal į aptvarus. Grąžinome šalmus. Kai paklausiau, su kuo turėsiu atsiskaityti ir kokia kaina už šią pramogą, buvau lengva šokiruota: „Mokėkite pinigus man. 100 litų”. Na to jau buvo ryškiai per daug. Valanda jodinėjimo vienu žirgu kainuoja 50 lt, apie tai aš buvau informuota. Tačiau nemaniau, kad mergaičiukei užteks įžūlumo pasakyti pilną kainą už vos pusvalandžio pasijodinėjimą plikais laukais, vietoje pažadėto jodinėjimo Užutrakio dvaro apylinkėse. Pasakiau, kad tiek nemokėsiu. Padaviau 80 litų. Tačiau ir tai manau buvo per didelis užmokestis tiems, kurie ne tik neįvykdė savo pažadų bet ir jodinėjimo laiką sutrumpino dvigubai.
Tokie nemalonūs netikėtumai mus grūdina ir patikrina. Patikrina mūsų gebėjimą išlikti savimi ir nepratrūkti, o planams sugriuvus –neapsiašaroti ir tęsti kelionę su gera nuotaika ir šypsena. Esu be galo dėkinga meškinui. Viso to nelemto pasijodinėjimo metu iš jo neišgirdau nei vieno irzlaus žodžio, replikos nei man, nei instruktorei. Tiek kartų, kiek pavykdavo jojant atsisukti – į mane žvelgė jo mylinčios akys, o veide švietė šypsena. Ji mane ir ramino.
Savaitgalis prasidėjęs ne taip romantiškai, kaip man norėjosi, tesėsi. Atėjo metas „nuspalvinti dangų“ oro šventėje. Jos metu jau tradiciškai kiekvienais metais vasario mėnesį Trakuose, ant Galvės ežero organizuojamas Lietuvos atviras parasparnių tikslaus nusileidimo čempionatas, skiriamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės dienai pažymėti. Lengvai užkandę ir atsigėrę šiltos arbatos palikome automobilį saugojimo aikštelėje prie Senosios kibininės ir pasileidome nuo kalno Trakų pilies link, kur ant užšalusio ežero šventė jau buvo pačiame įkarštyje. Be perstojo į dangų kilo spalvingi parasparniai. Šalia ant to paties ežero įrengtoje čiuožykloje čiuožė ne tik vaikai, bet ir pagyvenę žmonės. Apsukome nemažą ratą. Smagiai pasivažinėjome rogėmis, pritvirtintomis ant ilgos beržinės karties, kuri sukosi ant įkalto į ledą kuolo. Kokia šauni ir nieko nekainuojanti pramoga! Bevaikščiojant užšalusiu ežeru gavau žinutę iš Justino: “Sveiki. Atvykdami nepamirškite pasiimti geriamo vandens“. Su meškinu nusišypsojome vienas kitam – esam laukiami, o tai tikrai maloniai nuteikia. Tačiau kartu su džiugesiu, ramybės nedavė kitas klausimas – kas per sodyba, kurioje nėra geriamo vandens? Atsakymą parašėme pokštaudami: “Sveiki. Tiek, kiek turime, atsigerti užteks. O be dušo apseisime “. Netrukus į dangų ėmė kilti parasparniai su kaukėmis. Skriejantis dviratis žirgo galva, karalius, gandras, tigras, o taip pat ir ...penis . Taip taip . Netgi taip. Apsiniaukusį dangų virš užšalusio Galvės ežero nuspalvino išradingas sportininkų skrydis ir aprėdai. Tikrai buvo malonu ir linksma tai stebėti. Pasukome link mašinos. Laikrodis rodė pusę keturių. Dar buvo per anksti vykti pas Justiną, tačiau po truputėlį pajudėjome ...atgal į praeitį...

Papildyta:
III dalis
Gausiai apsnigtu mišku vingiavo kelias. Sniego čia buvo tiek, kad galėjai pamanyti, kad šiuose kraštuose be perstojo snigo ir jokio atlydžio čia nebūta. Praretėjus miškui, laukymėje mus pasitiko seni trobesiai, įlinkusiais stogais tvartai, lauko virtuvėlės. Nykus lietuviškas kaimas žiemą. Važiuot tokiomis vietovėmis turbūt jaukiau būtų pavakary, kai tokių trobesių jau neįžiūrėsi, tačiau juose degantis žiburėlis užtikrintų, kad ten yra gyvasties, kad už nedidelių langelių vyksta gyvenimas ir kūrenasi ugnelė. Betgi dabar buvo vos kelios minutės po ketvirtos valandos dienos. Lėtai judėjome link tikslo. Nuovargis ir grynas oras jau išryškino pirmuosius nuovargio ženklus – meškinas vis nusižiovaudavo. Mano akys irgi vis dažniau markstėsi. Jau nemažai patirta ir pamatyta šiandien. O kas dar mūsų laukia?
Už nedidelio posūkio mus pasitiko iškaba „Justino sodyba“. Pasukę siauru miško keliuku, netrukus privažiavome pirmuosius sodybos pastatus. Miško palaukėje apsnigti stovėjo keletas namelių. Jei kas mintyse namelius piešia lygiom keturiomis sienomis, rąstų, ar šiaip lygiai nudažytų lentučių, gali tokias mintis pasidėti į šalį. Čia viskam tiko vienas žodis – KITAIP. Vos išlipus iš mašinos prie mūsų vizgindamas uodegą ir lodamas pribėgo šuo. Jis meiliai glaustėsi, šokinėjo, ir leidosi glostomas. Iš maisto dėžutės ištrauktas virtos šoninės gabaliukas mus iškarto pavertė draugais. Nusprendėme apsidairyti. Kiekvienas namelis buvo vis kitoks. Langų forma, aukštis, kurių ne kurių ir spalva skirtingai švietė, sukurdami tomis spalvomis savotiškai paslaptingą įspūdį. Takeliai vedantys prie kiekvieno namelio durų buvo užpustyti storu sniego sluoksniu ir regis juose nebuvo gyventa ar būta žmogaus nuo pat žiemos pradžios. Pastatai neturėdami taisyklingos namui būdingos formos tarsi pasakojo, kad tas, kas juos statė, kiekvieną naują elementą darė savomis rankomis iš po neramiai išmiegotos nakties susapnavus – turiu dar štai ką padaryti, dar ten kažką pridėti, dastatyti. Pažvelgus pro vieno ar kito namo langą viduje matėsi įrengti kambariai koridoriukai, pasieniais sustatyti netaisyklingos formos iš medžio drožti suolai, ant sienų kabėjo įvairūs daiktai, daugelio kurių paskirties aš net nenumaniau. Sodybos pakraštyje stovėjo senas medinis kluonas. Į sienos atremti seni žemės ūkio rakandai, kitame šone malkų rietuvė, iš kurios regis ne per seniausiai paimtas glėbelis malkų. Paėjus keletą žingsnių tolėliau, tarp gerokai apsenusių medžių (gal obelų, ar kriaušių), pusiau atviru stogu stovėjo senutėlis, kažkada raudonos spalvos, autobusas KAVZ. Šalia jo – irgi ne pirmos jaunystės džipas. Persimesdami vienu kitu žodeliu, su meškinu nusprendėme, kad šeimininkas turi pomėgį seniems automobiliams.
Ėjome toliau. Antrame sodybos kieme stovėjo keletas prabangių automobilių. Prisiminiau, kad Justinas minėjo, jog nuo pirmos valandos jį žada aplankyti keletas draugų, su kuriais jis užsikurs pirtį, todėl negalės mūsų priimti iki penktos valandos. Laikrodis rodė penkiolika minučių po ketvirtos. Pagrindinis namas sodyboje pats keisčiausias. Nesugebėčiau žodžiais nupiešti jo formos ir vaizdo. Tarsi penki ar šeši stogai ir gal trejetas kaminų. Iš dviejų iš jų lengvai vertėsi šviesus dūmelis. Vadinasi gyvų čia yra. Iš karto už pagrindinio namo mus pasitinka užšalęs tvenkinys. Vanduo, jis visakur taurina ir harmonizuoja aplinką. Dėl man nesuprantamų priežasčių, būdama šalia vandens, nuolat jaučiu glaudesnį ryšį su gamta. Tą ypatingai stipriai pajutome ir čia, Justino sodyboje. Pastatai ant tvenkinio krašto, saloje stūksanti pavėsinė, kiek tolėliau, kito tvenkinio viduryje suręstas nedidukas dailus namelis tarsi snaudė giliu žiemos miegu, bet tuo pačiu, regis kalbėjosi tarpusavyje. O netolimais stūksantis miškas jų pokalbio klausėsi ir vos vos šlamėjo plikomis šakomis. Meškinas sustojo ir tarstelėjo: „Įsiklausyk. Ar girdi kokia tyla? Ji tarsi spengia ausyse – jokio garso...“. Taip tylą išgirsti mums, miesto šurmulį nuolat girdintiems žmogeliams yra kažkas neįprasto ir kerinčio. Ji tarsi sklando ore, šiek tiek pakilusi nuo žemės, nematomomis gijomis apvynioja mūsų kojas, pakyla kūnu aukščiau, priglunda prie veido, plaukų, vos juntamu vėjelio dvelktelėjimu prasiskrieja pro ausis ir nutolsta, nuvilnija medžių viršūnėmis gilyn į mišką. Tarsi vedami tylos ir paslapties už rankos patraukėme į kitą sodybos pusę arčiau link miško. Kelias, vedantis už sodybos, buvo nevalytas. Gal kokios didesnės mašinos provėžos bylojo, kad šia kryptimi judėjimo jau kuris laikas nebuvo. Tai į kurią gi pusę pasiduoti, juk taip magėjo miško pakraštyje pamatyti tą paslaptingą olą. Jei Justinas žadėjo prakurti ugniakurą, kad mums ten būtų šilčiau, tai be abejo turėjo į tą pusę važiuoti. Tai kur gi tos lengvo automobilio provėžos link pamiškės? Kiek ėjome, pamiškėje matėsi vien laukinių žvėrių įmintos sniego pėdos, ir kur ne kur iš po sniego patalų striksintys žolynai. Jau vakarėjančioje tolumoje matėsi keletas namų. Tačiau tas vaizdas neramino – net ir stipriau įtempę žvilgsnius, nei iš vieno jų kamino rusenančio dūmelio neišvydome. Lyg juokais, lyg rimtai paklausta, ką apie visa tai manau, patyliukais pratariau: „Man baugu, meškine. Ar nebūsiu iš per didelio rašto išėjusi iš krašto. Planavau, dėliojau kelionės maršrutą ir štai kur atsidūrėme – aplink nei gyvos dvasios...“. Vis neryžtingesniais žingsniai brendant per sniegą mąsčiau – norėjau kitokio savaitgalio, ne iščiustytos kaimo turizmo sodybos, ne prabangaus viešbučio ant ežero kranto su SPA malonumais ir romantiška vakariene žvakių šviesoje. Norėjau KITOKIO savaitgalio, tačiau nesitikėjau, kad tas KITAIP taip stipriai paveiks mano pasaulio ir aplinkos suvokimą. Susidraugavimui su natūralia gamta ir mėgavimuisi šia harmoninga visuma reikia atsakingai pasirengti, apvalyti sielą, tinkamai surikiuoti mintis. Matyt tam nebuvau pasiruošusi, todėl nejučia ėmiau regzti mintį – o gal grįžti namo? Išsimiegotumėme šiltoje minkštoje lovoje ir nesikamuotume čia bevaikščiodami apmirusiuose laukuose, kur aplink ne gyvos dvasios.
Tarsi suraizgytas siūlas kišenėje, menkas takelis pasuko link nedidelės trobelės. Vargu ar čia kas gyveno – pajuodę sienos, apykiauris stogas, ant langų kabančios į užuolaidas jau seniai nebepanašios, retos medžiagos atraižos, toliau mums piešė nerimą keliantį vaizdą. Priėjus arčiau durų, baltame sniege pamatėme vos rustelėjusį išpėduotą takelį, vedantį link kito, šalia stovinčio apgriuvusio pastato. Atidžiau jį apžiūrėjęs meškinas nusprendė, kad tai lauko virtuvė, nes iš po apgriuvusio stogo kyšojo kaminas. Vadinasi čia kažkas gyena. Greičiausiai kokia vieniša senutė klypuodama iš trobelės eina takeliu atsinešti į trobą malkų. Taip svarstydami pamažėle priartėjome atgalios prie tos pačios vietos, kur palikome savo automobilį. Laikrodis rodė be penkių minučių penktą vakaro. Dangus vis labiau vakarėjo. „Palaukiame dar penkias minutes ir jeigu nieko nesutiksime ir nepamatysime, sprunkame iš čia...“ Meškinas šypsojosi. „Padarysime taip, kaip tu pasakysi. Aš su tavimi...“. Įsėdau į automobilį. Dar nespėjus uždaryti durelių, vėl prie mūsų vizgindamas uodega smagiai per sniego atšuoliavo Maksas. Meškinas pataršė jo kailiuką, paglostė ir jau irgi buvo besėdantis į automobilį kai staiga pamatėme prasiveriančias pagrindinio namo duris ir iš jos išeinanti sveikai įraudusiu veidu vyriškį. Atpažinau nuotraukose matytą Justiną. Laikrodžio rodyklė rodė penkias. Atsisukusi į meškiną tarsi pagavau akimis jo klausiantį žvilgsnį: „Ką darom?“ Ir tarsi akimirkai tame žvilgsnyje įžvelgiau smalsumo kibirkštėlę. „Rizikuojam“ teištariau.
Ir buvo nuspręsta.

Papildyta:
IV dalis
Justinas jau žingsniavo link mūsų savo tvirtu ir smagiu žingsneliu, plačiai nusišypsojo ir padavė man ranką. „Jūs labai punktualūs. Sveiki atvykę. Aš Justinas“. „Mes jau valanda, kaip atvykę, apsižvalgėme aplink, apžiūrėjome sodybą, jos apylinkes ir kadangi tarėmės susitikti penktai valandai, tai nenorėjome brautis vidun ir trukdyti jūsų pasibuvimo su draugais“. Justinas atrodė nustebęs, tačiau ilgai nelaukęs pažvelgė šelmišku žvilgsniu mūsų pusėn ir paklausė: “Pasiruošę? Tad kol šviesu, netempiam į naktį ir judam link olos. Ten dar prie šviesos pasidarbuoti reiks“. Mudu su meškinu žvilgčiojom vienas į kitą ir tą akimirką tikriausiai kartu pagalvojome – trauktis per vėlu, dabar jau eisim iki galo. „Pasiruošę“ - išpyškinom abudu vos ne choru.
Justinas atidarė savo automobilio dureles ir užkūrė variklį. Atidengė bagažinės tentą ir liepė krauti savo daiktus. „Aš jus nuvešiu į olą ir paliksiu, taip kad pasiimkite viską, ko jums reikės nakčiai oloje su savimi. Paskubėkit.“ Tekini sukrovėme kuprines ir kitus daiktus į Justino modernų džipą. „Oho, tarstelėjo jis – jūs daiktų prisikrovėte, kaip į šiaurės ašigalį!“. „Na tai čia miegmaišiai, šilti drabužiai, žvejo batai, katiliukas, indai, maistas, geriamas vanduo – juk esam pasiruošę nakčiai oloje ant akmenų!“. Jis šyptelėjo. „Važiuojam“. Ir mes pajudėjome.
Išvažiavus iš sodybos pasukome pamiške į kitą pusę, nei mudu su meškinu vaikštinėjome. Kelias vedė į pačią miško gelmę. Vienas posūkis, dar vienas ir sniegu užverstu keliuku įvažiavome į laukymę. Prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas: vienoje pusėje iš ilgų apgenėtų medinių karčių pastatyta atvira jurta. Kiek tolėliau – pavėsinė, kurioje suolų gale prikrauta šieno stirta. Įvairūs senovinės buities rakandai. Ant iškelto stulpo – girnapusė, kiek tolėliau vienas kitas iš po sniego kyšantis fakelas. Tai ką išvydome pažvelgę į kitą pusę – mums abiems užėmė kvapą. „Atvažiavome“ tarė Justinas ir užgesino mašinos variklį.
Sustojome tiesiai priešais kalno papėdėje (o gal greičiau lomoje) įrengtą Neolito olą. Tarsi atviri vartai prie įėjimo stūksojo du milžiniški nupjauti medžiai, kurie olai buvo kaip visa laikantys ramsčiai. Tiesiai virš mūsų pakeltų galvų, ant skersinio pritvirtinta kabojo neolito amžiaus gyventojo kaukė. Išlipome iš automobilio ir paskui Justiną įžengėme į olą. Tiek daug akmenų vienoje vietoje ir taip meniškai sukrautų ir sutvirtintų olos sienose nesitikėjom pamatyti. Kur ne kur viename olos šlaite ant akmenų buvo pritaisytos lentos. Kitame šone – meistriškai įtaisyti suolai, stalai ir netgi senas dvigulis krėslas patogesniam atsisėdimui. Akimirksniu pasijutome tarsi laiko mašinos nublokšti gilion praeitin – atgal į akmens amžių. Dairėmės aplink lyg stabo ištikti ir niekaip negalėjome patikėti, kad stovime tiesiog ...po žeme. Urve...
„Čia vyksta apeigos‘-prakalbo Justinas – „siekiant žmogaus ir aplinkos harmonijos. Pagrindinis buvimo čia motyvas - žmogaus dvasinės ištakos, likimo suvokimas per pagrindinės ir esminės vertybės prizmę – per meilę, kuri viskam suteikia prasmę. Džiaugiuosi, kad pasiryžote čia atvykti. Buvimas atkirstiems nuo pasaulio ir sąlytyje su gamta jums leis artimiau save pažinti, įsiklausyti į sielos virpesius, o taip pat išgirsti greta esančios širdies plakimą ir šilumą. Įsijauskite į gyvenimo jums pametėtą išgyvenimo žaidimą ir tapkite jo pagrindiniais veikėjais. Judviejų akys spindi – o tai man teikia džiaugsmo ir aš žinau – jums pavyks“. Tikriausia mūsų plačia atverktos akys dar ir spindėjo virš atkritusių apatinių žandikaulių , jei jau taip Justinas pasakė. Tai buvo nepakartojama.. Vos keletui sekundžių stabtelėjęs ir žodį taręs Justinas ėmė lipti olos akmenimis į viršų link sienos. Aš dar kartą apsidairiau ir manyje vėl atgijo klausimas: tai ant kurio gi akmens mums teks kloti miegmaišius ir bandyti nesušalus išmiegoti? Iš karto po šio, lyg žaibas tvykstelėjo kitas klausimas – tai kurgi tie pakūrenti ugniakurai, kad būtų šilčiau? Oloje ugnies niekur nesimatė. Staiga išgirdau Justino žodžius: „Prašom vidun urviniai žmonės. Štai jūsų urvas nakčiai“. Prietemoje dairydamiesi neįžvelgėme olos gilumoje ant medinių rastų užkabintos grandinės, spynos, kurią nukabindamas Justinas ir pakvietė mus užeiti. Durys girgžtelėję prasidarė ir mes su meškinu įžengėme į urvą. Justinas įžiebė šviesą ir prieš mūsų akis atsivėrė neolito amžiaus gyventojo urvo vaizdas. Didelė ir aukšta kiek akmenimis, kiek moliu grįsta, į sienas nueinantys ir aukštyn kylantys sutvirtinti mediniais plačiais suolais akmenys, medines lubas laikantys stori rąstai. Justinas čia nesustojo. Jis pasilypėjo akmeniniais laiptais dar aukščiau ir gretimoje sienoje pravėrė dar vienas sunkias duris. Už jų dideliame pečiuje jau ramiai spragsėjo įkurta ugnelė ir maloniai skleidė šilumą. Šios tolimiausios urvo patalpos pasieniais iki pat lubų taip pat pūpsojo dideli vienas ant kito sukrauti akmenys ir juos dengiančios lentos. Vaizdas buvo toks, kokį istorijos vadovėliuose kažkada esam matę. Viskas taip tikroviškai. Viskas taip asketiškai. Kiekvienas akmuo, kiekviena niša, senas medinis dubenėlis, viskas tiesiog kvėpavo pareitais amžiais – neolito dvasia. Akimis jau bėgiojau nuo vienos lentos, prie kitos, platesnės: čia klosim čiužinuką, čia tiesim miegmaišį, o gal ne, ten , anoje nišoje bus platesnė lenta. Širdis šokinėjo iš pasitenkinimo ir džiaugsmo – tą akimirką jau net nekilo abejonių, kad naktį išgyvensime, nors vos metras virš galvos dunksojo įšalusi ir storai sniegu padengta žemė, o oro temperatūra rodė minus 4 laipsnius. Žvelgiau į meškiną spindinčiom akimis ir mintyse šnabždėjau “myliu tave, mano urvini žmogau, šioje oloje tarp šių akmenų dar stipriau tai jaučiu...“
Ir tada atsitiko dar šis tas. Apžiūrėję mažąją urvo patalpą apsisukę ėjome pro duris atgal į pirmąjį kambarėlį. Netikėtai pakėlusi akis aukštyn, virš storų medinių durų, pačioje urvo palubėje, kur šviesa vos pateko, pamačiau ...didelę ir plačią, paklotą lovą. Taip. Palubėje pūpsojo šilti patalai. Tuo momentu aš nesusivaldžiau ir tikros laukinės moters balsu suklikau: „Mes turėsime kur miegoti! Meškine, čia yra lova! Nereiks miegoti ant akmenų!” Jei nebūčiau tuo metu stovėjusi urvo tarpduryje, tikriausiai būčiau sušokusi laukinės moters šokį. Meškinas irgi iš nuostabos šūkčiojo. Mudu apsikabinome. Tikriausiai tą akimirką jautėmės daug laimingesni, nei jaustumėmės laimėję Euro Jack potą. Mačiau, kaip šelmiškai ir su pasitenkinimu mūsų euforiją stebėjo Justinas. Manau tokiomis akimirkomis jo pasitenkinimas pasiekia viršūnę – pasirinktas kelias nueitas ne veltui, o jei tai teikia dar ir džiaugsmo žmonėms, čia atvykusiems save patikrinti ir iš naujo atrasti – vadinasi, gyvenimo mozaika sudėliota teisingai.
Kai atsisukome su meškinu į Justiną, jis prieš mus stovėjos su dviem mažutėliais dubenėliais, sklidinais skaidriai gintarinio skysčio. Padavė mums tuos dubenėlius ir paėmė trečiąjį sau. Tada tarė: “Noriu jus dar kartą pasveikinti atvykus čia, Neolito olą. Jauskitės čia kaip namuose. Šios akmeninės sienos jums taps šiai nakčiai namais. O tam, kad nesušaltumėte, norėčiau palinkėti judviem paties svarbiausio dalyko – meilės. Lai ji degte dega jūsų akyse kiekvieną dieną iki pat gyvenimo pabaigos, taip kaip šiandien. Šio tauraus miško gėrimo lašelį už tai su jumis ir noriu išgerti”. Neatitraukdami akių vienas nuo kito mes su meškinu dubenėlius pakėlėme prie lūpų.
“Už mudviejų meilę akyse …urvini žmogau”.

Papildyta:
Likusias dvi dalis įkelsiu šiek tiek vėliau
Nesinori lėkštai aprašinėti tokių įspūdžių...su kiekvienu parašytu žodžiu mintyse išgyvenu tuos įvykius dar ir dar kartą...

V dalis
Justinas oloje ilgai neužsibuvo. Dar kartą keletu žodžių nupasakojęs, kaip kūrenti pečių, kurias dureles uždaryti, kurias laikyti praviras, kad šilumos būtų užtektinai ir kad dūmai vidun neprasiveržtų. Klausėme su meškinu atidžiai ir stengėmės viską įsidėmėti – juk netrukus liksime visiškai vieni, miško glūdumoj apsnigtoje Neolito oloje. „Štai kirvis. Jis jums bus pagrindinis įrankis išėjus malkauti. Miške pilna sausuolių, taip kad pats laikas juodviems pasirūpinti kuru nakčiai ir laužui, kad karštimo užsivirt galėtumėte“. Tik tada mudu pastebėjome, kad prie pečiaus nebuvo nei vienos malkos, nei vieno pagaliuko. Matyt, išvydęs mūsų klausiamą žvilgsnį Justinas šyptelėjo: „Na, kas į mišką veža malkas? Nejuokaukit. Malkų miške pilna, taip kad nelaukite kol sutems, apsidairysite ir su aplinka susipažinti turėsite rytoj marias laiko, o dabar – kirvį į rankas ir pirmyn į mišką“.
Dar kartą mūsų raginti nereikėjo. Meškinas čiupo kirvį ir su plačia, gal šiek tiek laukine šypsena, iškėlęs jį virš galvos, sušuko: „Sek paskui mane – mano urvine moterie!“. Miško viršūnėmis jau stipriai gainiojo smulkutes snaiges smarkiai vakarėjantis nakties šešėlis. Temo. Reikėjo paskubėti ir pasirūpinti malkomis, kad jų užtektų visai nakčiai. O ji žadėjo būti šalta. Pažvelgiau į laikrodį – be keliolikos minučių šešios. Klampojome per purų sniegą miško link. Pasigirdo užvedamo variklio garsas ir netrukus prie mūsų prisiartino išvažiuojančio Justino automobilis. „Įsikurkite, o tada įsimeskite į kuprines to, ko prireiks pirtyje ir miško keliuku ateikite iki sodybos – juk nemiegosite nesiprausę, urviniai žmonės . Tikiuosi kelią rasite. Iki“ . Ir šovė lyg kulka smarkiai užsnigtu miško keliuku sodybos link. Tai mums buvo dar viena staigmena. O kiek vėliau supratome, kad ir gyvybiškai svarbi – dūmų kvapas netrukus pramušė visus Kenzo ir ..... aromatus.
Darbavomės iš peties. Nedideli sausuoliai virto vienas po kito. Kirvio smūgių aidas skambėjo visoje palaukėje. Tik aido nebuvo – tarytum viską sugėrę būtų purūs sniego patalai ir vakarėjantis miškas. Tempiau nukirstus medelius į kelią, rinkau smulkesnius žabus ir šakeles. Paskui nešėme viską prie olos. Meškinas nusiėmęs nuo galvos kepurę, braukė nuo kaktos prakaitą. Medkirčių darbas neleidžia šalčiui po skrandom bėgioti – tą abu pajutome . O dar jas ir sukapoti reikėjo. Plušome gerą valandą. Pamažėle paruoštos malkos buvo suneštos vidun prie pečiaus. Meškinas užkūrė ir lauke laužą. Tarsi lopšyje ant olos palubėje pritvirtinto rasto suposi pakabintas ant storos grandines metalinis ugniakuras. Judėdamas gaudė orą ir pamažėle nedidelė ugnelė įžiebė smagiai spragsintį laužą. Jau kvepiantis dūmais meškinas mane apkabino. Tylėdami žvelgėme į tamsoje paskendusį mišką, į šalia rusenančią siūbuojančiame ugniakure liepsną ir tarsi jautėme, kaip mūsų širdys kalbasi... Laikas tarsi sustojo vietoje. Bet kokie žodžiai čia neteko prasmės...
„Laikas keliauti į pirtį“ – iš palaimingo susimąstymo mane pažadino meškino sušnabždėti žodžiai. „Jau gera valanda, kaip mes čia darbuojamės. Justinas mūsų laukia“. Nusijuokiau. Pirtis tikrai nepamaišys – mano nugara po šiltais dviem megztiniais ir storu žvejo kombinezonu buvo visa šlapia. O meškinas jau stiprokai dūmeliu kvepėjo . Nieko nelaukdami į kuprinę susikrovėme rankšluostį, keletą švarių drabužiu, užrėmėme olos duris, dar užmetėme malkų į jau smagiai besikūrenantį pečių ir ugniakurą olos prieangyje ir pajudėjome miško takeliu. Kelias neprailgo. Žingsniavome besišnekučiuodami ir vis pasidžiaugdami mums likimo suteikta galimybe patirti tokius neįtikėtinus įspūdžius. Visgi, gyvenimas tikrai yra gražus..
Dar keletas žingsnių ir mes jau prie Justino namo. Dienos metu ganėtinai niūriai atrodęs, keistas pagrindinis pastatas dabar buvo pilnas šviesos ir pro neuždengtus didelius langus spinduliavo gyvybe ir tarsi kvietė užeiti. Tarpduryje mus pasitiko šeimininkas. „Čia mano svetainė, čia svečius priiminėju, draugus, ar šiaip užklystančius. Čia virtuvė, kurioje pats ruošiu maistą organizuojamiems renginiams ir tiems, kurie man brangūs“. Justinas be perstojo kalbėjo, pasakojo, rodė ir su tokia meile glostydamas kilnojo savo šeimos nuotraukas. Tarsi brangiausią relikviją atvertė linkėjimų ir padėkos knygą. „Nėra mano svetainėje atsiliepimų skilties. Kažkada buvo, bet jau senokai ji išimta. Kažkada pertvarkant svetainę ji liko neįjungta. Taip iki šiandien ir yra. Man daug maloniau žmogaus ranka parašyti šilti žodžiai. Iš vis kitoniška rašysena užrašytų eilučių man kalba tie žmonės, kuriuos aš turėjau galimybę pažinti ir bent trumpai akimirkai įėjus į jųjų gyvenimą palikti širdyse atsiminimą. O jie man paliko savąjį. Tai tikra. Tai natūralu. Todėl tai taip brangu.“ Kiekvienas Justino namo kampas dvelkė paprastumu, bet kartu ir skleidė kažkokią keistą paslaptingumo aurą. Pagoniškais elementais dekoruotos užuolaidos. Tais pačiais raštais išmarginti užtiesalai ant sienų. Kitoje pusėje už ornamentais iš lentų išpjautos sienos – jo vaikų lovelės. Ant siaurų lentynėlių spalvoti pieštukai, lėlės, meškiukai, kelios mašinėlės. Visa tai piešė mudviems su meškinu mylinčio ir rūpestingo žmogaus portretą. Dar po keleto minučių mudu su meškinu jau mėgavomės kvepiančiu ir garuojančiu pirties karščiu. Ištiestomis ant gultų kojomis tarsi bėgiojo mažutėlės skruzdėlytės. Jaučiau kaip kaista kūnas. Gulėjom persimesdami vos vienu kitu žodeliu. Buvo taip malonu. Ore lengvai sklandė ramios muzikos garsai. Pakilę nuo gultų pravėrėme duris į lauką ir atsidūrėme lauko terasoje ant užsalusio tvenkinio. Terasos viduryje, išpjautame grindinių lentų kvadrate žiojėjo iškirsta eketė. Aš atsisėdau ant krašto ir pamerkiau kojas į ledinį vandenį. Šaltis kilo nuo kojų pirštų galiukų stingdindamas aukštyn į kūną srūvantįi kraują. Meškinas stovėjo šalia ir gėrėjosi vaizdu. Užšalusiame tvenkinyje šiek tiek pakrypęs ant šono styrojo nedidelis dengtu stogu laivas – barža. Viduje staliukas, suolai. „Mano Titanikas pasviro – taip Justinas sakė“ prakalbo meškinas ir nusišypsojo. Grįžome į pirtį. Kaitinome kūnus dar gera pusvalandį ir jautėme, kaip grįžta jėgos, o į sielą plūsta tokios geros energijos banga. Harmonija su gamta. Vandens artumas ir tas svaiginančiai stiprus troškimas jį prisijaukinti... Laikas bėgo. Tikriausiai jau seniai po aštuntos vakaro. Kai išėję iš pirties jau rengėmės švarius drabužius, pasirodė Justinas nešinas nedideliu metaliniu senoviniu arbatinuku. „Karšta žolelių arbata mano svečiams ir po nedidele taurelę tauraus miško gėrimo. Susėdome už stalo puodeliui arbatos, o pakilome gal tik už geros valandos. Pokalbiui temų ieškoti nereikėjo. Mums buvo smalsu viskas – kaip gimė mintis sodybą įrengti, kokie vėjai Justiną atginė į šią miško glūdumą. Kaip statėsi ir kilo vienas po kito sodybos pastatai. Pasirodo, yra vanduo sodyboje . Ir šulinys yra, tačiau žiemos metu, kai sodyboje niekas negyvena, kad neužsaltų siurblys ir vamzdžiai, Justinas jį apvyniojęs plėvele, apšiltinęs ir nenaudoja. Išklausėme labai įdomų pasakojimą apie senuosius automobilius, stovinčius sodybos pakraštyje. Pasirodo jie gyvi ir dar ir kaip gyvi. Didžiuoju džipu, pasirodo, Justinas teminių vakarėlių metu po pelkes ir skardžius vežioja renginių dalyvius. Bestogis autobusas irgi važiuojantis . Jis irgi yra vienas iš neatsiejamų mergvakarių ir bernvakarių atributas. Ausis ištempę klausėme pasakojimo apie beprotišką Justino užsidegimą ir aistrą siekiant įgyvendinti savo idėją įrengti kitokią sodybą. Sodybą, kurioje žmonės turėtų galimybę, atitrūkę nuo civilizacijos, santarvėje su savimi ir visu pasauliu surasti betarpišką ryšį su gamta. Iki vėlyvo vakaro užsitęsusio pokalbio metu ir bendrų pažįstamų buvo atrasta, ir nuoširdžiai paatvirauta. Bet apie tai negaliu rašyti – iš širdies į širdį pasakyti žodžiai, ten turi ir pasilikti...
Kai pakilome nuo stalo, dėkodami Justinui už svetingą priėmimą ir pirties karštį, jis lyg tarp kitko ištarė: „Jeigu sušalsite, ar nejaukiai jausitės oloje – galite sugrįžti pernakvoti čia, pas mane. Jums bus paklotos lovos gretimame kambaryje. Taip kad jauskitės saugūs ir laisvi savo pasirinkime.“ Mudu su meškinu pasirinkimą jau buvome padarę, tad jokių dvejonių nebuvo likę nei lašelio. Tvirtai žinojome –šią naktį miegosime oloje.
Draugiškai ir šiltai atsisveikinę, mes įžengėme į miško tamsą. Įkaitusius po pirties veidus apgaube šaltokas nakties oras. Laikrodis rodė keletą minučių iki dešimtos. Mudu su meškinu pamažėle sniegu žingsniavome ....atgal į pareitį....

VI dalis
Olos prieangyje lengvai siūbavo ugniakuras, kuriame dar ruseno keletas žarijų. Tamsos ir žiemiško miško kvape, kuri su pasimėgavimu įkvėpdavome, buvo vos vos juntamas dūmelio skonis. Akmeniniais laiptais lipome link urvo. Reikėjo pasirūpinti ne ugniakuru lauke, o pečiumi viduje, juk jau pats laikas buvo įžengti į naktį. Deja viduje esančiame pečiuje ugnelė taip smagiai nešoko. Ar miške nukirstos malkos per šlapios buvo, ar tinkamo traukimo nebuvo. Teko dar ilgokai prie pečiaus paklūpoti, pučiant orą į liepsną ir bandant įžiebti stipresnę ugnį. Pagaliau darbai buvo baigti. Atėjo metas pakelti palubėje suręstos lovos antklodę. „Ateik, mano meškine, apkabink savo urvinę moterį, prisiglausk ir sušildyk“ sušnabždėjau ir šmurkštelėjau po šilta pūkine antklode. Meškinas rūpestingai užrėmė urvo duris skląsčiu. Dar patikrino lengvai truktelėjęs už masyvios medinės rankenos: „Juk turime elgtis atsargiai, jei norime jaustis saugūs. Čia juk miško glūduma. Nesinori naktį netikėtų svečių sulaukti“. Išgirdau negarsų jungiklio trakštelėjimą ir urvas paskendo tamsoje. „Ateinu, mano urvine, ateinu pas tave...“. Dar akimirka ir jo tvirtos rankos švelniai mane apkabino. Ir mes ištirpome tamsoje.. Pro nedidelį langelį urvo palubėje šalia lovos žvelgė mėnulis.. ir šypsojosi...
„Labas rytas, mano brangiausia urvine saulyte“ išgirdau vos girdimą šnabždesį . Atsimerkiau ir šalia savęs, taip arti išvydau besišypsančias mano mylimo meškino akis. „Kaip miegojo? Ar nesušalai? Visą naktį tave laikiau apkabinęs, o kai pavargdavau, apsiversdavau ant kito šono. Tada tu atsisukdavai ir mane apkabindavai. Aš šildžiau tave, o tu – mane. Mes išgyvenome, saulyte, viduryje apsnigto miško Neolito oloje. Tai daugiau nei nuostabu. Tai neįtikėtina ir nepakartojama. Žaviuosi tavimi ir tavo neįtikėtinu troškimu nuspalvinti pasaulį kitokiomis spalvomis. Kartu su tavimi, eičiau į pasaulio kraštą.. mano brangioji..“. Tai sakydamas jis švelniai glostė mano plaukus. Padėjau galvą jam ant krūtinės ir klausiausi jo žodžių. Tai kalbėjo mano meškino širdis – jaučiau jos plakimą ir žinojau – ji plaka man. Jis kalba man. Tokiomis akimirkomis norisi skrieti... Ir drugeliai lengvais sparneliais suplasnojo virš manęs...
Laikrodis rodė keletą minučių po aštuonių ir urviniams žmonėms buvo pats laikas lipti iš patalų. O tai padaryti buvo tikrai nelengva – pažvelgę į termometrą, mudu susižvalgėme: termometras rodė vos keturis laipsnius. „Tai bent naktelė, saulyte . Ir kaip mes nesušalome?“. Šypsojausi – argi įmanoma sušalti, kai šalia visą naktį buvo pats nuostabiausias mano meškinas. „Eisiu užkursiu ugniakurą, užvirsiu katiliuke vandens ir paruošiu savo urvinei saulytei puodelį kvepiančios kavos“. Meškinas pakštelėjo man į skruostą ir nukėlęs durų skląstį išėjo į lauką. Rengiausi drabužius kalendama dantimis. Greičiau, greičiau, kur tas mano megztinis? Dar liemenė, ir dar vienas megztukas. Apsimoviau savo šiltąjį kombinezoną ir lengviau atsidusau tik įkišusi kojas į ilgus ir šiltus žvejo batus. Lauke meškinas skaldė malkas ir bandė įkurti ugnį. Pravėriau sunkias urvo duris ir išėjau į lauką. Spaudė šaltukas ir lengvai snyguriavo. Stovėjau ant akmeninių laiptų ir nejudėdama gėrėjausi vaizdu, atsivėrusiu man prieš akis. Iš vakaro čia atvažiavome jau temstant, be to turėjome pasirūpinti malkomis. Taip ir gyvenime nutinka, pamaniau. Skubame, bėgame, dirbame darbus, rūpinamės buitimi nepakeldami galvų ir nerandame minutės laiko pakelti akis ir apsidairyti. Ir kiek daug mes per tą skubėjimą prarandame. O kokia palaima užplūstą sielą, kai stabteli ir apsidairai. Tada sustoja laikas ir tarsi jauti, kaip į tave plūsta gėrio ir palaimos srautas, nepalikdamas nei menkiausios vietos bet kokiam negerumui ar pykčiui. Regis susilieji su gamta ir tave supančia aplinka, kaip kad tolumoje susilieja apsnigtas miškas ir dangus.. Priėjau ir apkabinau meškiną. Man buvo taip gera. Per storą drabužių kalną ant nugaros jaučiau, kaip jis glosto mane ir tą akimirką suvokiau – pats nuostabiausias jausmas apkabinti žmogų, kuris kartu su tavimi ryžtasi atsidurti bet kur, net ir akmens amžiaus urve.
Netrukus jau laikiau rankose nedidelį puodelį, iš kurio gardžiai kvepėjo kava. Meškinas gėrė arbatą. Pusryčiams užsiplikinome avižinių dribsnių aliuminiame bliūdelyje. Kokie gardūs pusryčiai gamtoje! Namo važiuoti neskubėjome, dar norėjome išsigręžti keletą ekečių ir užmesti meškeres. Gal pavyks kokį žuvelioką ištraukti. Išsiėmiau iš krepšio mėsą. Pabarsčiau prieskoniais, apdėjau špinatų lapeliais i vėl suvyniojau. Iki grįšime pažvejoję, ji turi šiek tiek pasimarinuoti. Meškinas užmetė pilną ugniakurą malkų. Tolumoje pasigirdo mašinos ūžimas ir netrukus į laukymę įsuko Justino automobilis. Išlipęs iš mašinos jis priėjo prie mudviejų su plačia šypsena ir tarė: “Na kaip mano dekabristai? Ar nesušalote? Labas rytas“. Kai pasakėme, kad nubudus ryte olos viduje tebuvo vos keturi laipsniai šilumos, Justinas nustebo. „Kai aš nakvojau čia, buvau įkūrenęs taip, kad termometras rodė 21 laipsnį. Na jūs ir atsparūs. Kita vertus, nesistebiu – jei esi su tinkamu žmogum – ir tokioje temperatūroje galima išgyventi. Šaunuoliai!” Justinas skubėjo išvykti. Sakėsi, dar norintis aplankyti savo artimuosius ir pirmadienį išvykstantis į Angliją. Tik tuomet sužinojome, kad Anglijoje jis poilsiauja jau gerą mėnesį ir į Lietuvą sugrįžęs tik kelioms dienoms į draugo laidotuves. Kaip mums pasisekė, pamaniau, juk jei ne šis Justino trumpas parvykimas į sodybą keletui dienų, mūsų nepaprasto išlikimo savaitgalio galėjo ir nebūti. Likimas mums buvo palankus... Šiltai atsisveikinome, pažadėję, kad šis mūsų susitikimas tikrai ne paskutinis. Justinas išvyko. O mudu su meškinu patraukėme miško takeliu link Justino sodybos, kur užšalusiuose tvenkiniuos ketinome pažvejoti. Ir nesvarbu, kad nieko nepagavome. Išgręžtose eketėse nebuvo nė gyvos dvasios. Ne žuvies prisigaudyti čia ir atvažiavome. Tad sumetę į eketes iš po šaltos nakties mažai gyvus matilius, sugrįžome atgal prie olos. Pamažėle rinkomės ir pakavomės daiktus. Tuomet kibome į maisto gamybą. Ugniakure malkos jau buvo sudegę ir dugne ruseno kaitrios žarijos. Užmarinuotą mėsą meškinas sudėjo į groteles ir ėmė kepti. Aš įpjoviau bulves ir įdėjusi į vidų šoninės gabaliuką, suvyniojau jas į foliją. Tada sumetėme jas į karštas žarijas. Kol kepė mėsa ir bulvės, abu su meškinu kalbėjomės. Klausiau, kaip jis pasakoja savo atsiminimus, atsitūpusi ir atrėmus nugarą į didįjį olą laikantį medžio kamieną, žvelgiau į jį, siūbuojantį ugniakurą, kad žarijos neuždegtų ir žavėjausi, koks paprastas ir drauge nepaprastas žmogus su manimi kartu šioje oloje esti.. Pietus pavalgėme su didžiausiu pasigardžiavimu. Jautėmės sotūs ir patenkinti.
Savaitgalis ėjo į pabaigą. Nenumaldomai artinosi ta akimirka, kai turėjome išvykti. Buvo be galo gaila. Bet kartu ir gera – svajonės kartais pildosi, tereikia nenuleisti rankų, jei užklumpa netikėtumai ar nesėkmės ir nepasiduoti. Nugalėjome baimes ir abejones – už tai buvome apdovanoti galimybe praleisti nuostabią išlikimo naktį akmens amžiaus oloje. Esu tikra – buvome ir esame pirmieji, kuriems tai buvo lemta patirti.
Paskutinį kartą apžvelgėme palaukę, kurios tolumoje dar rūko vos matomas dūmelis iš lengvai siūbuojančio ugniakuro. „Mes dar čia sugrįšim, mano urvine saulyte. Pažadu“. Žinau, mano brangus meškine. Sugrįšim čia mintimis dar ne vieną vakarą, naktį, sugrįšim čia savo svajonėse ir atsiminimuose. Nes čia mes praleidome neužmirštamą naktį. Žengiau dar keletą žingsnių ir pajutau, kad už nugaros liko praeitis...

Tokį pasakojimą drąsiai galima dėti į kokį žurnalą