Knygų skaitytojų klubas, 85 laida

ten ir taikiau o atrodė, kad pakliuvau į patį džihado įkarštį

O mane "Laiškas tėvui" įtraukė, patiko.





Baigiau skaityti Jeroslavo Melniko "Paryžiaus dienoraščius",patiko, nors vietomis ir nesutikčiau su autoriumi, per daug išorė akcentuojama, snobizmas, bet daugiau patiko, įdomių idėjų radau, kurias būtų galima pritaikyti mūsų miestui. Įdomu buvo skaityti apie mūsų padavėjų psichologiją Na ir šiaip su daugiau kuo sutinku nei nesutinku. Ir šiaip smagiai susiskaitė, noriu į Prancūziją bent 5 paroms

Paskaitinėju šiomis dienomis tarp kitų knygų, reikalaujančių nuoseklumo, bet manęs nekabina ir tiek: nerandu ten nei Paryžiaus, nei optimizmo (nors, anot autoriaus, tai turėtų būt optimizmo vadovėlis).
Maniera kažkuo primena Užkalnį: mol visur kažkaip ypatingai geriau, tik čia visi surūgę, kaimiečiai pasaulio nematę...
Bandau pateisinti tuo, kad knyga tiesiog nesavalaikė. Prieš 15 metų aš ją būčiau su dideliu susižavėjimu prarijusi. Turbūt

Rimtai? Labai jau primena pionieriskas rikiuotes su viesu pasmerkimu tu, kuriuos mate baznycioj. Cirku cirkai. Ir tai vadinasi demokratija dabar???

Beje, skaitau H.Mantel "Wolf hall" (Vilko sale?) apie Toma Kroveli rusiska vertima (is flibusta.net). Visai idomi knyga, Jurzole jau cia ja minejo. Vietomis gal kiek istesta, bet istoriniu romanu megejoms turetu patikti

čia prieš 20 su kapeikom metų (90-92) - pirmaisiais laisvos Lietuvos metais... kai pradėjo seimūnai kalbėt apie privalomas religijos paskaitas per etiką, tai sukilo prisiminimai. močiutė vaikystėj mane labai stengėsi prisijaukint prie bažnyčios, po truputį papasakodama, paaiškindama. bet po tokių "cirkų" į tą pusę žiūrėt nebegalėjau. kaip ir į viską, kas per prievartą brukama.


"Vilko dvaras" aš irgi pradėjau prieš kiek laiko, bet įstrigau ties kažkuriuo aprašymu, gal per atostogas vėl susikaupsiu. turiu jau ir antrą dalį, bet

mano vyrą irgi taip atbaidė, tai vėliau tiesiog per kitas duris įėjo į krikščionybę, nes trauka buvo.

As irgi labai smagiai ir greitai suskaiciau, nors ne su viskuo sutikau (pamenu, kad vietomis kiek naivus pasirode Melniko poziuris, tik jau nebepamenu, del ko butent). O dabar, po poros menesiu, jau nieko nebeprisimenu. Tokia vienkartine knyga man pasirode, nors bendras ispudis geras liko.


Mano gal ir neobjektyvia nuomone (nes nebegyvenu LT), tokio tipo knygu ivertinimas priklauso dar ir nuo skaitytojo nusiteikimo: jei skaitysi su isankstiniu kompleksu, kad va turbut ir vel rasys, kaip ten geriau, o pas mus blogai, tai butent taip ir persiskaitys. Nors kazkiek sutikciau, kad Melnikas labai jau idealizuoja ta paryzietiska/prancuziska pasauli - bet kitaip ir negali buti, kai salyje esi tk laikinas svecias, neigiamos puses pasimato ir pusiausvyra atsiranda tik ilgiau pagyvenus.


As jau ir antraja dali perskaiciau, patiko net labiau negu pirmoji Bet siaip tai tokios "plaukiojancios" knygos (ne istestos, o tiesiog tokio stiliaus, kai pagrindas yra atmosfera, o ne ivykiai), tai nesistebiu, kad Gemma uzstrigo - as irgi su "Vilko dvaru" uzstrigusi buvau, o paskui vel paemiau ir labai gerai susiskaite.


Tai cia gal is to didziulio entuziazmo, kad jau galima, po tiek metu, kai buvo draudziama? Man is toli kazkaip susidaro ispudis, kad vel tokia banga kyla, privaloma tikyba etc., vis padejuojant apie morales nuosmuki ir kad tik religija mus gali nuo to isgelbeti. Norisi tiketi, kad nepavirs Lietuva konservatyvios katalikybes bastionu, bet ka zinai...

Beje, vakar kai atejau po ilgos pertraukos i tema, tai is pradziu pagalvojau, kad per klaida patekau i religijos skyreli I sia diskusija nebesikisiu (nors galeciau pasirasyti po kiekvienu Forget postu), bet labai uzkliuvo Bruksniuko pamineta Akunino citata apie tai, kad demokratijoje tenka paklusti kvailesniems - siurpuliukai oda nubego paskaicius, ir vis negaliu pamirsti... Matem gi jau, kas buna, kai nuo tokiu kalbu pereinama prie darbu - treciasis reichas butu tik vienas, nors bene iskalbingiausias, pavyzdys, bet va vis nemirsta tos idejos... Nesakau tikrai, kad demokratija yra tobulas valstybes ir visuomenes modelis, bet jau geriau kvailiu demokratija negu protinguju diktatura - ypac kai prerogatyva nustatyti kvailio ar protingo diagnoze sau prisima maza grupele, mananti, kad jie protingesni uz kitus

Aš kadangi taip ir neišsiugdžiau įpročio (tiksliau, jį praradau, kai baigiau mokyklą) lankytis bibliotekose ir knygas perku už savus pinigėlius, tai man būtų per didelė prabanga pirkti su išankstine nuostata ir dar -neigiama

Na gal ne taip issireiskiau, zodis "ïsankstinis" cia is tiesu ne prie ko, bet esme nuo to nesikeicia. Nei Uzkalnis, nei Melnikas, nei joks kitas autorius savo knygose neraso, kad LT gyventojai yra kaimieciai, pasaulio nemate, ir t.t., ir pan. - cia jau skaitytojo, ir tik skaitytojo, interpretacija

Kita vertus, tokio tipo knygose daznai bandoma sakyti (ir ne visada labai jau subtiliai), kad Lietuva nera pasaulio bamba, kad kitur pasaulyje mums iprasti dalykai vyksta kitaip ir kad gal vertetu is to pasimokyti (nebutinai perimti) - tai irgi sukelia kai kuriu skaitytoju susierzinima

Pritariu. Mano galva religija yra kultūrinis reiškinys t.y. formuojami ar beveik savaime per ilgą laiką susiformuoja tam tikri ritualai, kurie suteikia tam tikrą formą ar lauką, skirtą suburti žmones ir garbinti vienokį ar kitokį Dievą. O štai tikėjimas yra asmeninis žmogaus patyrimas. Ir tą jausmą tikrai ne kiekvienas gali patirti. Mūsų postmoderniais laikais žmogus gali tikėti bet kuo, na, kad ir demokratija , tojest tikėjimas nebūtinai pririštas prie Dievo vardo, kaip kokiais Viduramžiais. Ačiū Diev, šiais laikais bent jau Jėzaus vardu įmanomi tik žodiniai pasikapojimai, visai kas kita - Alachas.




Dėl žinutės turinio pilnai sutinku, bet pabūsiu smulkmeniška ir pridursiu, kad pakantumas ir tolerancija nėra visai tapačios sąvokos. Bent jau kai kuriems teoretikams. Profesorius R. Plečkaitis (amžiną atilsį) teigė, toleranciją galima suprasti plačiąja ir siaurąja prasme t.y. kai žmogus sąmoningai apsisprendžia pakęsti tai, kas yra vertinama neigiamai, tuomet tai yra pakanta, na o tolerancijos principas - tai tik nuostata ar pareiga pozityviai vertinti žmones. Bet tai aišku tik teorinės schemos į kurias gabūt net nevertėjo gilintis.

Kalbant į temą t.y. apie pakantumo ribas, šiuo atveju, manau, kalbama ne tiek apie homoseksualistų laisves, o kiek apie jų teises. Juk mažumos, kol jos netampa dauguma , stengiasi visais būdais praplėsti savo teises ir įsitvirtinti.
Europoje įsigalėjęs politkorektiškumas, manau, irgi savotiška tironija normalios daugumos atžvilgiu. Bet gal tai dėsninga atsvara daugumos spaudimui ?
Na, o būti laisvu žmogui neįsakysi ir neleisi - žmogus laisvas gali būti tik savo noru visais laikais ir prie visokių režimų. Manau, kad laisvės sąvoka yra glaudžiai susijusi su atsakomybe, nes tik mąstantis žmogus gali būti laisvas t.y. jis sugeba laisvanoriškai nustatyti savo laisvės ribas.

Visai į temą: pagaliau perskaičiau visas tris W. Gombrovičiaus dienoraščio dalis. Patyriau didelį , tačiau kartais abejotiną malonumą, nes autorius - didysis provokatorius, niekad nenurimstantis aršus ir pretenzingas erzintojas, mąslus filosofas.... Net nežinau, kokį rūbą čia jam dar pritaikyti

Dar galvoju iš pastaruoju metu skaitytų detektyvų labiausiai patiko James detektyvai: gan padorūs, nusikaltimai daromi su galva, sąmoningai (o ne kaip Mirties chemijoje psichopato), tyrėjai irgi su galva ir prilaikantys jausmus. Na, ir maiste gaudosi, ir namai jų stilingi (moteris rašė, suprantama)



visko pasitaiko



Puikiai pasakei. Iš tiesų tas politkorektiškumas labiausiai ir erzina. Bet tikriausiai praeis - kaip ir viskas praeina.

**Aha. Jaučiat kaip dera ši frazė su "Ne už tokią Lietuvą kovojom"? Taip skant, gavom laisvę, ir ką dabar su veikt problema netūrėtų visiems iškilti.

O dėl religijos.... hmm, turiu aš tokį smagų įsitikinimą, kad religija (kaip ir įstatymai) yra, kaip čia pasakius, lyg ir pavadėlis: jeigu eini ramiai, niekas neveržia ir nespaudžia, jeigu per ilgas - galima ir pasismaugti, o jeigu nutrūkstama - tai ir be namų, ir be maisto, ir be galvos galima likti