Globėjų ir įtėvių kursai

As laikausi tos nuomones, kad vien tai, jog vaikas prisimena sunkius dalykus sumazina rizika jam nuo to mentaliai atsiriboti, su visom is to atsiribijimo potencialiai isplaukianciom disociatyvinem problemom. Klinikiniu tyrimu nedariau. Jeigu mano 6m vaikas neprisimintu kokiu nors skaudziu dalyku, vykusiu pries metus, as rimtai susirupinciau ir atminti bei amziu kaltinciau paskutinej vietoj. Pagyvene saugioj aplinkoj jie pradeda leisti sau prisiminti ir isgyventi. Siaubingus dalykus. O tevai nebesupranta, kodel to vaiko elgesys pasikeite. Ne visada taip buna, prisiminimu nebuvimas ne visada reiskia atsiribojima nuo trauminio ivykio. Bet zinant, is kur tie vaikai- rizika didele.

Ne


Maniskis buvo ivaikintas kai jam buvo 3 metai ir 3 menesiai, pragyveno apie 11 men. pas mus viska puikiai sugebedamas paslepti, kad nieko neatsimena ir nuotraukas rodydavau, klausdavau kas cia, kas cia? Nieko nepasakydavo, tik nezinau ir nepazystu, o va po 11 men. vaikas pradejo sakyti, kad mamyte as atsimenu kaip mes pirma kart susitikom, kaip tu buvai apsirengusi, ka snekejai, antra musu susitikima su detalem papasakojo, kelione i namus kaip jam baisu buvo...... ir daug negeru dalyku kaip gyveno seimynoje, sneka ir dabar, beveik kasdien, tiesiog baisu kaip galejo sitaip baisiai gyventi seimynoje.....
As maniau, kad vaikas visiskai nieko neprisimins ir jam bus lengiau bent kuri laika, kol sugebes atsistoti tvirtai kaip gali tvirtai stoveti vaikas ant zemes, deja..... Sunku jam labai, bet mums ne ka lengviau

Sunute, tai aš vis tiek laukiu vat to atsakymo- žmogus gyvenantis ir valdantis 15ha žemės. Dirbamos. Na ir ganyklų. Gyvenantis itin gražioj aplinkoj- tarp dviejų ežerų, būdamas 35 metų sveikas vyras, turintis keturis vaikus nepasodina nei vienos vagos bulvių, nei vienos kitokios daržovės, nei vieno vaismedžio ir krūmo, nei braškių ar žemuogių. Nieko. Neturintys net ožkos, vištų, nebekalbant apie paršiuką ar karvę, kalakutus ar žąsiukus, avių. Iš pašalpų surenkantys 1800 litų. Tai kas jie yra? Tas vyras, ta moteris? Nelaimėliai? Nė vienos dienos jokio darbo nedirbę, nors asmeniškai siūlo pora ūkininkų. Prieš vaikus smuratauja, vaikai alkani. ligoti.

Yra gera vaiku teisiu konktroleriaus pazyma del soc paslaugu teikimo LT ir visu problemu, atsaskaitos tipo, 2012 metu, kazkur internete randasi. Ten kraupus procentai,kiek is viso yra socialines rizikos seimu ir kiek ju gauna realia pagalba. Cia kazkas jau minejo apie pagalbos trukuma, bet dazniausiai pagalba buna tokia :"Moterie, issiskirt su sugyventiniu, tada atgausi vaikus". "Susirask darba". "Uzsiregistruok darbo birzoje", "duok vaikams valgyti, apauk batais ziema". Kas mums su diplomais sedintiems ir turintiems darba, nepriklausomiems nuo bambaliniu ir pimpaliniu yra labai logiski dalykai. Bet jie to negali, jiems reikia rimtu gydymu nuo priklausomybes, reikia rimtu namu ukio vedimo mokymu, reikia rimtu terapeuto, kuris atkastu tokio elgesio saknis, reikia tokios pagalbos, kuri teikiama pvz JAV. Kadangi ta pagalba jiems teikiama ir po to, kai vieni vaikai atimami, jie turi sansa atsistoti ant koju ir issaugoti kitus vaikus. O pas mus kaip domino.

Sovietmečiu gyvenau kaime. Tėvas atskirai arų neėmė, turėjom tik pedagogui priklausančius 25 arus, ir atskirai ganyklą. Išgyvendavom mes- nors ūkiškai negyvenom taip, kaip įprasta buvo- turėdavom du paršiukus, karvukę, vištų, kadangi prūdas buvo tai žąsų ir ančių.
Kiti kaime turėjo arba 60 arų, arba 1ha20 arų. Jei ten močiutė senelis buvo atskira kolūkiečių šeima. Augindavo motinines kiaules, porą karvių, teliuką, vištų, triušių. Pasakos jog viską iš kolūkių pavogdavo- yra pasakos. Pavogdavo, bet niekam išauginti pakakę nebūtų.
Ir nieko nereikėjo mokyti. Tuos savo arus apsidirbdavo. Atimtų vaikų tokiom sąlygom, kokiom atimami dabar- iš viso nepasitaikydavo. Paimdavo anksčiau. Patalpindavo į internatus, parvažiuodavo tie vaikai išeiginėm. Kaimas kurį prisimenu geriausia buvo - Alėjai. Sunutė paliudys, kad tai nebuvo mažas kaimas, ir kad kaimas buvo labai jau spalvotas. Atimtų vaikų ten nebuvo.
O kodėl taip buvo- todėl kad sovietmečiu vaikai nebuvo pragyvenimo šaltinis. Jokių pinigų už vaikų kiekį niekas nemokėjo. Todėl visi gerai žinojo, kad vaikus jie turi nes nori, vaikai yra jų, už juos neužmokės. Jei būdavo taip, kad reikdavo įsikišti kolūkio valdžios lygmeniu į situaciją- niekada niekas neduodavo grynais. Vaikai būdavo vežami į sanatorijas, internatus, bendrabučius prie mokyklų. Duodavo grūdų ar bulvių. Net priimdavo sprendimus skirti karvę, paršiukų. Ir jokių piniginių išmokų.
Nebuvo jokių socialinių darbuotojų ir mokytojų, bendrauomenė tada buvo stipri- nori joj išsilaikyti, nenori būti išguitas- turi laikytis tų normų, kurios yra priimtos bendrai toj bendruomenėj. Nes viskas tuo metu turėjo neiškreiptas sąvokas- vagis turėjo vagies vardą( o nenukentėjęs nuo visuomenės) tinginys ir buvo tinginys, (o ne su sunkiai traumuota vaikyste), girtuoklis irgi buvo girtuoklis( o ne skausmą degtinėje gesinintis nelaimėlis). K-va ir buvo tokia, o ne kažkokiu pavadinimu.

Ne, jie pakankamai laimingi gudrūs žmonės...kam stengtis, jei ir taip pinigai nėra maži...vat jei nebebūtų tų pinigų...
Taip ir aiškinčiau vaikams. Laimingi žmonės, kurių laimė vaikų pinigai...Nebebus vaikų atsiras ir žąsiukai, poreikiai visgi šiokie tokie bus...arba ne...

Iš Alėjų buvo besimokančių pagalbinėje mokykloje - internate. Vardų nebepamenu.
Gražus kaimas, triūšta dabar...rudenį buvau. Vaikystėje riešutaudavom už Alėjų miške

Bakučiukų buvo. Jis toks charakteringas tas kaimas. Visų įmanomų variantų ryškiausi egzemplioriai. Net trynukai buvo . Tai jie negali ne tręšti. Visur viskas vienodai.
Aha. Kaitaip sakant jie yra parazitai. Ir tiek. Neatsiras žąsiukų. Nieko neatsiras. Nei bulvių, nei uogų. Tokiam pasiasaly gyvena- iš trijų pusių ežerai. Ten gali taip gyvent, kap man ir tau net nesisapnavo. Na taip panašiai ir gyvena tik ne į tą pusę.

Kai mano vaikas pasilegia bjauriai, o patikėk jinai labai sunkaus charakterio, tai ir galvoju, kaip bjauriai JINAI pasielgė. Ir jos gimdytoja ar dar kas, man net galvoje nesusišviečia.
Dėl tų pasakojimų vaikui apie jo tėvus. Turiu tokią nuostatą -nieko nekalbėti blogo, todėl, kad nieko apie juos nežinau. Tačiau vėlgi, kaip galiu kalbėti kažką gero, jei irgi nieko nežinau. Ilgainiui auginat, supratau, kad tokie visokie pasakymai (labai džiaugiuosi, kad viso to neskiedžiau jai) paaiškinimai, kad mamai sunku buvo, kad mama gal negalėjo, kad neviltis, gal sunkumai, gal liga, yra beprasmiai, nes nei aš žinau kodėl jinai paliko, nei aš jos klausiau ir visa tai yra konkretus melas. Ir vaikas tą supras. Nes visas tas ,,pateisinimas'' to vaiko palikimo, prasilenkia su mano kasdien vaikams diegiamomis vertybėmis ar auklėjimu, kad reikia eiti į priekį , kovoti, siekti, nenuleisti rankų iškilus sunkumui, kad reikia pagaliau kreiptis pagalbos, o ne sukti lengviausiu keliu, be to vaikai ne akli, jie mato gal būt šalia esančią daugiavaikę šeimą,kuri verčiasi sunkiai, gal kaimynė serga, bet šitos mamos net klupdamos nesvarsto palikti savo vaikus. Aš nenoriu, kad vaikas augtų maždaug galvodamas, kad toks elgesys kaip ir pateisinamas, ir kad gyvenime ištikus kokiai bėdai, šiame amžiuje, kai yra soc. pašalpos, kai yra valstybės parama, galima lengva ranka palikti savo vaiką. Nereikia tiems vaikams skiesti pasakų. Aš sakau tiesą, nežinau kodėl paliko, nemačiau, nekalbėjau, užtikrinu, ir daug kartų kartojau, kad kokia priežastis palikimo bebūtų, vaikas dėl to nekaltas. Šitą jinai žino.


Nepildau. Didesnės nesamonės neesu mačiusi.

Tą ir turėjau galvoje. Ar man tyrinėti biologinius tėvus, analizuoti jų kilmę, gyvenimus, priežastis, įtakas, poveikius, kurpti kažkokius vos ne psichoanalitinius paaiškinimus?

O tas vadinamasis globos planas derinamas su globėju? Kaip jis realizuojamas, jei globėjų ir biologinių tėvų gyvenamosios vietos skirtinguose miestuose?

Vakar perskaičiau tą globėjų/įtėvių anketą. Rimta ji.

Derinama ir su globėju. Yra paliekama punktų, jei viskas geranoriškai patiems susitarti. Jei skirtinguose miestuose- veži pats arba pas tave važiuoja.

Ačiū.. čia yra esmė.
Mokausi iš jūsų ir tikrai tokie postai yra labai brangūs.