Globėjų ir įtėvių kursai

Na, yra skirtumas tarp negatyvaus zmogaus vertinimo ir negatyvaus zmogaus poelgiu vertinimo:) Pasirinkdami savo poelgius mes renkames ir pasekmes. Jei tie poelgiai daro skriauda kitiems, tai skriaudos darytojai turi prisiimti visa atsakomybe. Viena bio tevu atsakomybes daliu yra priimti ta fakta, kad jie savo paciu vaiko neaugins nes ju poelgiu pasekmes yra kenksmingos vaikui. Ir man paciai viskas tame labai aisku ir tokia informacija zinos mano vaikas. Nes neisivaizduoju, kokia zinute mes siustumem, teigdami, kad ji prievartaves tevas pats buvo nelaimingas, kad sirgo, kad buvo vienisas, prarado vilti? Tokia, kad jei vaikas kazkada jausis duobej, ir prarades vilti, ir liudnas ir t.t., kad tai gera priezastis skriausti kitus? O isivaizduojat, kiek prievarta patyrusiu vaiku, ivaikintu, neivaikintu, savu ir globojamu, butent taip ir gyvena, butent taip ir elgiasi, taip pateisina savo veiksmus? Nes jiems tai "normalu","sava"? Tai kur tada tas tikrasis musu darbas? Saldainiai ir bureliai? Tik ne pas mane namuose

Va apie ką visai neturiu laiko šiaip gyvenime, tai galvoti ką darė ir ko nedarė vaikų tėvai. Forume, čia, tai parašinėt galiu. Galiu(kaip pirmesniais postais) bendrines nuostatas vieniokio ar kitokio socialinio sluoksnio atžvilgiu, bet viso to priderinti prie savo vaikų nei ūpo, nei laiko neturiu. Ieškodama Žiogo galvos nesuku ar motina jo valkata, ar ne valkata- galvoju apie tuos, kas galėtų padėti man surasti, ar tuos su kuo jis dabar galėtų būti. Visa ta jo giminė- man toli už sąmonės ribų. Pirma, man nei šalta kas ten jie ir ką- tasvaikas nuo 2,5 mėn. nuo jų atskirai, ir apskritai kiek kam kas brolis- spręsti sunku. Prie Zylės jos mama ir visai neiklijuoja. Labai artimai bendraujam su jos giminėm kurių pusė Vilniaus, pasikalbam, apsikeičiam daikteliais, susirašom susiskambinam. Draugaujam. Nei jie mažiukei į gimines klijuojasi nei ką. Jie priešingai mokymams patys sako, ir jos motinai sako- Zylė jau turi šeimą, viskas. Tas gyvenimo etapas tavo baigtas. Vaikas auga vienoj vietoj, vienoj vietoj augti ir turi, senolė su ašarom prašo vieno- tik niekada jos neatiduoti motinai.Duksio motina irgi atsirado, mes čia visos aptarėm, paskui parašiau jog visos klydom, irgi bendraujam. Su įmote Žiogo irgi.
Bet nieko niekada negretinu- ką bežinočiau, ar kokias žinias kas bruktų. aš žinau, kad vaikai bus tokie- kokias vertybes sugebėsiu įdiegti, ir kiek jie sugebės tom vertybėm vadovautis, nesvarstydami tai vertybės ar ne. O kokie vaiko genai...na jie manęs niekaip neliečia, o galų gale tai sužinosim tik tada kai jis jau gyvens savo savarnkišką gyvenimą- ne anksčiau.

Kaip lygiai nesvarstau ištiko tuos tėvus kokios nelaimės, ir ties kuriuo buteliu pasidarė priklausomi. Nėr kada. Ir nieko man tai neduoda. Aš žinau tik tai, kad pati jei būčiau augus be vargo ir sunkumo, dabar sunkiems vaikams neturėčiau ką pasakyti, juo labiau jų vesti ir neleisti pasiduoti.

Alfija, o jusu vienas pries tai ivaikintas buvo?(zodis "imote") O tai kaip jie taip teisiskai, tevu pareigu savo noru atsisake?

taip. Buvo. Teismo keliu.

Cituoju, kas pasakyta per kursus.
O jūs tas rekomenduojamas vaiko knygas pildote? Su genogramomis, visų tų vietų, po kurias jis mėtytas, nuotraukomis, aprašais, kada ką išmoko ir t.t. Su visomis kryžiaus kelio stotimis... Kuriate atsiminimus?

As brandinu minti gps daikciuka vaikui nupirkti, nedideli jie, trintuko dydzio, galima prie kuprines, dirzo pritvirtini, jokio abonentiniu, nusiunti sms-parsiuncia vaiko koordinates, pre google maps/street view susirandi. Kainuoja aisku, bet ne daugiau nei neuronu operacija (tokiu nebuna, kainuotu kosmosa).

Bet ar nėra taip, kad pagal įstatymus to neleidžiama? T.y. tėvai (įtėviai) teisme gali atsisakyti auginti vaiką (ar tai leisti įvaikinti, nežinau kaip iš tiesų), bet iš jų bus priteistas išlaikymas ir vaikas bus paveldėtojas (nebent jį kas nors įsivaikintų)?

mintinai, ar įrašus turite?
nes atrodo smarkiai ištraukta iš konteksto.
Nepildau. iš ankstesnio gyvenimo yra pliušinis šuniukas, teismo byla ir viena nuotrauka iš globos namų. Kai ūgtels, galėsim nuvažiuoti į tuos kraštus pasidairyti, labai nebloga poilsiavietė prie dvaro yra.


kuprinė namie, o ji kur nors gretimame kieme/name. netgi toje pačioje laiptinėje - pamiršusi, kad turi namus..... Pažįstami samdė pagyvenusią auklę, trečiokui, vaikas tiesiog nuo jos pabėgdavo.



Alfija - Lietuva - labai nedidelis kraštas, ir kartais imi ir susitinki motinos klasioką. Kad man gretimoje mokykloje mokėsi sesuo - žinojau. Kad ji pati - ne. Kad toji sesuo mokėsi paralelinėje klasėje su draugės vyru - žinojau, kad jo kambariokas - su seseria ir ja pčia - ne. U
Dabar suvokiu, kad skydliaukė gali kelti didesnių pavojų, nei 'negraži nuotrauka".

Tai yra apribojamos motinystės teisės. Ir viskas. O išlaikymą žinoma priteisia. Alimentus. Dabar iki įvaikinimo visoms/iems priteisia tą išlaikymą vaiko.
Papildyta:


Skaydlaiukė yra baisus dalykas, bet dar baisiau iš rykiuotės išėjęs hipofizis, jei guodžia

Tris valandas kalbėjom apie kitų žmonių priėmimą, klišes ir supratimą, atleidimą. Teoriškai viskas teisinga. Realiai kiekvienas globėjas susiduria su dalykais, kuriuos ne visada įstengia vertinti kaip fenomenologas. Kas man buvo netikėta - tai, kad vaiko tapatumui formuotis net sunkius, sužeidžiančius prisiminimus turėti geriau, nei jokių. Šito nesuprantu.

Jei nėra jokių prisiminimų tai nėra ir to atspirties taško nuo kurio vaikas (greičiau paauglys, nes vaikui mažai aktualu) gali pas sau atsakyti į klausimą kas aš esu, iš kur kilęs ir t.t. Kaip žmogui įvardinti sau pačiam kas jis yra jei jis nieko nežino apie savo praeitį. Gaunasi tarsi kabėjimas ore kuris yra blogiau už sunkius prisiminimus - su jais gali susitaikyti, priimti, rasti kažkokius atsakymus ir eiti toliau.

Juk daugeliui būna tas laikas kai paauglystėje ar jaunystėje bandai sužinoti apie savo giminę, protėvius, jų biografijas, rasti senų nuotraukų ir t.t. Ir sudėlioti tuos taškus ant "i" si atsakyti į esminius klausimus apie save. Kažkas (dažnai ir bio-vaikai) užduoda klausimą ar tikrai esu neįvaikintas ir t.t. Aš tikrai praėjau tokį periodą kai domėjausi praeitimi kaip ir ne vienas mano giminaitis.

Tik tiek, kad manau, kad tai susiję nebūtinai su prisiminimais, bet ir su tuo ką vaikui gali papasakoti. Jei vaikas paimamas iki 3 ar 4 metų, tai vėliau jis gali visiškai nieko neprisiminti, jei tas bagažas ką žinojo tuo momentu nebus išsaugotas. Čia gi visiems taip būna. Jis "prisimena" tai ką tėvai papasakoja.

Apskritai dažnai gyvenime nežinojimas yra baisiau už blogas žinias.

taip, dabar yra ta tendencija tai kišti. Prieš porą metų tai buvo labiau rekomendacinio pobūdžio- dabar добровольно принудительного порядка мероприятия.
Tada iškyla klausimas esminis- kodėl nuolatinė globa yra skiriama teismo keliu, jei kas trys /šeši mėnesiai reik įrodinėt kad tu žmogus.Jei tu teikei teismui kaip tinkamą - tai kurių galų atleki po trijų mėnesių leki pažiūrėti ar tinkamas. Jei toks totalus yra nepasitikėjimas nei savo jėgom parinkti tinkamai, nei teismo gebėjimu tinkamai nuspręsti- tai gal tada reik naikinti instituciją ir tiek. Geriau tą laiką asocialams skirtų, bet ten, kaip bebūtų keista domina tik- ar jie turi 3 dienoms valgyti, ir kiek yra lovų.O ar patys suės, ar vaikams duos neįdomu. Ar vaikai lanko mokymo ir auklėjimo įstaigas- neįdomu, ar ugdomi gebėjimai kokie nors- neįdomu. Ar tėvai turi oficialias pajamas- neįdomu, pašalpą gaus, jei ką. Bet jei atsitiko tokia nelaimė baisinė, kad vaikas pateko pas globėją- tai čia blogiau negu į slibino nasrus kad būtų patekę. Viską reik tiktinti. Totaliai ir kas trys/šeši mėnesiai.