Kunigo 'kitos krypties" irgi neteko sutikti. Vienam 'piešė", bet niekada nebūčiau patikėjusi
Dėl šeimyninės padėties įtakos darbui - labai nesutinku. kai dar dirbau mokykloje, žinojau, tris geriausias pradinukų pedagoges - viena jau turinti anūkų, dvi netekėjusios. Jos juk ne mamos vaikams, jos - pedagogės, su profesinėmis žiniomis ir patirtimi.
Kunigo 'kitos krypties" irgi neteko sutikti. Vienam 'piešė", bet niekada nebūčiau patikėjusi
Kunigo 'kitos krypties" irgi neteko sutikti. Vienam 'piešė", bet niekada nebūčiau patikėjusi
QUOTE(rutikė @ 2013 05 31, 13:23)
Tas žinojimas apie praeitį tikrai padeda geriau suprasti vaiko reakcijas, ir pačiam kitaip priimti ir vertinti
Nesiginčysiu, bet... Mano mažiukas labai retai kur paliekamas (išskyrus darželį). Reikalui esant pasilieka, bet jei yra tikimybė būti paliktam, prašo, kad nepalikčiau, kad būtume kartu.
Galėčiau tai sieti su jo praeitim, su baime būti paliktam, bet tokio amžiaus dukra elgėsi lygiai taip pat.
Galėčiau vardinti dar daugybę dalykų, kurie sietųsi su jo praeitim, jei tai būtų vienintelis šeimos vaikas. Bet kai turiu į ką atsigręžti, leidžiu sau daugelį dalykų sieti su jo amžiumi, charakterio ypatumais.
QUOTE(liute @ 2013 05 31, 12:04)
Dar dėl Amadės pastabos apie soc. darbuotojus, kurie patys nėra globėjai. Tai vis dėlto yra šeimos, ne asmeninis sprendimas, ir jei soc. darbuotojos vyras (dar
) prieš globą tai ir negloboja. Kitas aspektas yra tai, jog būnant soc darbuotoju, kaip ir mokytoju (dar keletas yra panašių profesijų) darbas nesibaigia 17:00, darbas yra visada su tavim ne tik galvoje bet ir širdyje 24/7. Tai nėra lengva.Aš neturėjau omeny, jog blogai, jei soc darbuotojas negloboja vaikų. Tiesiog man tuo metu kilo toks klausimas ir tiek. Man kažkaip atrodo, kad kasdien susiduriant su vaikais, kuriems reikia šeimos, turėtų taip pat būti noras prisidėti ir padėti. Na, mąstant - gydytojas juk taip pat ir ne darbinėj aplinkoj lieka gydytoju kam nors prireikus.
Ir tuo pačiu tai yra visos šeimos sprendimas, be abejo
QUOTE(Amade @ 2013 05 31, 14:23)
neturėjau omeny, jog blogai, jei soc darbuotojas negloboja vaikų. Tiesiog man tuo metu kilo toks klausimas ir tiek. Man kažkaip atrodo, kad kasdien susiduriant su vaikais, kuriems reikia šeimos, turėtų taip pat būti noras prisidėti ir padėti.
Prisimenant mano ex socę,tai ji pasakė,kad niekad gyvenime,už jokius pinigus nesutiktų globoti - vaikai baisūs,nei vieno sveiko ir dar visokios bobos landžioja po namus 
QUOTE(Germinė @ 2013 05 31, 16:47)
Prisimenant mano ex socę,tai ji pasakė,kad niekad gyvenime,už jokius pinigus nesutiktų globoti - vaikai baisūs,nei vieno sveiko ir dar visokios bobos landžioja po namus
tai tada ji gera socė buvo. Viską matė realiai ir savo nešamą naudą irgi
Maniškė buvo +vieneri metai kai parsivežėme. Dabar jau paauglystėje labai ryškiai atsiskiria ir matosi tai kas liko iš tos praeities. Yra kas liko ir kelia problemų iki šiol (arba problemas ėmė kelti nuo tam tikro amžiaus, o kūdikystėje nesimatė).
Tiesiog pragyvenus kartu daug metų jau matosi kas kyla iš vaiko temperamento, kas perimta iš mūsų šeimos (tiek geri bruožai, tiek ne tokie geri) o kas iš praeities. Taigi, atskirti jau galime.
Viską iš eilės aiškinti vaiko praeitimi neišeina. Kita vertus nors vaiko amžius labai svarbus, tai nėra vienintelis kriterijus. Metukų parsivežtas vaikas gali turėti daugiau problemų nei dvimetis. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
Tiesiog pragyvenus kartu daug metų jau matosi kas kyla iš vaiko temperamento, kas perimta iš mūsų šeimos (tiek geri bruožai, tiek ne tokie geri) o kas iš praeities. Taigi, atskirti jau galime.
Viską iš eilės aiškinti vaiko praeitimi neišeina. Kita vertus nors vaiko amžius labai svarbus, tai nėra vienintelis kriterijus. Metukų parsivežtas vaikas gali turėti daugiau problemų nei dvimetis. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
QUOTE(Amade @ 2013 05 30, 20:52)
O aš vis sėdžiu ir galvoju - vat jei šiaip vaikai pyksta, ožiuojasi, dar kažkaip elgiasi, tai reikia tiesiogiai suprast, o įvaikintam vaikui vis teisintis bent jau sau, kad vat - jis patyrė traumą, čia taip atsiliepia. Na, kalbu, jei įvaikinimo metu vaikui buvo +/- vieneri metukai. 
Nes na... kaskart vis akcentuoti, jog elgiasi taip, nes jis prarado biošeimą mane ne visada įtikina. Kaip mamos su patirtim mąsto?
Nes na... kaskart vis akcentuoti, jog elgiasi taip, nes jis prarado biošeimą mane ne visada įtikina. Kaip mamos su patirtim mąsto? QUOTE(Ute @ 2013 06 04, 14:11)
Maniškė buvo +vieneri metai kai parsivežėme. Dabar jau paauglystėje labai ryškiai atsiskiria ir matosi tai kas liko iš tos praeities. Yra kas liko ir kelia problemų iki šiol (arba problemas ėmė kelti nuo tam tikro amžiaus, o kūdikystėje nesimatė).
Tiesiog pragyvenus kartu daug metų jau matosi kas kyla iš vaiko temperamento, kas perimta iš mūsų šeimos (tiek geri bruožai, tiek ne tokie geri) o kas iš praeities. Taigi, atskirti jau galime.
Viską iš eilės aiškinti vaiko praeitimi neišeina. Kita vertus nors vaiko amžius labai svarbus, tai nėra vienintelis kriterijus. Metukų parsivežtas vaikas gali turėti daugiau problemų nei dvimetis. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
Tiesiog pragyvenus kartu daug metų jau matosi kas kyla iš vaiko temperamento, kas perimta iš mūsų šeimos (tiek geri bruožai, tiek ne tokie geri) o kas iš praeities. Taigi, atskirti jau galime.
Viską iš eilės aiškinti vaiko praeitimi neišeina. Kita vertus nors vaiko amžius labai svarbus, tai nėra vienintelis kriterijus. Metukų parsivežtas vaikas gali turėti daugiau problemų nei dvimetis. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
ačiū už pasidalinimą.
Vadinasi, viską galima pajausti, nereik bėgti įvykiams už akių ir viską stengtis įsivaizduot/numatyt/suplanuot jau dabar 
Vakar per kursus labai gražų filmą rodė. Turbūt daug man jį rodo.
Apie šeimą, įvaikinimo procesą, jausmus... Visi bežiūrėdami pasriūbavom 
Jei namie būčiau žiūrėjus, būčiau išvis susileidus ir prabliovus Ech, kitą ketvirtadienį paskutinis užsiėmimas
Kaip greit šitas etapas praėjo Ir tikrai įdomiai, naudingai. Kai kur aršiau padiskutuota, kai kur nustebino, kai kur pakeitė požiūrį, kai kur leido daugiau suprast. 
Vienareikšmiškai, tie, kurie sako "kam čia dar kažkokie kursai" yra neteisūs. Labai reikalingas dalykas
Gal kartais buna kursu jau ivaikinusioms seimoms.
Nes atrodo kad jau susidurus su situacija reiktu specialistu pagalbos.
Nes atrodo kad jau susidurus su situacija reiktu specialistu pagalbos.
Būna:
http://www.vaikoteis...iu_mokymai.html
Patiems dalyvauti neteko. Bet ar jums reikia kursų, ar specialistų pagalbos?
http://www.vaikoteis...iu_mokymai.html
Patiems dalyvauti neteko. Bet ar jums reikia kursų, ar specialistų pagalbos?
QUOTE(Ute @ 2013 06 25, 13:49)
Būna:
http://www.vaikoteis...iu_mokymai.html
Patiems dalyvauti neteko. Bet ar jums reikia kursų, ar specialistų pagalbos?
http://www.vaikoteis...iu_mokymai.html
Patiems dalyvauti neteko. Bet ar jums reikia kursų, ar specialistų pagalbos?
Nuorodoje - tik deklaracija.
Realybėje JOKIOS pagalbos nėra. Pavieniai kursiokai (2-3 val), kuriuos reikia išgaudyti interneto platybėse. Tai padaryti sunkiau, negu išgaudyti projektų skelbimus, parašyti projektą ir susiorganizuoti tuos kursus
.Specialistų pagalbą siūlau pamiršt, jei neturit LAABAI daug pinigų.
Kad ir stovykla įvaikinusioms šeimoms. Negali net paaiškinti apie užsiėmimus vaikams. Tiesiog kiauksi atsainiai į telefoną - dirbs specialistai. Kai žinai paraidžiui nurodytos srities specialistų centrus Lietuvioje, o jie negali įvardinti - graudu darosi. Nėra sistemos, nėra pagalbos. Manyčiau, palygint neblogi kurseliokai tik rengiant šeimas įvaikinimui/globai. Susidūrus su realybe po fakto pagalbos nėra jokios.
jap jap, sita internetine nuoroda ir as zinau, tik realiai ji neveikianti.
O parengiamieji kurai buvo senai, ir dar nelabai kokybiski kaip dabar kad skaitau, ir vaizdo medziaga ir pan.
O noretusi specializuotu kursu, pagalbos.
Juolabiau, jei toks poreikis yra man, kuri augina vaikus nuo pirmuju ju gyvenimo dienu, ir kol kas neisryskejus ir tikiuosi neisryskes, jokioms igimtoms bedoms, tiesiog kad pati nesijauciu tvirtai stovinti ant koju, kaip reikes pasakyti kaip tvarkytis su reakcijomis.
Net negaliu isivaizduoti poreikio toms kurios paeme vyresnius vaikus, kurie mena vaiku namus, kurieturi raidos problemu, tai cia isvis butinybe.
Bet musu valstybe tik didziuojasi kad ivaikinta virs simto vaiku. O butu galima ir du simtus
O parengiamieji kurai buvo senai, ir dar nelabai kokybiski kaip dabar kad skaitau, ir vaizdo medziaga ir pan.
O noretusi specializuotu kursu, pagalbos.
Juolabiau, jei toks poreikis yra man, kuri augina vaikus nuo pirmuju ju gyvenimo dienu, ir kol kas neisryskejus ir tikiuosi neisryskes, jokioms igimtoms bedoms, tiesiog kad pati nesijauciu tvirtai stovinti ant koju, kaip reikes pasakyti kaip tvarkytis su reakcijomis.
Net negaliu isivaizduoti poreikio toms kurios paeme vyresnius vaikus, kurie mena vaiku namus, kurieturi raidos problemu, tai cia isvis butinybe.
Bet musu valstybe tik didziuojasi kad ivaikinta virs simto vaiku. O butu galima ir du simtus
