Globėjų ir įtėvių kursai

Aš net pagimdžius du skausmingai išgyvenau.Pykau ant likimo,kad štai,aš pakeičiau poziciją dėl vaiko ir net dėl lyties,o jis man šitaip...Net eilėraščius rašiau apie netektį Pasijutau tuščiu indu,labai gailėjau,kad PZ niekad neturės savo vaiko.Paskui pradėjau bijoti,kad kad tai pakenks tarpusavio santykiams,kad išsiskirsim Paranojinau,tskant Bet globoti ėmėmės visai dėl kitos priežasties,ne todėl,kad būtų pakaitalas

Gerai, kad kursuose nereikėjo prisipažinti, matyt, būčiau išbrokuota .
Gal, kad visos fiziologinės ir eksterjerinės pilnatvės mana labai mažai domino ir domina (kiek yra, tuo džiaugiuosi)...gal...nesureikšminu, bet smalsu, kas ten taip akcentuojama ir sureikšminama

va va šitai ir man artima

O vat man buvo labai svarbu. Kol neturėjau savo vaiko, po kiekvieno persileidimo jaučiausi vis labiau niekam tikus. Net baisu buvo pagalvot, kad aš, sveika, jauna moteris negaliu išnešioti ir pagimdyti vaiko. Ir tik sulaukus sūnaus atsipalaidavau psichologiškai. Man tai buvo bene pats svarbiausias dalykas.

Bet čia kiekvienai moteriai (šeimai) skirtingai... vienos susitaiko, kitos tiesiog net ir nenori savų vaikų...



Sutinku ir puikiai žinau, ką tai reiškia. Ir labai džiaugiuosi, kad būtent dabar, o ne anksčiau pradedam žingsniuoti link įvaikinimo. Bent jau esu tikra, kad ateinantis vaikelis nebus joks pakaitalas, įrodymas, kad esam šeima. Jis tiesiog ateis kaip dar vienas mūsų vaikas, su visu savo "bagažu"

o aš labai panašiai nesuprantu labai to didelio skausmo- negimė. Na taip atsitiko. Laukei, norėjai na bet...O gedėti to, ko nėra.
Mokymai tai kažkodėl labai atkakliai perša.

Ir mokymai,ir psichologai,ir vtat darbuotojai daug dalykų perša,giliai knisa.Kartais gaunasi atbulinis variantas Ne visiems reikia išgedėt,ne visi nori viską prisiminti ir įvertinti.Aš nebūtinai apie nevaisingumą,ar netektį.Kad ir apie vaikų prisiminimus ir jausmus gimdytojų atžvilgiu.Nesakau,kad reikia užsimerkt,ar apsimesti,kad to nebuvo.Bet dirbtinai sukelti "išgedėjimą" Mano vaikai ramiai kalba apie buvusį gyvenimą.Tie prisiminimai asociatyviniai.Aš be reikalo neprovokuoju.

nežinau, kiek aktyviai perša tai, bet galbūt gerai, nes verčia labai apgalvoti tas poras, kurios yra "gedėjimo" stadijoje. Nors... galbūt paimtas vaikelis teigiamai užpildys tuštumą ir sielvartą.



sutinku. Ir gedėt, ir išgyvent sunkius prisiminimus galima ramiai... bet visa tai pereit kažkaip reikia... Kam skaudžiau, kam ramiau...

kažkaip labai ramiai per tai perėjau. Kažkuo pakeisti kažko ir nebuvo. Vat rinkausi iš bandyti dar, ar auginti. Pasirinkau auginti. Tada nunešiau pareiškimą, surinkau dokumentus, laukiau sprendimo. Ir viskas buvo kūliais- paskambino, pasakė jog jai jau noriu naujagimio- jis yra ten ir ten, tada atsiėmiau dokumentus iš vienur, vežiau kitur. Ir Vilniuje tuo kartu buvo kūdikių, net gi pasirinkimas. Paskui viskas vyko per vieną dieną- kaip dabar atsimenu, važiavau į Gandrą, ten viską pirkau- lovytę, vonelę, marškinėlius, vystyklus, merliukus, žindukus- na viską. Tada kaimynas lovytę tvėrė, aš ką reikėjo virinau, dulkes gaudžiau, rūbelius lyginau. Ir beveik taip akių ir nesumerkus sulaukiau ryto. Išvažiavom parsivežti vaikelio. Mažučio, na ne tokio jau ir sveiko, gležnučio- ir atnešė man 5 kilogramų galvą jau nulaikantį, guguojantį 16 parų bamblį. Žiūrėjau, negalėjau atsistebėti, kad čia mano vaikas, kad jis na toks nuostabus, toks ypatingas, ir kalvoje kirbėjo dar viena mintis- ar aš kaip nors aprengsiu į tuos rūbelius, ar jie jam tiks . aš tikėjausi na standartinio 2800-3200 vaikiuko, ir cm50. O maniškis mano viltis aplenkė svoriu dvigubai beveik, na ir ūgiu 58cm/ Šiaip taip tilpom. Nei tada, nei dabar į jį nedėjau jokių kitokių nei vilčių nei tikslų- nieko daugiau nei vaikas gali duoti. Pilnatvę- be abejo. Taip mes abu ir pradėjom dalintis. Jis man- aš jam. Dabar dalinuosi su dar dviem. Mažiukę irgi pamačiau tik atvažiavus pasiimti. Buvo bendras dalykas, man ir klausiant niekas negalėjo pasakyt kokio ji ūgio ir svorio šį kartą prisipirkau per didelių rūbelių.Ją atnešė- ir ji buvo mano. Ir kiek aš čia raudojau, kad man jos neatiduos, neatiduoda- viskas buvo labai sklandžiai. Atvažiavau, dukrytė buvo jau papuošta močiutės dovanotais rūbeliais(jos močiutės) ir laukė manęs. Laukė ir ten gyvenančios panelės ir auklė, nuspaudė ne viena ašarą, labai gražiai atsisveikinom ir išvažiavom namo. Nuo pirmo paėjimo ant rankų ji buvo mano. Visiškai mano vaikas. Vakare visiems rodėmės skaipu. Ir Paragintoji pasakė auksinius žodžius, na tai ką matė ir jautė, ir taip kaip jaučiau aš- ji visada buvo tavo, ir tavo namuose. Ji tiesiog tavo.
Su vidurinėliu buvo viskas kitaip. Aš pirma išgirdau vaiko istoriją, paskui pamačiau ir lankiau vaiką. Manau jog gailesčio elementas irgi buvo priimant sprendimą juo pasidomėti ir aplankyti.O paskui, o paskui jis išnyko kaip dūmas- nes lankymosi, svečiavimosi metu prasidėję dalykai, visokius gailesčius išpūtė kaip vėjas. Pasirinkau blaiviu protu. Tikrai myliu juos visus skirtingai. Negaliu pasakyt, kad aš jį myliu taip, kaip Džiugą ir Zylutę, ne. Myliu kitaip. Jį labai sunku mylėti. Meilė jam paskui save neša didelę naštą na tokių neigiamų dalykų, nerimo, kartais ir finansinių dalykų. Jis irgi dalinasi tuo, kuo šiuo metu gali, ir mes jam padedam nešti tą sunkų, didžiulį jo nešulį. Po truputį visko pakelėse jau paliekam, bet dar jis labai didelis, jis dar tokio dydžio, kad dar bet kada gali jį suploti.

Žinote man po pusės metu paranoiškos baimes del savo gyvybes tas kad as viso to pasekmeje negalejau tureti vaiku man atrode kaip sekme ir tik kai pasiemiau savo dukrele tada supratau ka as praardau kad nepagimdžiau pati, iki to laiko as buvau laiminga kad galu gale taip lengvai issiprende mano problemos.
Pasiemiau as ja devyniu menesiu ir kai mes skridome i turkija jai buvo pusntru metu tai as labiausiai bijojau skrydzio lektuvu bijojau kad nmesedes pas mane ant keliu.
Forume paskaiciau kad tokiems vaikams reikia pirstuku zaidimu tai as su ja zaizdavau kiekviena diena tokius zaidimus kur reikia sedeti ant mano keliu ir zaisti, bet pasekmes liko iki dabar.
maniske negali pati apsiraminti streso metu as turiu ja apraminti kitaip ji negali sustoti ir ji tai zino pati, kai negali sustoti tai man taip ir sako apramink nes pati neapsiraminsiu. Klausiau Targakovos paskaitu tai anot jos toks elgesys slypi zmogaus etape iki metu .
Ir pabaigai vienas is mano dukros perliuku, karta kai man buvo blogai ji atejusi apsikabino ir sako.
Mama neliudek as gi tave danguje pasirinkau del to kad tu buvai linksma. As nenorejau gimti italijoje as nenorejau gimti prancuzijoje as nenorejau buti ruse nes tada nebuciau susikalbejusi su tavim, as norejau buti su tavim. As zinojau kad gimsiu pas kita teta bet tu mane paismsi ir zinai mama kita gyvenima as ir vel noresiu buti tavo dukryte.

Mes visos tokios turtingos

zinai ji pas mane kartais buna tik uzsispyres ir labai padykes vaikas, o karatais zmogus su gilia dvasine ismintim ir nevaikisku suvokimu apie aplinka dieva ir santykius.
Mama as esu kilus is dievo sielos daleles ir kai mirsiu vel nueisu pas dieva ir busiu dievo sielos dalele.
zinot as kartais nustembu kai ji labai man paciai sudetingus dalykus pasirodo kad suvokia ir suvokia geraiau nei as .
Po kaikuriu pokalbiu man buna sunku suvokti kas ka moko as ja ar ji mane. Ji visai kitaip priima ir materija ir dvasia nei mes ir tai ka as suvokiau po daugelio paieskos metu jai tai savime suprantama ir aisku.

Ar Tavo mažylė n elankė Berto Helingerio užsiėmimų ? Tiesiog pyškina jo teoriją