QUOTE(Amade @ 2013 03 22, 20:04)
Aciu
Pirmiausia 
Amadei. Tu labai stipri. Kažkurioj vietoj matau save, kai norisi auginti, o ne bandyti... Lengva nebus, nes vaikai viens kitam pavydės mamos dėmesio, bet jei yra žmonių, kurie gali padėti, viskas suderinama.
Aplinkos šokas jaučiasi, tik va mažam vaikui jis nerūpi. Mums tai buvo svarbu.
Kai parsivežėm savo mažiuką metų amžiaus, buvo kaimynų ir šiaip pažįstamų, kurie net nesusigaudė kas ir kaip. Ir nors tai jokia paslaptis, sužinojo tie, kam tai žinoti būtina. Bet va kam rūpėjo, tie jau spėjo pašnekėti, kol mano vaikui dėl tų pašnekesių nei šilta, nei šalta.
Dar vienas pliusas tokio amžiaus, kad iki darželio mes padarėm labai didelę pažangą, pavijom savo bendraamžius raida.
Dėl adaptacijos nelabai turiu ką pasakyt, jos kaip ir nebuvo. Jis norėjo glaustis, mes norėjom priglaust.
Amadei. Tu labai stipri. Kažkurioj vietoj matau save, kai norisi auginti, o ne bandyti... Lengva nebus, nes vaikai viens kitam pavydės mamos dėmesio, bet jei yra žmonių, kurie gali padėti, viskas suderinama. QUOTE(Amade @ 2013 03 22, 22:04)
mažesniam vaikučiui lengvesnė adaptacija, ne taip jaučiasi aplinkos šokas
Aplinkos šokas jaučiasi, tik va mažam vaikui jis nerūpi. Mums tai buvo svarbu.
Kai parsivežėm savo mažiuką metų amžiaus, buvo kaimynų ir šiaip pažįstamų, kurie net nesusigaudė kas ir kaip. Ir nors tai jokia paslaptis, sužinojo tie, kam tai žinoti būtina. Bet va kam rūpėjo, tie jau spėjo pašnekėti, kol mano vaikui dėl tų pašnekesių nei šilta, nei šalta.
Dar vienas pliusas tokio amžiaus, kad iki darželio mes padarėm labai didelę pažangą, pavijom savo bendraamžius raida.
Dėl adaptacijos nelabai turiu ką pasakyt, jos kaip ir nebuvo. Jis norėjo glaustis, mes norėjom priglaust.
QUOTE(arna @ 2013 03 22, 22:27)
Dėl adaptacijos nelabai turiu ką pasakyt, jos kaip ir nebuvo. Jis norėjo glaustis, mes norėjom priglaust.
Visiems linkiu tokios adptacijos.
Mūsiškiai nenorėjo glaustis, tik valgyti ir savas galvas daužyti į sieną, dar suptis patys su savimi. Glaustis reikėjo išmokyti. Už tai dabar atglaustyti kartais kantrybės ir laiko man pritrūksta
QUOTE(Sunute @ 2013 03 23, 08:40)
Visiems linkiu tokios adptacijos.
Mūsiškiai nenorėjo glaustis, tik valgyti ir savas galvas daužyti į sieną, dar suptis patys su savimi. Glaustis reikėjo išmokyti. Už tai dabar atglaustyti kartais kantrybės ir laiko man pritrūksta
Mūsiškiai nenorėjo glaustis, tik valgyti ir savas galvas daužyti į sieną, dar suptis patys su savimi. Glaustis reikėjo išmokyti. Už tai dabar atglaustyti kartais kantrybės ir laiko man pritrūksta
Na va, vakar kursuose turėjom prieraišumo sutrikimo temą. Greičiausiai vaikiukų amžius lėmė norą, nenorą glaustytis. 6 mėn. praleisti KN yra labai daug, lyginant metinuką ir 1.5 metų mažylį.
QUOTE(Sunute @ 2013 03 23, 12:40)
Visiems linkiu tokios adptacijos.
Mūsiškiai nenorėjo glaustis, tik valgyti ir savas galvas daužyti į sieną, dar suptis patys su savimi. Glaustis reikėjo išmokyti. Už tai dabar atglaustyti kartais kantrybės ir laiko man pritrūksta
Mūsiškiai nenorėjo glaustis, tik valgyti ir savas galvas daužyti į sieną, dar suptis patys su savimi. Glaustis reikėjo išmokyti. Už tai dabar atglaustyti kartais kantrybės ir laiko man pritrūksta
Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad manasis dabar nebeprisiglaudžia, bet va iš to leliuko-glauduko amžiaus jau išauginėja, toks vis savarankiškesnis, su savo nuomone ir norais
Mama svarbiausia būna tada, kai jau laikas miegot (bet čia jau kita tema)Ir karais mant taip to "leliuko" pritrūksta
Labas rytas
mamos dėmesio pavydi visi vaikai. Tiek aš iš savo vaikystės tą prisimenu su nemaža nuoskauda, kad jaunesnei sesei gerokai daugiau buvo leidžiama, tiek iš draugų pavyzdžių, kurie turi po kelis vaikus, ypač nedideliu amžiaus skirtumu.
Būtent aš ir galvoju, kad svarbiau, jog tas šokas būtų kuo mažesnis vaikui, o aplinkai tas šokas bus, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus (nors turbūt kuo didesnis vaikas, tuo didesnis šokas tiek jam, tiek suaugusiems)
Dėl darželio... na, kuo arčiau mano vaikui tas amžius, tuo skausmingiau man pagalvoti, KAIP jam ten seksis. Jau nekalbu apie būsimą vaiką iš GN
Bet čia turbūt mano, kaip mamos, baimės. Nes ir namuose stengiuosi sudaryti aplinką, kad vaikas kuo mažiau verktų, nebent tai akivaizdus ožiukas, tada palieku rėkiantį minutei-dviem pamąstyti - suveikia 
QUOTE(arna @ 2013 03 22, 22:27)
Pirmiausia Amadei. Tu labai stipri. Kažkurioj vietoj matau save, kai norisi auginti, o ne bandyti... Lengva nebus, nes vaikai viens kitam pavydės mamos dėmesio, bet jei yra žmonių, kurie gali padėti, viskas suderinama.
Aplinkos šokas jaučiasi, tik va mažam vaikui jis nerūpi. Mums tai buvo svarbu.
Kai parsivežėm savo mažiuką metų amžiaus, buvo kaimynų ir šiaip pažįstamų, kurie net nesusigaudė kas ir kaip. Ir nors tai jokia paslaptis, sužinojo tie, kam tai žinoti būtina. Bet va kam rūpėjo, tie jau spėjo pašnekėti, kol mano vaikui dėl tų pašnekesių nei šilta, nei šalta.
Dar vienas pliusas tokio amžiaus, kad iki darželio mes padarėm labai didelę pažangą, pavijom savo bendraamžius raida.
Dėl adaptacijos nelabai turiu ką pasakyt, jos kaip ir nebuvo. Jis norėjo glaustis, mes norėjom priglaust.
Amadei. Tu labai stipri. Kažkurioj vietoj matau save, kai norisi auginti, o ne bandyti... Lengva nebus, nes vaikai viens kitam pavydės mamos dėmesio, bet jei yra žmonių, kurie gali padėti, viskas suderinama. Aplinkos šokas jaučiasi, tik va mažam vaikui jis nerūpi. Mums tai buvo svarbu.
Kai parsivežėm savo mažiuką metų amžiaus, buvo kaimynų ir šiaip pažįstamų, kurie net nesusigaudė kas ir kaip. Ir nors tai jokia paslaptis, sužinojo tie, kam tai žinoti būtina. Bet va kam rūpėjo, tie jau spėjo pašnekėti, kol mano vaikui dėl tų pašnekesių nei šilta, nei šalta.
Dar vienas pliusas tokio amžiaus, kad iki darželio mes padarėm labai didelę pažangą, pavijom savo bendraamžius raida.
Dėl adaptacijos nelabai turiu ką pasakyt, jos kaip ir nebuvo. Jis norėjo glaustis, mes norėjom priglaust.
mamos dėmesio pavydi visi vaikai. Tiek aš iš savo vaikystės tą prisimenu su nemaža nuoskauda, kad jaunesnei sesei gerokai daugiau buvo leidžiama, tiek iš draugų pavyzdžių, kurie turi po kelis vaikus, ypač nedideliu amžiaus skirtumu. Būtent aš ir galvoju, kad svarbiau, jog tas šokas būtų kuo mažesnis vaikui, o aplinkai tas šokas bus, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus (nors turbūt kuo didesnis vaikas, tuo didesnis šokas tiek jam, tiek suaugusiems)
Dėl darželio... na, kuo arčiau mano vaikui tas amžius, tuo skausmingiau man pagalvoti, KAIP jam ten seksis. Jau nekalbu apie būsimą vaiką iš GN
Bet čia turbūt mano, kaip mamos, baimės. Nes ir namuose stengiuosi sudaryti aplinką, kad vaikas kuo mažiau verktų, nebent tai akivaizdus ožiukas, tada palieku rėkiantį minutei-dviem pamąstyti - suveikia
QUOTE(Amade @ 2013 03 23, 13:45)
Tu teisi, pavydi. Bet va to supavydėjimo dažnumas ir gebėjimas suprasti situaciją skiriasi. Čia kalbu tik apie savo šeimą. Buvau trejų kai gimė pirmas brolis ir septynerių kai gimė antras. Labai skirtingai į juos reagavau. Ir mano dukra (skirtumas 8 metai) kartais kažko užpavydi mažajam, bet jau su ja kur kas lengviau apie tai kalbėt, nei su mažuoju, kuris pakartais pareiškia "mano mama", "mano tėtis", ar "mano sesė". Ir niekaip tu jo neįtikinsi kitaip.
QUOTE(arna @ 2013 03 23, 12:10)
Tu teisi, pavydi. Bet va to supavydėjimo dažnumas ir gebėjimas suprasti situaciją skiriasi. Čia kalbu tik apie savo šeimą. Buvau trejų kai gimė pirmas brolis ir septynerių kai gimė antras. Labai skirtingai į juos reagavau. Ir mano dukra (skirtumas 8 metai) kartais kažko užpavydi mažajam, bet jau su ja kur kas lengviau apie tai kalbėt, nei su mažuoju, kuris pakartais pareiškia "mano mama", "mano tėtis", ar "mano sesė". Ir niekaip tu jo neįtikinsi kitaip.
taip, kuo mažesnis skirtumas tarp vaikų, tuo labiau yra to pavydo, sunkiau susitart. Aišku, jog šešiametis nepavydės, jok kelių mėnesių brolį/sesę mama daugiau nešioja, myluoja, o va dvimetinukui tai didžiulė problemėlė.
Toliau apie mokymus.
Kalbėjome apie netektis, gedėjimo etapus, įveikas, mitus, nefunkcionalias srategijas.
Viena iš minčių - niekas nesitiki, kad esame tobuli ir taip vadovėliškai susitvarkę su savo netektimis, t. y. su visomis susitaikę.
Pavyzdžiui, mūsų pyktis dėl kokios nors netekties gali "apsimesti" kažkuo kitu ir net mums patiems gali atrodyti, kad štai, susitaikiau, išgyvenau iki galo. O tam tikrose situacijose, primenančiose mūsų netektis, negebame reaguoti autentiškai, reaguojame kaip sužeisti anų praeities netekčių.
Gebėti išgedėti savo netektis turime tam, kad gebėtume padėti vaikiukui išgedėti jo netektis (šeimos, draugų, namų ir kt.). Jei mūsų nerimas didelis, negebėsime sugerti sužeisto vaikiuko nerimo, skandinsim jį savo nerime.
Kalbėjome apie netektis, gedėjimo etapus, įveikas, mitus, nefunkcionalias srategijas.
Viena iš minčių - niekas nesitiki, kad esame tobuli ir taip vadovėliškai susitvarkę su savo netektimis, t. y. su visomis susitaikę.
Pavyzdžiui, mūsų pyktis dėl kokios nors netekties gali "apsimesti" kažkuo kitu ir net mums patiems gali atrodyti, kad štai, susitaikiau, išgyvenau iki galo. O tam tikrose situacijose, primenančiose mūsų netektis, negebame reaguoti autentiškai, reaguojame kaip sužeisti anų praeities netekčių.
Gebėti išgedėti savo netektis turime tam, kad gebėtume padėti vaikiukui išgedėti jo netektis (šeimos, draugų, namų ir kt.). Jei mūsų nerimas didelis, negebėsime sugerti sužeisto vaikiuko nerimo, skandinsim jį savo nerime.
Tikra tiesa, Virvyte.
Jeigu būčiau vaikinusis anksčiau, neišgedėjusi negimusių savo vaikų, oi nežinau ar pakelčiau.
O mūsų vaikai manau visą gyvenimą liks itin jautrūs netektims.
2,5 metų jis su mumis, tačiau tas jautrumas nuolat iškyla į paviršių. Tik anksčiau tai pasireikšdavo tokiu sunkiai suprantamu dezorganizuotu elgesiu, o dabar daugiau kalba. Tik kai pradėjo daugiau apie tai kalbėti, tai suprantu, kaip jam dar skauda. Vis: o jeigu, nespėsim, o jeigu nuskęs, o jeigu pames? Nesibaigiantis nerimas, įgaunantis vis kitokias formas.
Glaustis irgi mokiau, nes sėdėdavo lėliukas įsitempęs kaip styga
Jeigu būčiau vaikinusis anksčiau, neišgedėjusi negimusių savo vaikų, oi nežinau ar pakelčiau.
O mūsų vaikai manau visą gyvenimą liks itin jautrūs netektims.
2,5 metų jis su mumis, tačiau tas jautrumas nuolat iškyla į paviršių. Tik anksčiau tai pasireikšdavo tokiu sunkiai suprantamu dezorganizuotu elgesiu, o dabar daugiau kalba. Tik kai pradėjo daugiau apie tai kalbėti, tai suprantu, kaip jam dar skauda. Vis: o jeigu, nespėsim, o jeigu nuskęs, o jeigu pames? Nesibaigiantis nerimas, įgaunantis vis kitokias formas.
Glaustis irgi mokiau, nes sėdėdavo lėliukas įsitempęs kaip styga
QUOTE(rutikė @ 2013 03 23, 13:51)
Tikra tiesa, Virvyte.
Jeigu būčiau vaikinusis anksčiau, neišgedėjusi negimusių savo vaikų, oi nežinau ar pakelčiau.
Jeigu būčiau vaikinusis anksčiau, neišgedėjusi negimusių savo vaikų, oi nežinau ar pakelčiau.
Visi šneka, o aš vis nesuvokiu, kad ir kiek perskaityčiau, kas tas savų neturėtų vaikų išgedėjimas. Neišgyvenau tokio. Nu nėr, tai nėr. Ko čia gedėti to, ko nėra, nebuvo ir nebus. Ta vieta man liko nesuprantama, tikriausiai ir liks...
Teoriškai nevaisingumas patiriams kaip dvi netektys - tobulo, sveiko, vaisingo kūno, kuris yra viena iš moteriškumo dimensijų, ir motinystės patirties netektis. Moteris savo kūną išgyvena kaip defektuotą, neįgalų pagimdyti. Dažnai tai stigmatizuoja ir poros santykius, intymumą. Globa ar įvaikinimas šios netekties niekaip nekompensuoja. Kita netektis - motinystės, kuri yra šeimos gyvenimo prasmės pamatas (nebent poros susitaria kitaip), neišsipildymas. Šiuo aspektu pilnavertiškai motinystę galima patirti per globą/įvaikinimą. Tačiau neišgyvenus šios netekties kyla pavojus ilgėtis, nerimauti dėl tobulo vaiko, kuris teoriškai galėjo gimti iš tavęs pačios, nepriimti nebiologinio vaiko viso, betarpiškai, besąlygiškai.
