QUOTE(Germinė @ 2013 03 22, 14:09)
Norėjau pasakyti,kad galiu tave suprasti.Ne kokia hipotetine empatija,o iš realios patirties.Neturėjau,kas palaiko,likau viena su savo išgyvenimais.Tikrai ieškojau kompensacijos-žmogučio,kuriam galėčiau atiduoti visą neišmylėtą meilę.Nesakau,kad ir tu taip pat.Tik noriu pasakyti,kad visada norėsis namie mažo.Vėliau-dar labiau.Todėl ir siūliau neskubėti
aš supratau, ką norėjai pasakyt.
Tik tiek, kad atsiradęs sūnus visai nesėkmingai praeičiai uždėjo tokią "perdangą"... na, tai liko praeity. Kompensacijos nereikia, nes viską atpirko gimęs sūnus, supratau, kad buvo verta eit iki galo ir rizikuot.
Dabar savo ryžtu neabejoju, o vat, kol neturėjau savo vaiko, kol mąsčiau, skaičiau apie įvaikinimą, mane būtent ir stabdė ta mintis, jog įvaikinimas man būtų kaip "gelbėjimasis", bet kartu suprasdavau, jog augindama vaikelį vis tiek jausčiau tuštumą dėl to, jog neturiu bio vaiko(ų). Aš juk net į nėščias moteris negalėjau žiūrėt, jau nekalbant, kaip sureaguodavau į kokios nors draugės/kolegės žinią apie nėštumą.
Taigi, visa tai, apie kompensacijas ir panašiai, galiu drąsiai parašyt, "kompensaciją" turiu - sūnų. Įsivaikinimas dabar turi visai kitokias spalvas, prasmę,
Kad bus nelengva suprantu, nes visų pirma neturiu įgūdžių auginti du vaikus. Bet iki savo vaiko gimimo aš net nebuvau rankose laikius kūdikio! Ligoninėj kvietėmės akušerę, kad parodytų KAIP išimti vaiką iš lovytės, nes nežinojom, buvo baisu, kad suluš
Vat taip, o mums jau toli gražu buvo ne po 20 ar 25 metus
Įgūdžiai ateina su praktika. Problemų sprendimas taip pat priklauso nuo mūsų pačių noro jas spresti. Problemų dydis taip pat priklauso nuo mūsų supratimo...