Globėjų ir įtėvių kursai

Sveiki visi,

Šioje temoje kviečiu dalintis globėjų ir įtėvių kursų patirtimis, lūkesčiais, įspūdžiais ir kt.

Pasidalinsiu pirmu įspūdžiu.
Nustebino, kad priešingai nei deklaruojama opficialiai, kursuose buvo teigiama, kad prioritetas turėtų būti skiriamas ne įvaikinimui, o globai. Tokia idėja vyrauja šiuolaikinėje socialinėje politikoje. Dėl šios priežasties Skandinavijos šalys įvaikina tik iš užsienio šalių, saviems vaikams steigiama globa. Įvaikinimas ne visuomet atitinka vaiko poreikius. Pirminis vaiko poreikis - žinoti ir palaikyti ryšius (jų dažnis, kokybė - kitas klausimas) su biologine šeima. Globėjo pareiga - ugdyti tokį santykį su biologiniais tėvais, kad jis būtų kuo mažiau stigmatizuojantis. Vaiko tapatumui formuotis ryšys su išplėstine biologine šeima (ir seneliais, ir tetomis, ir kt.) labai svarbus.
Šiuos dalykus kažkaip intuityviai jaučiau, nors nebuvau sau įvardinusi. Kitas dalykas, toks socialinių darbuotojų požiūris bent jau kursų metu būsimiems globėjams ir įtėvams padeda jaustis lygiaverčiais, nekonkuruoti.
Grupėje ryškėja ir labai skirtingi globos ir įvaikinimo motyvai. Nuo pasiturimo gyvenimo, negalėjimo susilaukti biologinių vaikų iki pagalbos pažįstamam, giminaičiui ar svetimam vaikiukui, noro steigti šeimyną.
Man asmeniškai buvo pakankamai sunku pimą kartą matomiems žmonėms kalbėti apie tą kontekstą, iš kurio iškilo vidinis poreikis padėti vakiukui užaugti šeimoje. Žodžiai tokiose situacijose labai svarbūs - visų ausys fiksuoja kiekvieną niuansą. Pirmo įspūdžio efektas ko gero išliks ir socialiniams darbuotojams, kuriems, matėsi, irgi labai norisi, kad į juos būtų žiūrima kaip į šios srities ekspertus.

Idomu Namu darbu gavai jau?

Virvyte - aš kursus baigiau jau senokai. galiu pasisakyti praktine patirtimi
Jei seneliams tetoms ir dėdėms vaikas bus svarbus - jis nepaklius į įvaikinamų / globotinų sąrašus. Augins vaiką patys arba intensyviai lankys globos namuose, kviesis į svečius, atostogoms.
kiti du atvejai: visa giminė tokia, kad elementariai nėra kam vaiko lankyti. Tokiu atveju - ar norėtumėte, kad vaikas, kurį auginate ir esate už jį atsakinga bendrautų su biologine šeima? kas organizuos susitikimus? Kur? kas apmokės išlaidas?
antrasis - yra normalių (ta prasme neasocialių) šeimos narių, bet jie arba nesidomi, arba pasidomi, pareikalauja ko nors ir dingsta ilgam - nei teiraujasi, nei rodosi iki sekančio noro ko nors pareikalauti. Vaikas laukia, kanknasi pats ir kankina jus.... praeina laikas - procedūra pakartojama....


Man buvo toks įspūdis, kad kursų medžiaga buvo kurta ne Lietuvoje ir neadaptuota mūsų sąlygoms ir mūsų įvaikintų/globojamų vaikų šeimoms....

Labai priklauso viskas nuo kursų vedėjų. Yra suprantančių, ir galinčių leisti vadrijuoti, ir yra kur neturi jokios patirties, bet labai daug ambicijų į visažines. Tokios buvo pas mane. Pirmosios. Man nepatiko. Matyt ne tik man, nes dabar jos nebedirba nė viena. Mūsų grupė buvo gal ir sudėtinga kursų vedėjoms, nes susirinko buvę gl;obėjai su stažu. Kiekvieni maždaug jau po 10-12 metų praktiškai pabuvę globėjais, bet pažymėjimų. Kursų vedėjoms nebuvo ir trisdešimties. Be nuosavų vaikų, be šiaip gyvenimiškos asmeninės patirties. Na dar pas mamą gyvenančios. Ir buvo kitos, tęstinių kursų vedėjos. Su gyvenimiška patirtim, su (kas ypatingai svarbu)darbo patirtim globos namuose. Būtų labai gerai, kad tokią patirtį turinčios ir vestų tuos kursus. Tai va tokios ir buvo- be iliuzijų. Nekišančios į galvas nei būsimiems globėjams, nei įtėviams, na tiems kurie prieš juos su vis dar rožiniais akiniais sėdi. Praktinės naudos, norintiems iš jų girdėti- buvo labai daug.

Na, ta programa pagal kurią pirmą kartą lankėm kursus buvo sudaryta pagal JAV ir Švedijos patirtį . Filmukus apie juos žiūrėjom.

Taip, Lietuvoje taikoma amerikietiškos PRIDE programos adaptacija.
Kas man keista - kad kursus veda socialiniai darbuotojai, o ne psichologai kartu su socialiniais darbuotojais. Nesu tikra, kad socialinis darbuotojas gali sudėtingus motyvacijos ir kitus dalykus giliai suprasti, atpažinti žmonių reakcijas, netiesiogines kalbėjimo reikšmes, analitiškai vertinti visą stebint ir klausant surinktą medžiagą.
Kitas dalykas - labai keista žinutė pasiųsta. Maždaug - kiekvienai situacijai yra vienas teisingas atsakymas ir jį žino jie. Ir tiesiai šviesiai patarta atvirai dalintis, antraip vertinimai bus nepalankūs. Čia pat akcentuota, kad gebėjimas priimti žmones tokius, kokie jie yra, - vienas svarbiausių bruožų. Na, tiesiog neįsivaizduoju savęs mandagiai besišypsančios, reiškiančios aptakias, neutralias mintis arba kas kartą išsirengiančios iki nuogumo (bus tema apie patirtas netektis, pvz.).
Iš globojančios bičiulės išgirdau patarimą per daug nedemonstruoti intelekto, individualizmo.
Papildyta:

Namų darbas - apmąstyti rodytą filmą apie laikinuosius globėjus tais aspektais, kokiais kursų rengėjai vertins ir mus kaip potencialius globėjus.
Filmas apie du globojamus afroamerikiečius berniukus, kurių vienas vėliau įvaikinamas, o kitas grįžta gyventi su tėvu. Globėjos vaidmuo kiek idealizuotas, kalbėjimas - chrestomatinis, bet mums su vyru patiko jos požiūris į globą kaip į pagalbą kitam ir savo gyvenimo įprasminimą per tai.

Is tiesu kursai nepritaikyti Lietuvos gyvenimo realijoms, kurios yra be galo svarbios, nes vaikai auga Lietuvos sistemoje, mes patys tose aplinkybese isisaknije.
Teisingai pasake, kad viskas priklauso nuo kursu organizatoriu ir vedanciuju.
Mums vede psichologe ir dar kelios jos pagalbininkes. Gal buvo neteisingas variantas, bet ji viska pasakojo is gyvenimisku situaciju, nes dirba daug metu tarp siu vaikuciu, todel daugiausia informacijos ir perdave is realaus gyvenimo patyrimo. Pride paskaitoms pritaike musu Lietuvos vaiku , seimu , ivaikinimo, globeju patirti. net nerode jokiu filmuku, nes pasake iskart, kad jie nepritaikyti.
o jei ateje mergaites gyvenancios pas mama, jauciasi destytojom ir isdesto ismokta tema, tai liudnoka tada tu kursu prasme.
nes mums jie buvo visai idomus, informatyvus.
kalbeti, bendrauti, dalintis mintimis naudinga, nes lietuviai daugumoje tyli, sedi, kuklinasi, nedrista... bet kurie vertintojai nepajegia susidaryti ispudzio apie seima, jei jie visus kursus pratyli, o priprasyti pasakyti nuomone pasako dviem zodziais , nes yra svetimu, nedrasu kalbeti.. ka pagalvos..

sekmes , viskas bus gerai.

Na, įspūdžiui susidaryti dar 4-6 individualūs susitikimai organizuojami. Gal kas prisimintumėt kur ir kaip jie vyko?

Man atrodo, kad bet kokie išsakomi požiūriai turėtų būti gerbiami, analizuojami, o ne sudirbinėjami. Na, gal siekiama išsklaidyti iliuzijas. Įsivaizduokit, kad vaisingumo problemų turinčiai karjerą padariusiai intelektualiai porai pasisakius dėl motyvacijos įsivaikinti, imama kalbėti apie neišsielvartautas netektis, siekius dvasines "skyles" užkaišioti vaiku jį pasisavinant ir pan. Arba užsiminus apie vaikų sužeistumus, pasireiškiančius įvairiais somatiniais simptomais, disfunkciniu elgesiu ir kt., kažkaip labai nejautriai imama svaičiot, kad jei vaikas linguoja, tegul linguoja, čia ne tragedija, na, beveik nieko nereiškia ir t.t.
Tokiame kontekste sunkiai įmanomas atvirumas.

bet šitoje vietoje jie sako tiesą
Intelektualumas ir emocijos - ne tas pat. Kažkada turėjau tokį hobį - kursinukus Buvau radus porą labai gerų straipsnių - savo nevaisingumo pripažinimas lyginamas su dviejų vaikų netektimi( !!! ) Gedulas paprastai būna nukreiptas į save, o čia - įsivaizduok sau - vaikas su savu gedulu (galbūt), savaip stresuotas ir traumuotas. Gali būti labai sudėtinga priimti vat tokį vaiką su visomis jo problemomis - gal emocinėmis, gal atsilikimu.... kol dar neišgedėjai savo gedulo....
Turiu tam patirtį - mano tėtis mirė, kai vaikas pas mane buvo pusmetį. Pats baisusis adaptacinis laikotarpis jau buvo praėjęs, bet vat du mėnesiai prieš ir pora po mirties - buvo siaubingi ir katastrofiški.
Vaikščiodavau ištisomis naktimis po virtuvę - vaikas neklauso, isterikuoja, tėtis merdėja, padovanotoji vaikui katė drasko sienas ir keršija vaikui jos žaislų dėžėje

kas mane labiausiai stabdė atvirumus - tai, kad mano atvirumai yra vertinami ir sveriami. ir mano atviravimai nulems sprendimą. Mūsų grupė buvo mažytė ir pusė jau buvo įvaikinę/globoję, o va iš kitos grupės savanoriškai pasitraukė pora, dar iš kažkurios grupės buvo neleista įvaikinti....

Individualūs susitikimai vyko namuose. Bent jau mūsų laikotarpyje. Vienu atveju - tiesiog sekinantis susitikimas - 3 val.

Karusia, suprantu, kad esant ribinėms patirtims, išgyvenimams imtis naujo iššūkio sudėtinga. Bet net išgedėjusios, susitaikiusios nevaisingos šeimos įvaikinimu stengiasi kompensuoti tą neturėjimą, negalėjimą, neišsipildymą. Tai vienas iš motyvų, manau. Galima tai neigti, kaip nors kitaip performuluoti, kad įtiktum. Kitas dalykas - ar socialinis darbuotojas geba nustatyti, kurioje gedėjimo fazėje kas užstrigęs.

Negeba ir net nebando. Vat tu įsivaizduok paprastus dalykus- ką gali gebėti pats, savų vaikų neturintis žmogus, ir besikratantis jų kaip velnias kryžiaus. Tai ir vertina iš savo pozicijų- nafiga ir jai tie vaikai, aš ją va nuo jų išgelbėsiu. Jau rašiau. Pirmosios mano vertintojos- prieš Žiogą vertinimą man buvo atidėjusios. Tiesiog. Ir taip turiu, kam man dar. Psichologė- gyvenanti pas mamą ir iš mamos, be vaikų. Ir socialinė- gyvenanti su sugyventiniu, na ir iš to išplaukiančia pozicija ir patirtim. Žodžiu besijaučianti labai vieniša, ir va jei dar jei vienai vaikas- tai čia jau viskas. Poziciją pakeitė, nes įvaikinimo tarnyba taip liepė. Na neliepė, tiesiog paskaitę ir įvertinę pildytas anketas pakvietė bendradarbiauti. Buvo ne fasonas. Kada jos taip prasilenkė. įvaikinimo tarnyba sakė, kad tokių žmonių, su tokiu požiūriu ir šiaip patirtim trūksta, o čia jos. Įvertino teigiamai. Taip, joms labai nepatikau, nes mano pasakojimai su knyginėm tiesom labai mažai susiję. Ir čia negaliu, ir net nenoriu būti nei saldi, nei patikti. Rašau taip kaip manau, ir užanty nieko neturiu. Apsilankymai namuose buvo labai varginantys, net ne po tris valandas, vieną kartą 5 valandas, ir kitą 5 su puse. Atsakymai mano vis jų netenkino. Vis kalbėjau ne taip. NA va, kad vaikus auginsiu pati, kad nebėgėsiu po gimines pagalbų ieškoti, kad giminės gyvena savus gyvenimus, kad aš pati jau seniai atsakau už savo sprendimus. A- tai artimai nebendraujat. Bendraujam, bet toms giminėms jau virš 50, turi savas ligas, savus anūkus, savus vaikus. Na įdomūs jiems mano rūpesčiai tiek, kiek neįpareigoja jų perimti juos. Blogai- reiškia visi požymiai, kad neišmokysiu vaikų bendrauti su jų gimine. Sakau, net neketinu jų mokyti, ir tų giminių jiems ieškot. Aš ketinu juos išmokti gyventi patiems, savarankiškai ir visokių tam reikalingų įgūdžių mokyti. Tam kad mokyt su gimine bendraut, pirma juos reik rasti. Tam laiko nemanau jog turėsiu. Blogai. Nes jei aš bendraučiau su savo gimine artimai(gyvenčiau su jais) tai nesakyčiau jog sunku gimines surasti. aš joms sakau, jog ir teisiniai įstatymai mane kiek varžo- negaliu ieškot žmonių šiaip. Blogai. Sakau, jos ne man vienai labai nepatiko, nes VTAT kažkaip konkrečiai nuo tuodviejų partnerystės atsikratė. NA psichologė šiuo metu konsultuoja visokius probleminius vaikus PPT. Kokybę nujaučiu. O va Lina ir Rasa, tai čia jau visai kitas lygis ir visai kiti dalykai. Jos prieš Zylę vertino. Tai nei apie šunis rašė, nei dar apie ką. Rašė apie esamus vaikus, sąlygas jiems, ir mano gebėjimus. Ir apie gimines neklausinėjo. Kažkaip, kaip bendrametės matyt ir pačios žinojo, kad mąstom maždaug vienodai.

As visai nenoriu emociju reiksti mokymu metu nes dar nepasiekiau tokio lygio, kad leisciau zmonems, nemaciusiems nei globos namuose augusio vaiko, nei is kur tas vaikas atejo, nei ko ir kaip tam vaikui reikia, komentuoti mano motyvus. Tad "teisinga ir reikalinga nuomone" ismokstu mintinai konkreciai temai, namu darbus padarau i prieki, gerai apgalvojus ir "teisingai". As neturiu laiko su jom aiskintis, kazkur sedi mergaite ir laukia mamos. O visi individualus pokalbiai vyksta mano namuose, o mano namuose viskas yra irasinejama Cia saugus namai taip sakant. Be problemu