Kąsnelis šiaurės Prancūzijos

Šiek tiek nusivylėm nepamatę šuoliuojančio arklio greičiu besiartinančio potvynio. Teko stebėt tokį mini potvyniuką



Tikrasis potvynis tik po 2 parų. Buvau kaip ir viską gerai suplanavus, bet viena naktis dingo Paryžiaus kempinge, nenakvojom žemutinėj Normandijoj... va taip ir gavos, kad potvynio nėrrr
Bet norintiems pamatyti potvynį visu pajėgumu, įmetu grafiką. Pasitikrinkit prieš vykdami

Paskutinis žvilgsnis į San Mišelį:



Bet aš dar ateisiu naktį, kai vienuolynas bus apšviestas, trept!



Vakare pila lietus... Pliaupte pliaupia . Bet aš vis tiek pasiryžusi eiti. Vyras palaiko man kompaniją. Neišėjus iš kempingo, mes jau šlaput šlaputėliai... Nuėjus iki tiltelio (iki San Mišelio dar ~ pusantro kilometro tikrai), matom vos įmatomą vienuolyną .... Vyras net sidro ir dvi taures paėmė, tipo, romantiškai sėdėsim ant suoliuko su vaizdu į vienuolyną, gurkšnosim sidrą... Aha, tik laikant taures rankoje, jos prisipildo pačios.... lietaus vandens . Tenka apseit be sidro, ir kaip vaikystėj grįšt namo šokinėjant po balas . Nors jau galima ir tiesiog brist, jokio skirtumo...

Reikia įsidėti į kokį stalčiuką, kad prireikus, žinočiau šį faktą. O ši vieta labai vilioja. Ši ir drambliukai.

Labai smagus pasakojimas. Gaila, tik kad lietus jums reikalus gadino.

pritariu

paskaičius jautiesi, kaip saldainį suvalgius

Bandau tęsti
Ir suabejojau, kaip teisingai lietuviškai rašosi: San Mišelis ar Sen Mišelis

Dešimta kelionės diena

Rytas saulėtas, atrodo vakar net nelijo. MB nutaria pamalontinti vaikus už motinos žiežulos tąsymus po vienuolyną, tai pakirtę prancūziškų ragelių (įpusėjus reportažą prisiminiau kaip kruasanai lietuviškai vadinasi), važiuojam į pakeliui matytą krokodilų fermą:



Susimokam riebiai ir natūraliai tikiuosi kažko “VAU”, bet kaip čia pasakius....

Gyventojai:

Mes jau traukiam link mašinos



Ir važiuojam link Cancale. Užsistačiau trumpiausią marštutą, kad apylinkes apžiūrėti. Tai, man, kaip daržovių megėjai, pasigerėjimo šūksnius sukėlė tokie vaizdai:



Salierai??



O vienam lauke išgąsdinom kiškutį, kuris tikrąja prasme, kaip tuose animaciniuose filmukuose, graužė morkas... Tik fotografuotis nesutiko.... Pabėgo...

Sudie, Normandija.

Mes BRETANĖJE. Pats pavadinimas sako, kad kažkaip susijusi su kaimyne iš viršaus. Ir iš tikrųjų, V-VI a. šioje Prancūzijos dalyje apsigyveno naujakuriai iš dabartinės Didžiosios Britanijos su savo tradicijom, nacionaliniais kostiumais ir kalba.

Ir tik XVI a. tapo Prancūzijos dalimi. Tačiau iki šiol ji išskirtinė, pvz. kelio ženklai rašomi dviem kalbom

Bretanės ženklas:



Bretoniškų namukų stilius:






Papildyta:
Važiuojam per atoslūgį:







Pravažiuojam kažkokias alia austrių auginimo feramas...



Ir iš tolo pamatom Cancale ir stojam pasitaikiusioje apžvalgos aikštelėje:









Tebesimato Mon Saint Michel’io vienuolyno siluetas

Cancale - miestukas, vadinamas austrių sostine ne šiaip.



Visos kavinės savo meniu siūlo austres, bet mes prieinam iki miestelio galo (jei taip galima pavadinti) ir randam turgelį, kuriame pardavinėjamos austrės, kartu duodama lėkštė, citrina ir vienkartiniai įrankiai:



Nusiperkam 6 vidutines austres, ir vieną didelę . Kažkaip pardavėja pasijuokia, pagalvojam, gal čia koks blogas skonis dideles austres pirkti...
Iš tikrųjų tą didelę valgyti nebuvo super "malionu"... Sutinkam anglą (turbūt), mokantį prancūziškai. Jis mums pavertėjauja ir pasiteirauja iš kur mes. Pasakom, kad iš Lietuvos, sako, joooo, Riga
Austrės pasirodo labai net neblogos. Sušveičiam sėdėdami ant laiptų, šalia kitų turgelio klientų, o austrių geldeles metam tiesiog šalia laiptų, kurių čia visa krūva, ir patys pardavėjai skatina tai daryti

Šiek tiek matosi vaizdelis:



Vyras eina pirkti dar. Su vaikais sudarom sutartį, kad jie turi paragauti po vieną, tiesiog paragauti, kad žinotų koks skonis Ir ir nieko, nenumiršta, net gi visai nieko pasirodo Tiesiog įsitikinimas, kad patikti negali
Grąžinę lėkštutė pardavėjai pasivaikštom paplūdimiu, kur matosi austrių auginimo lovos







Vis dar neatsigrožim St Mišelio siluetu, iki kurio keliasdešimt kilometrų:


Papildyta:
Sukamės link mašinos. Dar bandom prisibelsti prie TIC, nes norėčiau nusigauti iki Pointe du Grouin, o mūsų GPS nerodo. Deja, TIC pietūs iki 16 val... Dar dvi valandas negalim laukti...



Paminklas bretonėms (arba austrėms):



Pasiekiam Saint Malo. Mus domina ne visas miestukas, o tik pats senamiestis, kuris aptvertas gynybine siena.

Neturiu padoresnės nuotraukos iš tolo, tai bendram vaizdui susidaryti



Saint Malo istorijos eigoje buvo piratų, raudonųjų korsarų ir kaperių sostine.

Pasistatom mašina netoli TIC, ir skuodžiam miestelį.
Papildyta:








Gražus miestukas. Jei būtume pirmą kartą tokio tipo mieste, turbūt aikčiotume be perstojo. Bet pirmiau pabuvojom Dubrovnike, Kotore, kurie turi kažką bendrą (bent jau gynybines sienas). Be to dalį įspūdžio sugadino perskaičius, kad jis II pasaulinio karo metu buvo sugriautas ir vėliau atstatytas. Autentiškai atstatytas, bet vis tiek
Tiesa, nestovėjom ant gynybinės sienos nirštant ir daužantis bangoms, gal tada rėkčiau visa gerkle, kaip buvo smagu






Papildyta:
Vaikams nuperkam ledų. Vos įveikia.













Čia įsivaizduoju, iš ryto, ne paveikslus pardavinėja, nors gal ir klystu



Ir grįžtam į mašiną. Vyras dar užsuka į TIC, prisirenka lankstinukų apie keliones laivais iš Saint Malo uosto į artimiausias salas.. Bet gi kam, nes mūsų planai traukti tolyn





Visi jaučiasi šiek tiek pavargę ir jau į mano siūlomą Dinard miestuką užvažiuoti nesutinka

O aš pati, ta proga užsivėpsau ir pravažiuojam vietą, kurią sakiau tikrai tikrai pamatysiu - Cap Frehel... Kaip tais nerandu padorios nuotraukos internete...

Oj...mano svajonių kelionė...kol kas dar pabus svajone, o aš pakeliausiu su jūsų fotoreportažu.

Taipogi negaliu neišreikšti susižavėjimo keliauti su mažu vaikučiu

PerKūnai, o aš negaliu atsižavėti jūsų avataro informacija. Kaip miela

Bandau tęsti toliau. Kad jau niekas niekur nebenori tada užsistatom GPS į Perros-Guirec miestelį, šiandienos nakvynės vietą. Vaikai greit suminga, tai belieka dairytis pro automobilio langą. Pravažiuojam nuorodas į Saint-Brieuc miestelį su milžiniškomis išparduotuvėmis. Gal visai būtų naudinga sustoti, bet gaila laiko, ir šiaip...
Bevažiuojant matau ne vieną mašiną su numeriu BZH. Niekaip nesuprantu kokios šalies. Na, ne Bosnija-Hercogovina turbūt Pasirodo tai Bretanė

Įvažiuojam į rausvojo granito pakrantės miestelį. Atkreipkit dėmesį į ženklus (dviem kalbom):



Turim rekomendaciją į 4* kempingą bet daug vilties nededam...

Ir ką jūs sau manot! Gaunam namelį, o mūsų apsistojimo laiku alia akcija - 45 eurai. Tai užsisakom trim parom





Vaikštom po kempingą. Vaikai atsidžiaugti negali visom žaidimo aikštelėm, atviru ir uždaru baseinais. Kempinge yra parduotuvė, baras, restoranas, skalbykla, mašinų plovykla, animacija, kinas vaikams ir t.t. Žodžiu pusė mums net neaktualu, bet neesmė
Bandom išlysti iš už kempingo ribų:



Čia, kad įsivaizduot akmenukų dydį









Pradeda temti, tai greit parminam į kempingą


Papildyta:
Vienuolikta kelionės diena

Vėl rytas su prancūziškais rageliais ir pirmyn.

Perros Guirec miestely atoslūgis:





Negaliu nesižavėti gyvatvorėmis, tai ta proga net sustojam pafotografuoti





Važiuojam ieškoti Plougrescant miestelio, kuriame labiausiai fotografuojamas namas Bretanėje. O čia dar pakeliui iki jo:













Papildyta:








O štai ir namukas:





Nuoroda į vaizdingą vietą, bet gal tas vaizdas priklauso nuo vandens lygio

Sukam link kitos vaizdingos vietos :











Dar pasiaiškinam kaip ryt plauksim į Ile de Brehat salą ir grįžtam į kempingą. Vaikai nori į baseinus, tai susiruošia ir išlekia leistis nuo kalniukų:



o mes irgi ruošiamės į baseiną, tik ne taip greit
Mažoji suirzusi ir niekaip nesuprantu kodėl. Lyg ir pamiegojo, nealkana... Na, kol susiruošiam abidvi, kiti jau grįžta prisiturškę. Bet vis gi palaiko mums kompaniją uždaram baseine.
Mažajai baseinas nuotaikos nepakelia, nors vanduo jai gėėėris
Tenka baigti maudynes ir belieka gamintis vakarienę.
Po vakarienės vakarėlis tęsiasi: mažajai nieks nepatinka ir neįtinka, ir pastebiu, kad lyg apatiška pasidaro. Pamatuoju temperatūrą. O siaubeli, 39,5... Sugirdau ibufeno ir pradeda imti lengva isterija. Recepsija nebedirba...
Bet gerai nors tiek, kad temperatūra greit sumažėja...

Taaaip, prasideda

O vaizdai nuostabūs

Grožis

Ir taip sunku laukti reportažų tesinių...

Dvylikta kelionės diena

Penktą valandą temperatūra mažajai siekia beveik 40. Vėl vaistai pagelbsti. Kempingo lankstinuke yra nurodyti du gydytojų telefonai. Sulaukiam aštuntos ryto ir bandom skambinti. Paskambinus vienam gydytojui, kalbančiam angliškai, įsijungia autoatsakiklis su prancūziška informacija. MB nubėga į recepciją ir paprašo kempingo mergaičių pagalbos. Pasirodo, jis dar nedirba. Tada skambinam gydytojui, kuris nekalba angliškai. MB pasisveikina prancūziškai, ir angliškai išberia info, kad kūdikiui temperatūra ir, kad reikia gydytojo pagalbos. Gydytojas angliškai pasako, kad jis nekalba angliškai. O MB jam atsako, kad jis nekalba prancūziškai Gydytojas tepasako:
It is a problem. Ir užrašo mus 12 valandai. Yes!!!
Nuvažiuojam, šiek tiek palaukiam. Ateina prancūzai senukai, vis mus kalbina, o mes tesugebam prancūziškai atsakyti, kad nesuprantam . O gaila, visai mielai pabendrautume
Na ir pasikviečia mus gydytojas, prieš tai užmetęs akį į mūsų mašinos numerius . Pasiteirauja iš kur mes, išpučia akis, kad iš taip toli, ir pradeda apžiūra. Ne ausys, ne plaučiai. Rodo, kad gali būti gerklė. Man MB sako:
-Gal jai angina?!
Gydytojas:
-Yes, yes, angina!
Toliau apžiūrinėja ir galiausiai pasako, kad galimi trys variantai:
* Angina
* kažkokia rozales. Pradedam aiškintis kokia tai liga. MB klausia ir rodo ar ta liga pavojinga neščiosioms. Gydytojas pagauna apie ką mes čia (raudoniukė), ir sako, ne, ši liga dažnai būna vaikams iki 2 metų, virusinė. Tada aš paklausiu, ar tai ta liga, kur tris paras karščiuoja, o paskui išberia. Gydytojas patvirtina. Tada žinau - tridienė karštinė.
*Ir trečias variantas, tai susijęs su “pi pi”, dažna mergaičių liga. Čia ir aišku kas.

Gydytojas išrašo mums lapelį su visa informacija, jei po trijų dienų karštis nepraeis, reikia kreiptis į gydytojus, kad padarytų šlapimo tyrimą ir dėl gerklės... Tvarkoj. Dar šiek tiek šnektelim, užsimena, kad pas mus turtingos medicininės žinios (pagyventų jis Lietuvoj ), kad labai gražios mažosios mėlynos akys, pasiteirauja, kokį įspūdį paliko Prancūzija, kur keliausim toliau... O mes irgi savo ruožtu pagiriam šalį, ir klausiam:
-O ar galim keliauti toliau, ar jau tik namo??? Na, atsako, kad reikia gerti vaistus nuo temperatūros ir saugoti....
Susimokam 23 eurus (kuriuos grįžę atsiėmėm iš draudimo) ir išeinam... O prieš ateidami svarstėm, kiek gali kainuoti gydytojo konsultacija Prancūzijoj: 100, 200€??

Grįžtam į kempingą ir pasitariam su MB, kad gal šiandien ramiai pabūnam ir vis gi trumpinam savo planus: nebevažiuojam į vakarinę Britanės dalį, o sukamės link Luaros slėnio ir namo

MB su vaikais išvažiuoja į miestelį lauktuvių ir užkąsti šio krašto patiekalo - galečių (galettes) – grikinių miltų lietinių blynų. Tradiciškai šie blynai patiekiami su kumpiu ir sūriu, tačiau kavinėse yra įvairiausių įdarų, nuo varškės su lašiša iki šokolado ir ledų:





Grįžę eina į baseiną, o mes su mažąja kuičiamės namuke...

Pozuoja man pro langą varnėnas su laimikiu



Numingam abi, o paskui žiūriu savo planus... Ile de Brehat sala jau turėjom plaukti šiandien...
Kitam kartui pasiliekam vos už 50 km esantį Morlaix miestelį su įspūdingu tiltu virš jo, Pointe de Penhir, Pointe du Raz, Quimper'ą... ,
Į akmenimis garsėjantį Carnac'ą būtume trumpam užsukę važiuodami į Quiberoną. Daugelis sako, kad nėra ten taip įspūdinga kaip Stounhedže, bet faktai intriguoja: "Bretanės menhyrai buvo pastatyti Neolito laikotarpiu (4500 iki 2000 m. pr. Kr.)"
Viskas, nepradedu savigraužos ko nepamačiau. Dar kada nors pamatysiu, trept!
Einam miegoti. Lyja kaip iš kibiro. Pradeda ir žaibuoti