Šiandien sulaukiau dar vieno ne. Iš tikrųjų ir tikėjausi, kad nieko gero iš to nebus, nes jau nuo pat pradžių man labai nepatiko personalo darbuotoja. Darbas būtų dar kaip ir nieko, bet jau atranka tai dieve padėk. Jautiesi kaip didžiausias
šūdas. Šypsenos neišspaudžia, žiūri akmeniniu veidu, paklausė, kiek laiko jau ieškau darbo. Pasakiau, kad 4 mėnesius. Tai labai nustebo, kad tiek jau ilgai ieškau, pradėjo klausinėt, iš ko gyvenu, kas man padeda pragyventi, ar intensyviai ieškau darbo, klausinėjo, ką veikiu laisvalaikiu, kai jo tiek daug turiu. Ir po to pokalbio dar kelias dienas jaučiausi kaip visiškas žemės kirminas, kad nerandu darbo
O šiandien atsiuntė vieną sakinį el. paštu, kad "apsvarstėm jūsų kandidatūrą ir pasirinkom kitą kandidatą". Nu jo.. thanks... Tai faktas, kad 4 mėnesius ieškai darbo čia toks mirtinas??
Beje, čia maždaug perpasakosiu vien skambutį, kviečiantį į darbo pokalbį. Paskambina ir pradeda kažką daug šnekėt. Aš nieko negirdžiu, nes labai tyliai. Atsiprašau, pasigarsinu, kad garsiau būtų ir paprašau pakartoti. Ta darbuotoja sutrinka ir atrėžia: "jūs siuntėt CV, ar atvyksit į pokalbį rytoj?".... Aš kadangi nieko prieš tai negirdėjau: "Na... labai malonu, o, sakykit, iš kokios įmonės jūs skambinat, nes negirdėjau prieš tai". Pasako pavadinimą. "O kelintą valandą?". "15:20". "Gerai, ačiū už kvietimą, atvyksiu". "Viso gero". "viso gero". Šaltumas žmogaus neišpasakytas.
Nu gal man tik taip atrodo. Bet nuvykus buvo ne ką geriau.
O šiaip gavau kitą darbo pasiūlymą užvakar
Nežinau, kaip seksis man ten, bet bent jau bendrauja kaip su žmogum, o ne kaip su atmata.