Kažkurią savaitę ėjau į pokalbį, ir kaip tyčia buvo standartiniai darbo pokalbio klausimai, o aš kaip tyčia net jiems nebuvau pasiruošus, nes dažniausiai kiekvienas klausia pagal save
Na ką, ir gavau klausimą apie neigiamas savybes. Na ir pasimečiau. Po pokalbio vis mąsčiau, mąsčiau ką galėčiau atsakyti kitą kartą. Ir sumasčiau tai, kad kam išvis to klausiama, ir sumąsčiau tai, kad mano blogosios savybės man netrukdo darbe. Tai ką man tada sakyti? Išvis, kokias savybes vardinti, jei kaip jau sakiau jos nepasireikštų darbe
Dar apie motyvacijos priemones, eilinį kartą manęs paklausia kas mane motyvuotų. Na ir ką, nesu dirbusi ir tiesą sakant nežinau!
Mane motyvuoja tik tai, jei dirbu patinkantį darbą kuris man malonus širdžiai. Na ir ką, galiu sakyti kažką panašaus, o tada ims klausinėti o koks man patiktų, o aš to nežinau, nes nedirbau, tik pradėjusi matau man patinka ar ne!
Išvis, po paskutinio pokalbio supratau kad tikriausiai niekada negausiu normalesnio darbo nes visada per pokalbius susimaunu, pati nesuprantu kodėl, net kai nesijaudinu ir einu kaip sakant "ant šaros" vis tiek sugebu susimauti!
Išvis, mokslus baigiau prieš metus ir dingęs visas pasitikėjimas savimi, nebėra geros iškalbos
atsimenu praktikos ieškodama visai neblogai pašnekėdavau, turėjau ką pasakyti, o dabar kažkaip žinios pasimiršusios, komunikavimas suprastėjęs, o ir pokalbiai visai kitokie nei ieškant praktikos
Papildyta:Ai, dar per paskutinius pokalbius susidūriau su tokiu dalyku, būna kažko paklausia, aš pasakoju, jau baigiu pasakoti, nes nebesugalvoju ką pasakyti, užtylu, o ta klausinėjanti moterėlė irgi vis dar tyli, atrodo laukia kad dar kažką pasakyčiau, o aš jau nebenoriu nieko pasakyti
Kažkokia kvaila situacija...