Nevaisingumas ir psichologinės problemos

šito nežinau...





galvojau ir apie tai, bet neužsidarom mes, vyras va nori berniuko, galvojam ir apie jį, o mergaitė tiesiog yra kažkur pojūčiuose ar svajonėse, nu ką aš padarysiu...




OMG... su mama mano santykiai puikūs, ji yra geriausia mama, kokios galėčiau norėti, vaikų pradėjom norėti anksti ir jokios karjeros būtent dėl to ir nedariau, dėl išvaizdos man dzin , nėščia jaučiausi be proto laiminga ir graži, pirkausi sukneles ir vaikščiojau iškėlus nosį, jokiųsunkumų nebijau, jų buvo daug su dukryte ir dabr sutikčiau turėti dar daugiau.

Šiaip vat...tokias knygas galima imti ir rašyti.. Turiu aš kažkokią teoriją, sėdu, rašau, pagrindžiu tuo, kad "Nijolė iš Pabradės irgi apie tai pasakojo", ir, žiūrėk, net ir kapitalą susikraunu. O pabandyk prastumti kokią rimtą moksliškai pagrįstą teoriją...Tyrinėsi jau turimą medžiagą, atlikinėsi stebėjimus, eksperimentus, kursi kontrolines grupes, rašysi straipsnius, tam, kad galėtum publikuoti juos pripažintame leidinyje, turėsi dar pereiti oponentų, recenzentų kritiką, žodžiu, darbo mažiausiai keliems metams. O visas šitas popsas - sėdžiu ir rašau, nes man taip atrodo. Vat manau, kad perimame savo protėvių kaltes, kad jei nepastoji, vadinasi, esi netinkama, blogos sielos (na ir kas išmatuos tą sielą su visais jos blogumais, kas man įrodys, kad aš klystu?), kad vaikai renkasi tėvus 5 metus (būtent 5, ne 6 ar 4), o jei man kas nors paprieštaraus, aš pritaikysiu kokį nors tam tinkamą argumentą, iš serijos "šiuo atveju yra kitaip, nes.." arba "Viešpaties keliai nežinomi". Nes man nereikia to IŠ TKRŲJŲ įrodyti, man tik reikia, kad turintys problemų žmonės "užkibtų" ir patikėtų. Tiesiog.
Nepykit, tiesiog išsakau savo nuomonę.

Susirask mane skype, nes aš namuose paskutiniu metu tik miegu. Kibinai beliko tik pirkiniai

Mano isitikinimu bepigu kalbeti apie religines ir filosofines aukstumas, kai po namus laksto net ne vienas beibis...tada viskas taip lengvai susidelioja i lentyneles....nors be galo gerbiu zmones, kurie sugeba su nuolankumu priimti tai, kad neturi vaiku, ir gyventi psichologiskai ramu gyvenima, teisybes delei pasakysiu, kad as asmeniskai tokiu nepazistu.....

Tai ir norėjau parodyt, kad pasaulyje ne vienas toks "Žarskus" (kad jau jį cituojam). Panašios litetatūros, be įrodymų, paskaičiavimų ir pan., kaip mes pratę šiais laikais, yra daugybė. Mūsų valia - tikėti ten rašomais dalykais ar ne.

Džiaugiuos, kad tiek diskusijų sukėlė, kai kam gal net išsiliet padėjo (bet jau man skaitant sukilusios emocijos liejos per kraštus, nors skaitant Žarskų stipriau piktinaus).
O gyvenime daugybė mums nežinomų kelių ir jiems nupasakoti daugybė variantų, nes gyvename tik dabartyje, nelabai žinom, iš kur atėjom ir kur einam (kalbant apie sielas). Nežinau, ar visada teisingas požiūris "nepavyko, pirk kitą bielietą", tai atrodo, kaip irgi savotiškas užstrigimas, nesusitaikymas su padėtim, nematymas kitų variantų (įdomu, ką tokiu klausimu pasakytų tokia profesija). O tai kada sveika ištarti tą STOP? Tokius sprendimus priimam kiekviena savo šeimoje.

Man atrodo, kad žmogus tokia jau būtybė yra, kad visada nepasitenkina esama padėtimi, kad vis linkęs kovot (dėl to tikriausiai dar ir neišnykom), ir labai linkęs viską įtakot, kontroliuot, pradedant kuo šiandien rengsiuos ir kaip kvepėsiu, baigiant "jei padarysiu tą ir tą, tai blogybės (kiekvienam savos) nenutiks". Bet visais gyvenimo klausimais, bet kurį pasirinkimą padarius yra kelios išeitys. Nevaisingumo klausimu - bandysiu ir pastosiu arba ne, vėžio klausimu - sportuosiu, sveikai maitinsiuos, gerai galvosiu ir nesusirgsiu arba imsiu ir susirgsiu, tada gyvensiu daugiau ligoninėse, o gal daugiau namie (priklausomai nuo to vėžio "vardo ir pavardės"), vaikų klausimu - užauginti pavyks puikius žmones arba nelabai. Į kuria barikadų pusę pakliūsim, niekas nežino. Gyvenimas parodys. Aišku, sudėjus rankas sėdėt irgi ne išeitis Kiekviena pusė turi savo iššūkių, kuriuos reikia įveikti.

O dar apie pinigų aukojimą badaujantiems ir kitokiems vargšams, man atrodo, kad tai savotiškas gerumo "nusipirkimas". Toks "ai, paaukosiu, kažkas nueis, aplankys ir pavalgydins, o prieš save būsiu atsiskaičius, kad gerą darbą padariau". Visuomenėje daugybė pagalbos reikalingų žmonių, kuriems labai dažnai reikia ne naujų kelnių ar cepelino, o gal tiesiog duonos riekės ir nuoširdaus pabendravimo, pabuvimo kartu. Ir tam visai nebūtina važiuot į Afriką. Galima pasidairyt savo rajone, pakalbint vargingesnį vaiką ar suaugusį. Sakot, viena pati nieko neišgelbėsit? O prisiminkit savo gyvenimą, tikiu, kad prisiminsit ir pavienių įspūdingų sutiktų žmonių, kurie turėjo didelės įtakos gyvenimo kelyje. Taip ir Jūs galit būti kažkam įspūdingas žmogus, pakeitęs požiūrį į tam tikrus dalykus, gal net parodęs kitokio gyvenimo galimybes. Ir jau bus po trupinėlį daugiau gėrio pasaulyje

Abelo, sutinku

ir su exDaiva labai sutinku

Ačiū labai.


Jei ne visos tos "filosofijos", visai "stogas nuvažiuotų".

Zinau tik tai, kad visu musu likimai skirtingi. Gal problemos ir tos pacios bet ju sprendimo budai tikrai skiriasi. Taigi vienas patarimas visoms jokioje situacijoje nebus tas vienintelis. Kelia renkames mes pacios

P.S. Nakvisa Nieko asmenisko, bet tarp eiluciu skaityti nereikia. Kartais naudinga pergalvoti ka ir kada kam sakai/rasai - vardan to, kad kuo maziau aplink mus butu iskaudintu del ne laiku ir ne vietoje issakytu savo minciu Rasai, kad ateis ir pati pasakys... Ar po tokio posto/zodziu dar ateis?

[quate] Nežinau, Ateis ir pasakys pati. Ar ji čia paguodos ieškojo, ar tik šiaip konstatavo faktą.
Tarp eilučių neskaitau, turiu problemą
[/quote]
Ieškojau paguodos, kokius faktus galima konstatuoti tokios būklės... Labai džiaugiuosi kad vakar tavo komentaro nemačiau, čia kaip ant stogo stovinčiam sakyk šok. Tiesiog visokios mintys lenda, kai vėl nesigauna po tiek metų bandymo ir kai pagaliau rastas kaip ir sprendimo būdaas, kuris kažkodėl neveikia, nors nesuderinamumas taip turėtų būti apeinamas.

Labas vakaras,
teko paplušėti, kol "pasivijau" jus Man smagu, kad diskutuojate, dalinatės nuomonėmis, tam ši tema ir skirta. Pabandysiu pamažu pakomentuoti tai, kas labiausiai įstrigo.

Tiutte, kaip šiandien laikotės? Man labai gaila, kad IUI nepavyko.
Taip jau būna, kad krizinėse situacijose imam iš naujo peržiūrėti tarpusavio santykius. Pabandykit atsakyti į klausimą, ar atmetus nevaisingumą, santuokoje esate laiminga? Ar tai jūsų žmogus?
Paprastai susiduriu su dvejopais atsakymais - taip, esu laiminga, tik iki pilnos laimės trūksta vaikų. Arba, ne, mūsų santykiai nėra idealūs, bet jei gims vaikai, viskas išsispręs, mūsų santykiai pagerės.
Deja, vaikas ne visada pataiso situaciją. Jei jau dabar santykiai griūva, nėra garantijų kad gimus vaikui padėtis pasikeis.
Bet kokiu atveju, neverta daryti skubotų išvadų ir priimti skubotų sprendimų. Palaukit, kol atlėgs liūdesys.

Jums labai taiklius klausimus uždavė tokia profesija. Atsakysite į juos ir sekantį kartą nerašysite gal tokių sakinių.
O šiaip natūraliai pirmą kartą pastoja 10% per pirmą mėnesį. Procedūra negarantuoja 100% sekmės, problemą apeina, bet nereiškia, kad tikrai pastosite.

Pelargonija, jei dar nesigauna STOP, vadinasi pirmyn . Tikrai pajausite, jei bus gana.



Nors šios citatos sukėlė daug emocijų ir diskusijų, turiu pasakyti, kad aukščiau išskirtos temos natūraliai iškyla kone visų psichologinių konsultacijų metu. Kai kuriuos pacituotus darbo metodus taikau jau senai ir gana efektyviai, remdamasi visai kitais šaltiniais.
Tik psichologijoje tai traktuojama truputį kitaip. Praeities įvykiai, traumos, neišsakytos emocijos, sutrikę santykiai, nuoskaudos, stresai, nuostatos įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę ir sveikatą tiesiogiai. O ne ta prasme, kad nuveja, išgąsdina vaikelio sielą. Nors gal yra ir taip, negaliu ginčytis, tai tikėjimo klausimas.

Nėra objektyvių kriterijų, kada reikia sustoti. Viskas priklauso nuo atskiro žmogaus vertybių, sveikatos, finansų. Būna, kad 30metė atsisako gydymo, dar nė IVF neišbandžiusi. Būna, kad 45metė daro vieną procedūrą po kitos nė neketindama nuleisti rankų.
Elkitės taip, kad vėliau netektų gailėtis. Kad galėtumėte sau pasakyti - padariau viską, ką tuo metu galėjau, ką norėjau, kas man moraliai priimtina.
Ką aš darau, jei matau kad pacientas užstrigęs daužo galvą į sieną? Nors jau galėtų imtis kitų gydymo priemonių ar išvis nutraukti gydymą. Man kriterijus yra ugnelė žmogaus akyse. Jei matau, kad žmogus tiki, laukia, išgyvena, yra sąmoningas savo apsisprendime, aš be abejonės jį palaikau. Jei nematau ugnies, pacientas atlieka procedūras, priima sprendimus mašinaliai, automatiškai, pats netikėdamas tuo ką daro, aš tiesiog pasakau savo nuomonę. Galutinį sprendimą vistiek priima pats žmogus, negaliu jo įkalbinėti ar perkalbinėti, neturiu teisės.
Paprastai po tokių žodžių moterys ima protestuoti - kaip aš galiu degti ugnimi, jei man nesiseka, ir nesiseka, ir nesiseka... Nebepavyksta tikėti. Tuomet visada siūlau stabtelėt su gydymu kad atgautume viltį.