Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Geriausia knyga yra sis forumas. Aisku yra ir cia astriu akmenuku, bet daug dominancios info butent cia radau, randu ir manau rasiu. Jau vien tuo gerai, kad neesu Palė vienas pasaulyje (buvo kazkada toks multikas), o kai randi geranorisku bendraminciu pasaulis neatrodo toks ziaurus ir saule labiau sypsosi uz to tamsaus nevaisingumo debesies

Žemiau yra visas skyrius, kuriame vandenynas informacijos ir emocijų. Pas jus užklystu prisiminusi savo ėjimą į motinystę .

Baimės ir rūpesčiai realūs. Reikia išsiaiškinti, kas yra įvaikinimas, kokią įtaką turi paveldimumas, ką galima paveldėti, kaip įmanoma tvarkytis su paveldu ir t.t... Geriau ne iš nuogirdų, bet iš rimtų studijų. Nedaug, bet yra ir lietuviškai.
Būtina, kiek įnmanoma geriau, įvertinti savo galimybes (labiausiai emocines). Tam yra kursai .

Ar baimių nėra laukiantis ir savo bio vaiko?

Vaikai turi sveikatos, emocinių sutrikimų ir t.t. asocialus elgesys nėra paveldimas, paveldimos asmenybės savybės, kurias galima išnaudoti pozityviai kūrybai. Ar visada sulaukiama iš savų vaikų to, ko laukiama? Tik tuomet niekas nesugalvoja slėptis už "netikusių genų"

Mano vaikai turi ūmų charakterį, yra impulsyvūs. Daug mokomės pykti teisingai, suvokti savas emocijas ir jas valdyti. Išmoksim. Labai talentingi...teks man pasistenkt neužgniaužt jų prigimtinių proveržių .

Šeimos nariai netryško džiaugsmu. Yra giminių, kurie priėmė tarsi "per nosinaitę" (kaip iš vieno sno multiko), yra, kurie padidintai stengiasi mums padėti (tiek net nereikia), artimiausi - močiutė - myli be galo ir geresnės močiutės nežinau, ar kas galėtų norėti (nors nenudžiugo išgirdus mūsų pasirinkimą)
Vaikai žino, labai savitai natūraliai vaikiškai priima. Mums suaugėliams sunkiau priimti iš esmės paprastus dalykus:). Aplinkiniai gali skaudinti dėl įvairių priežasčių. Jei vaikas žino savo istoriją, jaučiasi mylimas ir pats myli, manyčiau, sunku įskaudinti. Mano dičkis, manau, neįskaudinamas šioje vietoje , mažius dar esmės nesuvokia.

Gydymą nutraukėme tada, kai išsėmėme visas šioje planetoje galimybes turėti abiejų biovaiką, o ir nesinorėjo dar toliau įnirtingai prievartauti gamtos ir žaloti savo sveikatą likus keliems metams iki keturiasdešimtmečio. Palikome reikalus gamtos atsitiktinumui. Maža kas...gal...Daug nešnekėdami ir beveik neapsitarę (ką čia tartis, kai nieko iš esmės nežinai), vieną dieną atsidarėme www.įvaikinimas.lt ir nunešėm pareiškimus į VTAT. Susitikome su viena šeima, kuri augino 5 svetimus, tapusius savais . Kaip šiandien pamenu: gėrėm visi arbatą jų svetinguose namuose. Šeimos tėvas paklausė savo vaikų: "sakykit bent po vieną priežastį, dėl ko verta imti vaikus iš vaikų namų". Visi nuo mažiausio iki paaugliukų ėmė vardinti: "vaikams reikia namų, meilės, tėvelių, savo rūbelių ir žaisliukų" ir t.t...Jų tėvas sako, pasisukęs į mus: "na matote, kiek daug priežasčių imti vaikus iš vaikų namų" , po to staiga klausia: "o dabar, vaikai, pasakykit bent vieną priežastį, dėl ko neverta imti vaikų iš vaikų namų". Už stalo stoji mirtina tyla, ketvertas "kačiokų" susigūžė ir tik akimis mirksėjo. Tėvas iškilmingai mums paskelbė: "matote, nėra jokių priežasčių neimti vaikų iš vaikų namų" . Po kursų iš karto gavome pasiūlymą. Lengva nebuvo...toliau skaitykite šiame forume įvaikinimo skyrių.

Ezoteriniai pasvaičiojimai:
jei vaikai ten kažkur jaukinasi visą penkmetį tėvus, tai ir vaikų ten visokių yra. Nugi nėra patys protingiausi, nusprendę patikrinti gimdys juos, ar ne. Tada ir jų atsakomybė ateinančioms kartoms už tokį sprendimą . Protingų ten, anapus, per mažai, nes vat nepasiseka kažkam sulaukti. Dar kiti ne tokie kvaili, nusprendžia gimti pas tą, kas perdurnas abortui, bet tikrai neaugins ir nužiūri besikankinančią iš ilgesio porą, kuriai, anot B. Helingerio, yra giminaičiai, tik , tikėtina, kažkada negimę, ar per trumpai gyvenę ir prisikviečia, jau vėliau, po gimimo. Galinga ta anapusybė . Dar galingesnės mūsų svajonės . Ar pamenat, kokios galingos vaikystėje pasakos buvo. Tą dar kartą išgyvenau su savo vaikais. linkiu visom dar karta šalia mažyliu išgyventi savo vaikystę.

Sunute, neretai is musu iki taves toli. Zaviuosi toliais zmonemis Aukit dideli, sveiki ir laimingi
Butu gerai, kad linka idetum kur kalbama apie ivaikinima - gal kazkam iki apsisprendimo tik to tetruksta?

Tai gal jau jinai kazkur yra?
Papildyta:



O Jums aciu uz pagalba Kai kuriais patarimais labai padejot
Papildyta:
Sunute,esat saunuoliai
As irgi dar noreciau viena savo vaikuti tureti ir tada dar viena visai paimciau is namuciu.Galimybes leistu ,as juos tikriausiai visus suglobciau,tik tikriausiai tai nelabai realu.Turiu daug ko jie neturi ir tas kazkaip skaudu

http://www.supermama...hp?showforum=84

Jei įdomu, nepatingėkit "globėjai plepa" ir senas temas paskaityti.
Oficiali informacija: http://www.vaikoteises.lt/t

Merginos, baikite ieškoti kaltės savyje, teisybės ar neteisybės kitose.
Kadaise išsakiau savo mintis apie tai, kaip sunku susilaukti vaikų. Nevaisingumo atveju yra dvi galimybės:
1) vaikų susilauksi (laiko klausimas arba partnerio klausimas);
2) vaikų nesusilauksi.
Variantų daugiau nėra ir telieka tik nusimatyti sau pačiai ribą, ties kurią bus sustojama ir pasakoma: "STOP". Tą ribą kiekviena nusistato pati sau.
Visos turime suvokti, kad nėštume sau į gimdą nesusikiši, o jei ir susikiši - nėrsa tokių vinių ir tokių klijų, kurie garantuotų 100% rezultatą.

Na nėra vaikų ir po n+1 bandymo, gal reikia tokiu atveju sustoti ir pagalvoti, galbūt verta kažką daryti kitur ir kitaip? Keikti pasaulį? Darančias abortus vieną po kito? Gimdančias 8..10 vaiką, konvejerio principu? Ar nuo to kas nors pasikeis? Ne. Tai kam dėl to piktintis?

Nesipyktinam, nesigrauziam, gal baltai pavydim, bet tik tiek
Pasidalinus tokiomis mintimis (ar kitokiomis) palengveja. Gal to ir nevertetu daryti, bet kai randi panasiai mastanciu supranti, kad nesi kitoks, ne toks kaip kiti, o tai padeda

Vat tokiu atveju mano MB visada manes paklausia - tai kur jis, tas D? kodel leidzia pasaulio vaikams nuo visokiu ligu ir bado mirti? Kodel leidziam visam kitam blogiui ivykti Jei jis yra, kodel kai taip labai meldiesi, buni geru zmogumi -ir vistiek nieko negauni ir dar daug kitu dalyku jis man kiekviena diena primena jis visiskai juo netiki, absoliuciai nesupranta to - sako kai pamatysiu gyvai pakeisiu nuomone ir atsiimsiu visus savo zodzius, taciau iki to niekas manes neitikins. is dalies sutinku

kitty o zinai man kartais tokios durnos mintys kyla (paskaicius viena is Zarskaus knygu), o gal yra ir tame tiesos, nzn, taciau as taip pat kur beeiciau, ka bedaryciau, kaip beisivaizduociau mano ir MB ateiti - visada matau berniuka tamsiaplauki, grazuti toki ir visada pagalvoju kodel butent berniukas netgi su vyru kaip padiskutuojam apie vaikus visada kalba eina tik apie berniukus tai ir galvoju nejaugi as "uzblokuoju" kelia mergaitei (kaip kad kalbama Zarskaus knygoje, kad musu mintys tai didelis ginklas ar kazkas panasaus) zodziu toks jausmas kad pati (ar patys abu si vyru) neisileidziame tos mergaites, gal ji savaime ateitu jeigu tik "atidarytumem duris" cia aisku jau kalbu is filosofines puses
gal sakau ir pas jus taip - jeigu isileistum berniuka i savo mintis, gal viskas butu paprasciau bet cia tik mano pamastymai tokie nes man paciai to dar nepavyko padaryti

Na nesi kitokia: esi žmogus iš kūno ir kraujo. Nereikia slėptis nuo savo jausmų, jeigu jie nekenkia aplinkiniams.

Papildyta:

Dievas čia ne prie ko. Nekaltinkite, neburnokite. Jis nieko nedaro, ką daro patys žmonės.
Ar bandėte kada nors savo maldose ne prašyti, o tiesiog padėkoti?
Atvirai pasakius, senai jau bebuvau išpažinties ir netgi nežinau ar galėčiau sau pati (net ne kunigui) meluoti, kad gailiuosi savo praeities, kurioje buvo tiek ir džiaugsmo, tiek ir skausmo. Bet aš esu dėkinga Dievui (gyvenimui, visatai, materijai, energijai, begalybei ir dar kaip tik norite vadinti), kad šiandiena turiu gyvenimą tokį, kokį turiu. Mano praeitis sukūrė mane tokią, kokia aš esu šiandiena. Ir už save esu atsakinga aš pati, o ne Dievas.
Ir melskitės ne Jam, melskitės SAU, nes jumyse yra ta pati dieviškoji gyvenimo kibirkštis.

Tiek iš Nakvišos tikėjimo žodžio paskaitų