Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Nefifi, manau šioje situacijoje gali įžvelgti ir įkvėpimo, juk draugė pastojo turėdama labai daug bėdų, tai vadinasi stebuklai vyksta, gal neužilgo tas stebuklas aplankys ir tave. Aišku liūdna, nes nebus su kuo pasidalinti tuo skaumsu, bet yra vat tokie forumai, kuriose renkasi nemažai tokių kaip mes, ir kiekviena vieną kitą suprantam ir padrąsinam.

Vilte14,

Kiekvienam jų bėdos yra pačios didžiausios, nesvarbu, ar mažos, ar didelęs..linkiu stiprybės aišku, merginos jau viską surašė, bet, vienas pamokymas/patarimas - realiai, tik koks nors vaisingumo specialistas gali įsigilinti ir padėti, nepasitikėkite paprasta gydytoja. Aš, pvz, nuolat ėjau pas ginekologus, jie mane ramino, kad viskas gerai, kai pabandėme 6 mėn susilaukti vaikų ir nieko neišėjo, nuėjau pas paprastą ginekologą paprašyti siuntimo "nevaisingumui tirti" - atsisakė duoti, nemelavau jai, pasakiau, kad bandom pusę metų. Ji atsakė, kad poros bando ir po 5 metus, o aš atseit po pusės metų atėjau. Nepadėjo ir tai, kad pasakiau, kad man 34 metai. Ištyrėme vyrą - jam azoospermija, vienintelė išeitis - IVF (dirbtinis apvaisnimas mėgintuvėlyje)+TESA. Natūraliai pastoti šansų kaip ir nėra. Negąsdinu, bet būna, genetiškai vyrai negali vaikučių susilaukti, nors iš išorės nieko nesimato. Todėl - linkiu susikaupti ir imtis veikti, ištirti ne tik jus, bet ir vyrą. Ne vien pas moteris būna visokių problemėlių, pas vyrus irgi. Kuo anksčiau pradėsite, tuo daugiau sau šansų suteiksite. Stebuklų būna, bet kartais reikia jiems padėti ateiti į mūsų gyvenimą

Labas, merginos,

grįžusi iš atostogų pašte radau keletą svarbių žinučių. Atsakiau Jums visoms, bet kitąkart jei bus kažkas degančio, rašykite į el.paštą arba tiesiog skambinkite, bus greičiau.

Aš kolkas pradėjau nuo savęs problemų ieškoti pas paprastą ginekologę, o vyras ištrūkti pas gydytojus galės tik lapkritį, tad aš bent minimaliai bandau pagreitiniti procesą... Juolab, kad pas mane su sveikata visad kokios bėdos... O lapkritį jau abu esam nutarę, kad sėsim į eilę pas vaisingumo specialistus... O kolkas Lauksim

Vilte14,

nevaisingumas į kiekvieno gyvenimą įneša daug nerimo. Bet dar ir kiekvienas žmogus skiriasi polinkiu nerimauti, vieni yra tvirtesni, kiti minkštesni. Kaip viena mano pacientė sako - vienos mažiau "tryznioja", kitos daugiau.
Keliai yra du. Pirmasis, kaip burbuliacija sakė, per laiką apsiprantama su situacija ir savaime ramiau reaguojama į nevaisingumą, į gydymą, į aplinkinių komentarus. Susitaikymo laikas kiekvienam labai skirtingas, kartais gali užtrukti ir ilgėliau. Antrasis kelias yra ieškoti pagalbos, mokytis streso įveikimo, atsipalaidavimo įgūdžių. Tai praverstų Jums ne tik nevaisingumo, bet ir visose kitose gyvenimiškose streso situacijose. Juo labiau, kaip pati pasakojote, į stresiukus esate linkusi reaguoti kūnu. Vadinasi ar natūralus pastojimas, ar procedūrų sėkmė, Jums daug priklausys nuo gebėjimo suvaldyti emocijas.

Kada gydytojai sako viskas gerai, dar palaukite, nusiraminkite ir pan., nemanau, kad jie siūlo tempti laiką. Manau pagrindinis tikslas yra nuraminti nerimaujančią šeimą. Tik gal gydytojai neturi tinkamų raminimo įgūdžių, ir tas "atsipalaiduokite" kartais nuskamba labai savotiškai.

Nepastojimo stažą skaičiuoti sunkoka - gali būti, kad šeima mėgina metus, bet tarkim produktyvi ovuliacija vyksta kartą per pusmetį, tai tų realių bandymų pastoti bus viso labo du per metus. Tai kiek čia reiktų laukti, kad susidarytų bent 12 šansų, 6m ar ne? Toli gražu, ne metai.
Papildyta:

Tigrera86, jei teisingai Jus supratau, pastoti Jums pavyksta (persileidimas, nesivystantis nėštumas), bet procesas vėliau užstringa. Priežasčių sakote neranda?
Gilių, juodų duobių šiame nelengvame kelyje pasitaiko visiems. Linkėčiau Jums neužsidaryti, neužsisklęsti, kitaip užsisuksite savo niūriose mintyse, savigraužoje. Stenkitės bendrauti, kalbėtis, būti su žmonėmis, kurie Jus tikrai supranta. Ir čia, forume, ne tik skaityti, bet ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Arba ateikite pas mus į palaikymo grupę. Tiesiog linkėčiau šiuo metu nebūti vienai.
Papildyta:

Jus užklupo gili, nuoširdi ir kartu skausminga vienatvės akimirka. Tai įrodo kokia svarbi Jums ši draugystė, branginkite ją. Jei ji pastojo, Jūsų santykiai nebūtinai turi nutrūkti, ar ne?

Žinoma, kad ne. Greičiau stengiuos pozityvinti mintis apie tai, kaip ir aš pastosiu neužilgo ir kartu auginsime vaikus. Na, bet žmogus toks padaras, kurio vieną pusę drasko žinojimas "kaip turi būti", o kitą -"kaip yra iš tiesų".

bet, tokia profesija,jums niekas už tai nemoka, o jūs vistiek padedate. Ačiū jums.

Dėkoju Jums, Tokia profesija, už stiprybės teikiančius patarimus. Šiomis savaitėmis
(po 1 nesėkmingo IVF) SM forumo merginų pokalbiai, išgyvenimai teikia stiprybės.
Kalbate apie palaikymo grupę- kaip rast info apie tai, kaip ten patekt?

Sveikos mamytes (ir būsimos mamytės),
Tiesiog nežinau kam daugiau galiu pasiguost ar pasitarti. Esu kryžkelėj ir nėra tikrai nieko, kas suprastų tą mano dvejojimą. Gal trumpai esmę:

Turiu 2,9 metų dukrytę, jau 14-15 ciklų su vyru (tuo pačiu) bandom antrą prisikviesti. Ėjau iš pradžių pas savo ginę, kuri padarė hormonų tyrimą ir nustatė progesterono trūkumą, gėriau - nepadėjo, 2 ciklus darė stimuliaciją (nors ji vyksta) - nepavyko. tada nuėjau pas Klimą, pakartojo prog. tyrimą - viskas norma, pažiūrėjo echo - viskas norma. Ištyrėm vyrą - A spermiukų 0 proc. B 23 proc. Klimas sako - nedidele beda. Liepe palaukt 3 men ir daryti GN. Tie 3 mėn. praėjo, jokių rezultatų, vyras geria papildus, dietinamės ir pan. Nepastojam. Turėčiau eiti GN darytis, bet TAIP stipriai bijau/nenoriu, o gal dar konkrečiau - nežinau ar tikrai man jos reikia. Klimas mažai kalba, man norisi daugiau info, galbūt daugiau bendravimo. Mastau, ar pabaigti, ką pradėjusi - ty. nueit ir prakentet ta procedura (nors gilai kazkur tikiu, kad neduos jokio rezultato, bus tik pinigu svaistymas ir dar skausmingas). Ar pasirinkti kita specialista, ir pabandyti IUI ar kokia kita procedura. Ar isvis bedu neieskoti. Vyras sako - viskas bus gerai ir taip. O as visai nezinau i kuria puse judeti dabar.

Paskaitykit situos savo sakinius ir paziurekit kiek daug negatyvumo jose - dar niekas nepadaryta, o jau netikite, kad pades As nuejus jau dideli kelia savo nevaisingumo sprendime, tai kiekvienas tyrimas buvo sutiktas su didziausiu dziaugsmu nes tai budavo zingsnis i prieki - kai kurie tyrimai padejo, kai kurie - ne, bet zinojau, kad pabandziau, kad nepalikau nieko, ka galejau padaryti. Norint pastoti svarbus ir nusiteikimas

Pažįstamas jausmas. Pati procedūra, patikėkit, niekinė, ne kokia operacija. Trunka viskas 10 min, tokia "paturbinta" apžiūra. Keista, kad apskritai su tokiu nepastojimo stažu dar nieko nedarėt... Kitas dalykas - gal tikrai turite tiesiog kiaušintakių nepratekamumą, jei niekad netirtas? Na, susitaikykit tik su vienu dalyku - informacijos nėra. Patikėkit, bent lietuvių kalba nieko padoraus nerasit, o ir gydytojai nelinkę kažkaip išsamiau pasakot.
Man atrodo, paprasčiau pasidaryti GN nei pulti prie IUI.

O SG šiaip normali? Nes tik judrumą parašėt. Man jūsų vyro rezultatai neatrodo blizgantys....

Galbūt netikiu ta procedūra, kad pirmasis pastojimas buvo visiškai lengvas,pastojau is antro karto. kazkodel nesinori tiketi - nors tu ka - kad gali but va staiga kazkas nepratekama.
SG visa kita norma, isskyrus judruma.
man atrodo, kad padariau jau daug... tyrimai/echoskopai ir t.t. bet matyt klystu, reikia kazkaip nenuleisti ranku ir irtis iki tikslo... tam ir uzsukau cia.

Žinot, kad kartais ir aš pati nežinau - ar reikia kuo daugiau tirtis, ar kaip tik viską paleisti tekėti sava vaga. Gal pastarasis variantas labiau tinkamas tiems, pas kuriuos tiesiog nėra realių problemų/ ligų. Jei jų yra, jas reikia tirti/gydyti - pačios savaime nedings. Nors ir šitame variante būna stebuklingų pagijimų. Linkiu neužsiciklinti, bet ir nenurašyti visko "praeis savaime".

miss candy, nusiteikimas būna puikus planuojant pirmus pusę metų. Kai realiai matai, kad rezultatų nėra, jau ir ūpas mažėja, ir liūdesys aplanko, ir stresas ima viršų. Neįsivaizduoju, kaip su savim susitaikyt. Gal kokių knygų paskaityt. Savianalizei. Sau.