Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Pupiks, viskas iki kievieno žodžio, jausmo, emocijos išgyventa ...irgi panašiai ilgai truko viskas, irgi priežastys tokios pat, neaiškios...Man kažkaip viskas labai artima ir išgyventa pasirodė, tos visos neigiamos emocijos, ta baisI įtampa, nervai, blaškymasis, gyvenimo džiaugsmo praradimas ir t.t. šiaip ne taip pavyko..Bet kai smegenys ant tiek užspaustos....situacija nelabai keičiasi ir tam vaikui esant...aišku aš jokiu būdu nelyginu jausmų tų kurioms ir tas vienas svajonė...o manyje prabudęs kažkos gobšumas, noras būtinai turėt dar vieną, bet kokia kaina...ir vėl tą patį išgyvent, gal kažkiek švelniau...vistiek pasiguodžiu, kad turiu kam atiduost savo meilę...Bet bet bet...Nežinau ne kaip pasakyt ir teisingai išsireikšt, bet reik išmokt atpalaiduot save nuo tokio spaudimo sau...nes spaudimas nu žvėriškai sunkus...

Tik kur ta atpalaiduojanti tabletė?.... Visos žinom, kad reik, ale kad neišeina.

Reikia suvokti, kad gyvenimo prasme nera vaikai Man labai palengvejo tai suvokus Jau startuoju su IVF'u ir man toks atsiputimas, jokio pergyvenimo pavyks, ar nepavyks Jei pavyks, zinoma, labai dziaugsiuosi, o jei ne - gyvenimas tiesiog tesis

man tai cia kazkaip kliuna vyro rezultatai, gal reiktu juos pakartoti klinikoje, kuri uzsiima nevaisingumo gydymu
''mano gine'' tai cia kazkaip ne ka sako. As vaziuociau normaliai konsultacijai pas specialistus ir ziureciau abu - tiek save, tiek vyra is naujo. Kaip suprantu, jis kartu niekur nebesilanko

Be to, vyro rezultatai nera vienodi visa laika, kokie buvo pries metus, tai nereiskia, kad jie tokie patys po metu

Pupics,


man irgi siek tiek uzkliuvo tavo daktaru diagnoze - kad cistos uzauga nuo minciu.... Man atrodo toks atsakymas yra tada kai nelabai zinai tos tikros medicinines priezasties. Uzsienio tinklapiuose medikai aiskina kad 'nezinomos kilmes nevaisingumas' neegzistuoja, yra paprasciasiai iki galo neistirta ir nesurasta priezastis. Bet kartais buna tiesiog tik laiko klausimas, kaikurios nepastoja n metu, o paskui bac ir yra ir nesuprasi kodel tada o ne anksciau..
Visgi tavo atveju galbut pasibelsciau i dar keleto specialsitu duris, kaip Mika rase, gal vyro turta reiktu dar karta istirt?
Del galvojimo tave suprantu. Nori ar nenori, tos mintys visa laika salia. Kai yra aktualus sis klausimas, nuo minciu apie pastojima niekaip neiseina pabegti. As bandau uzsimirsti kurybineje veikloje, bet aisku ne visi juk menininkai.

Vienintelio dalyko ko neturiu ir nejauciu tai to pavydo, apie kuri cia visos snekat. Man net keista paciai, bet man jokiu emociju nesukelia matant nescias, ar besilaukiancios drauges. As saves kartais klausiu kodel. Juk noriu as vaiko, bet kodel man absoliuciai dzin aplinkiniai su vaikais , nescios ir pan. Tai galbut as istikruju jo nenoriu? bet noriu juk, stengiuos, laukiu, viska darau kad pastociau, sunku buna kai mmm ateina, tikiuosi kiekviena menesi to stebuklo, bet va kitos su pilvais man absoliuciai netrukdo.. Gal kuri jaucias taip pat?
Sekmes visoms ir kad kuo greiciau tos svajones issipildytu

Palergonija, esu ne vilnietė. Tie trys didieji miestai nuo mūsų gyvenamos vietos už daugiau nei 200 km. Na reiks kažką bandyt savo krašte ieškot.
Violeta, o kada jums, po kiek laiko pavyko? kokiom aplinkybėm?Taip, aš ir galvoju, kad ir atsiradus vaikeliui, galiu nebemokėt džiaugtis gyvenimu (jau čia problema su asmenybe ).
Burbuliacija, bet jei tradiciniai gydytojai neranda (ir net neieško) priežasčių cistų atsiradimo (ligų ir t.t.)?!kaip tada? ta priežastis turi kažkur būti. Nieks neatsiranda iš niekur. O aš tikiu tuo, ką tas gydytojas pasakė. Kaip minėjau, jis yra holistinės medicinos, netradicinės medicinos gydytojas. O tokie ieško priežasčių.Tradiciniai gyd. neieško. Ir tai ne šarlatanas, jis šiuo metu dirba su neurologo licenzija.
O dėl vaisingumo centrų...yra daug už, ir daug prieš. Nuo manęs jie toli.Tad reik kažkaip ne man vienai, o mums abiems su MB su darbdaviais darėtis dėl išleidinėjimo. Šiuo metu su vyru sunkiai.Dėl jo rezultatų taip, aš tą patį kaip jūs mąstot.Kad tas rezultatas kinta.Bet aš niekad negalvoju, kad jis tarkim dabar gali būti dar blogesnis
Man pačiai, kaip minėjau, jau atsiradus daktarų baimė.MAne psichologiškai veikia neigiamai. Labai išgyvenu, stresuoju. Bet žinau, jei reiks, tai ir važiuosim į tuos centrus, ir darysim, ką reikia.Juolab, kad suvokiu, metų nebe 20.
Beje, aš jau nusprendžiau, fsio, jokių skaičiavimų, jokių dienų stebėjimo, ir reikalavimų vyrui, kad va jau reik šiandien. Vakar nieko nebuvo, tai jau reik šiandien.TAs reikia, jau aukščiau buvo tapęs už noriu. Ir siuntu, jei nepavyksta-kažkur išvažiuojam, ar kažkas atvažiuoja.Nusibodo.Nusprendžiau-viskas daugiau jokių tokių!Kiek galima taip gyvent!

Na as tai linkus tiketi labiau mokslu ir irodytais dalykais o ne kazkokiais burtininkais ir 'netradiciniais' gyditojais. Neisizeisk tik, as suprantu kad kiekvienas su savo tikejimu. Bet man tiesiog paaiskinimas kad cista uzauga del blogu minciu, nu nepriimtinas ir viskas. ( dar karta neisizeisk) tada tokiu atveju mes visos vaiksciotumem cistu prisiaugine, nes cia musu tokiu apie tai galvojanciu yra labai daug, bet juk ne visos mes su cistom.
Zmones kiti i kitas salis vaziuoja tam kad priezastis issiaiskint, tai tas 200km galbut nera toks jau neiveikiamas atstumas? Sedint namie tikrai tu priezasciu neatrasit. Suprantu kad sunku yra darbai, isipareigojimai. Bet galbut jei imtumeis veiksmu geriau jaustumeis kad kazka darai?

Pupiks, pilnai pritariu burbuliacijos pasisakymui, cistos auga del hormoniniu sutrikimu, o jie pas tave manau tikrai yra, nes minejai, kad turi dar ir skydliaukeje mazgeli, o mazgeliai is niekur nieko neatsiranda.Netradicine medicina gal kazkiek gali padeti, bet deja, kol kas gydymas remiasi tik medikamentais ir ilga gydymo praktika. Tad tikrai nelauk, ir vaziuok pas vaisingumo ir ne tik - specialistus. Metai bega, bet ,deja,ne musu naudai... Kad paskui nesigailetum, kad kazko nepadarei, kol dar galejai Sekmes...

Ne, tikrai nepykstu. Kiekviens su savo tikėjimu.Ir visgi yra geriau tikėt kažkuom, negu išvis netikėt viskuom Aišku, geriausia tirtis ten, kur žiūri visapusiškai.Tad reik teiktis ir ryžtis mums važiuot į VC.Aš tai aš, bet su vyru sunkiau. Jam dabar darbymetis, nieks jo neišleidinės, o ir pats sakys, kad "dar palaukiam". Na nieko, susitvarkysim. Svarbiausia nebijot ir pasiryžt...
Aš tikiu ir mokslu, bet ir tikiu neapčiuopamais dalykais.

...o net sunku kažką analizuot, nes be to,vyras dar ir užsienyje dirba...tai įsivaizduok, kas mėn derinom keliones, bilietus, ovuliacijos galimas datas,...nemoku nė pasakyt, kiek nervų kainuoja, kai tiek įdėdi, o nieko nesigauna metai vieni antri, treti ... ...Žodžiu...vasarom atostogauju po du mėn...Tada lėkiau pas vyra pabūt..na, liepos mėn, ovuliacijos testai...planavimas tobulas, folis, planuojancioms pastot vitaminai...jokio streso, namų šeimininkės gyvenimas, ir vėl nieko...tada jau nuleidau rankas...padepresavau juodai kelias dienas, ir galvoju, vsio, nieko nebus...reik visa galva ir siela mestis į darbus, karjerą, užimt galvą, kalt pinigus ir juos taupyt procedūroms...Išvykom rugpjūtį atostogaut į Palangą...lankiau masažus, kas vakarą išgerdavom po nedidėlį kiekį alkoholio, jūra, daug miego, poilsio....savaitė kažkur laiko taip, tame tarpe ir ovuliacijos data kažkur buvo, bet nebeturėju jokių testų, nebegalvojau ir nieko nebesitikėjau, nes iki tol bandžiau ir su testais, ir be testų, ir su visokiom arbatom, ir pozom, su savipagalbine literatūra ir savęs programavimu.. ...na, iš tų "namudinių" patarimų nieko nesigavo...Tai ir tada nieko nebesitikėjau, leidau sau mėgautis tiesiog atostogom, poilsiu, atitrūkimu nuo visko...Vyras vėl išvyko, aš svečiavaus pas tėvus kaime, ten vėl...mečiaus į darbus..liejau širdį draugei, kad niekaip neina susilaukt.....ir kažkaip taip užsisukau darbuose, kad atėjo mintis, o velniava, persidirbau, net ciklas išsiderino, vėl planai grius...dar kitą dieną jau pradėjau skaičiuot kiek gi čia vėluoja...ir pagalvojau gal verta padaryt...padariau testą vakare, su vakariniu šlapimu, išryškėjo akimirksniu II...15 min absoliučios euforijos....Tai kas buvo kitaip,... buvo tiesiog kita vieta, atostogos, masažas, šiek tiek alkoholio, daug saulės, mažiau streso...Gal tai kiek išjudino organizmą, hormonus,..nežinau, gal man nevykdavo pilnavertė ovuliacija, o gal dar kas, gal pernelyg daug streso buvo gyvenime...na, iki šiol spėlioju....jaučiuos kaip pagavus laimės paukštį už uodegus ir išpešus vieną plunksną....o po metų pastojau vėl..džiaugsmui nebuvo ribų, bet jau atsikračiau komplekso, kad negaliu pastot...bet tada nėštumas nebesivystė...o manyje atsirado noras būtinai turėt dar vieną vaiką,...ir ką...skaičiavau kaip čia gavos tas pirmas .....antras irgi tą pačią ciklo pagautas.,..bandau vėl...bet jaučiuos vėl kaip tam akligatvyje planuojant pirmą...Gal šiek tiek lengviau, nes vis tiek...gyvenimas pasikeitė radikaliai, juk vis tiek jau esu mama...bet...kažkaip ...tvarkaus us savim, bet...kažkuria prasme sakau, viskas kaip planuojant pirmą kartą išgyvenama,,,žinau, kad ramu bus kai bus du.




aš taip pat...o visgi...ir čia galima rasta racijos grūdą, kai daug streso ir spaudimo sau, gaminasi streso hormonai, kad jie veikia galimybės pastot, manau, visiškai racionalu...

as tai manau, jautiesi visai normaliai. As irgi nejausdavau pavydo ar kazkokiu neigiamu minciu. Gal dar del to, kad esi uzsienyje, nera daug artimu zmoniu aplink tave ir to teigiamo arba dazniau neigiamo spaudimo tureti vaika Apie neigiama tai cia daug buvo rasyta - kiekviena turbut girdi per seimos sventes, visas imanomas progas darbe, draugu rate ir pan. priminti ''kodel gi pas jus dar nera vaiko? ko laukiat? ''






ai, kartais nebenoriu skaityt... Bet cia atviras forumas, visi dalinames mintimis ir pasisakom.
Merginos, metai labai svarbu ir negaiskit

Visiškai sutinku su Jumis, Violeta.Šiaip dabar labai popiuliaru viską nurašyt stresui.
Bet aš kažkaip kartais pagalvoju, kad jei su galva blogai, įtampa begalinė, stresas-tai ir IUI ir IVF nepadeda. Ir net sunkiau gydyt sekas vaistais, jei problema su hormonais, ar dar su kuo. Ai nežinau. Iš tikro būna visko ir visaip. Reik bandyt viską, bet kažkaip reik mokėt nestresuot.
Džiaugiuosi už Jus, kad taip pavyko pirmojo susilaukt et kad taip su antru...Negalvokit-lengva pasakyt. Bet...