Nevaisingumas ir psichologinės problemos

[ Kaip teisingai sakė Maidenana - išlipi ir eini toliau.

tokia profesija Kaip šiandien laikotės, Nica79?

Ačiū visoms..net pačiai gėda nuo savo neigiamų minčių, teoriškai suvokiu, kad neturiu teisės skųstis- skaitau apie visų kovas ir straipsniuose, ir "supermamose", seku naujienas ir palaukau visas, ir žinau, kad "būna ir blogiau"- genetiškai žmonės negali, moterys neturi kiaušintakių, dar visokios bėdos, vėžiai, ligos ir kt...teoriškai žinau, kad poros gydosi ir trumpiau. Bet matau, kad kai kurioms moterims tenka daryti ir po 6, ir po 8, ir po 11 IVF.. O joms dar "tik" 30 m. O mes dar net nepradėjom, viskas eigoje, tai kur dar tuos 10 IVf suspėti...kau jau 35 m sueis tuoj. Taip, Tokia profesija, būna, kad poros gydosi ir 2-4 metus, bet aš viską gyvenime gavau taip sunkiai, kad niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad tas gydymosi laikas bus ilgesnis. Aišku, padarysim viską. Šiandien jau atrodo, kad nepasiduosim Tik šiandien atrodo, kad "normalaus gyvenimo" nė nebuvo - daktarai, receptai, nuolatinis skaitymas visomis kalbomis visokių mokslinių ir kitų naujienų, papildai, sekimas, ką čia geriau suvartoti, na, žinot, visos tai patyrė. Atsijungti nuo minčių nepadeda niekas - nei sportas, nei joga, nei knygos ar teatrai, niekas, kad ir kur būčiau, kad ir ką bedaryčiau, tos mintys nuolat galvoje vis žiūriu ir žiūriu - o, kam čia su IUI pasisekė, kam su IVF, koks poros amžius buvo, pas ką ėjo, kiek tablečių vartojo, kokį daktarą rekomendavo..visos, aišku, tą patyrė. Na, kaip nors viskas išsispręs.Tikriausiai.

Pagalvok apie savo ateitį.
1 var. Galiu gyventi be vaikų.
2 var. Negaliu.
2A var. Įsivaikinti.
2B var. Bandyti toliau, jeigu yra noro ir galimybių.
Aš manau, kad reikia padaryti viską, kad senatvėj nesigraužtum, kad galėjai bandyti ir nepabandei.
IVF bando ir po 35, ir po 40, ir po 45...

Amita, tas amžius gana orientacinis, nėra taip, kad suėjo 35, nusibraukė viskas ir galimybės tragiškai sumažėjo. Patarčiau jums neužsiprogramuoti būtent dėl šios datos. Taip, ir man buvo šiek tiek panašiai, ir aš turėjau tą 35 metų ribą kažkur galvoje, tačiau man IVF'ai nesisekė 33 metų, o va dabar 36 ir laukiuosi dvynukų. Amžius čia nėra tas kritinis ir viską apsprendžiantis veiksnys Vien dabar šio skyrelio nėštukių temoje esame kelios tokios: 36, 38, 41 m..

Nica79, visos turbūt taip pat gyveno ar gyvena daug metų, viskas suprantama, pažįstama iki skausmo..Azoospermija nėra absoliutus nuosprendis, kiek žinau, seki Stambulo temą, matei Maniako istoriją? Irgi azoospermija, bet pasirodo, viskas su spermiukais gerai, tik neišteka Laukiasi sėkmingai dabar. Gal ir taviškio problemos panašios? Pati turi rasti sprendimą, rasti savyje atsakymą, kas sunkiau: ar eiti šiuo sunku keliu pirmyn, ar gyventi be vaikų. Aišku, aš asmeniškai patarčiau eiti ir daryti viską, kas tik įmanoma, kita va pataria rasti kitų gyvenimo prasmių, kiekviena patars pagal savo supratimą, situaciją, įsitikinimus, vertybių sistemą ir t. t. Bet pasirinkti teks tau pačiai. Visgi sunkiausia turbūt yra būti toje tarpinėje būsenoje, kai ir sustot negali, ir eit pirmyn neužtenka ryžto ar dar ko nors. Linkiu, kad pavyktų pasirinkti kažkurį variantą ir jis atneštų bent jau šiokią tokią ramybę

Tiesiog prisijungiau prie diskusijos ir tiek, ir pasakiau tai, ka pasakiau, nes nemaciau, kad kas butu daves si patarima.
Nematau, kame problema

amita, su kuo susijusi Jūsų neviltis, dėl amžiaus? Ar dar kažkokios mintys neduoda ramybės?

Nuo 35m mažėja šansas pastoti natūraliai. IVF tam ir skirta, kad padėtų apeiti įvairius simptomus, tame tarpe susijusius ir su amžiumi.
Jei pažiūrėtume į platųjį pasaulį, holivudo žvaigždės, visuomenės veikėjai būtent IVF ir griebiasi, kai užsivėlina su tėvyste.
Kažkaip nesu girdėjusi, kad būtų tyrimai, įrodantys, kad jauniklėms IVF efektyvesnis, nei brandžioms moterims.

aš tik keletą minčių pakomentuosiu
pirma frazė labai labai panaši į maniškę - aš vis sakau: "man juk gyvenime taip viskas sekasi, kad negaliu suvokti - negi šitoj situacijoj man taip ir nepasiseks"? panašu, kad artėju prie to ... taigi būna išimčių iš viso gyvenimo sėkmių/nesėkmių. o Tau gal viskas nesiseka, o čia greitai ims ir pasiseks.

visoms taip. visos aplinkui tik nėštėja, gimdo, gimdo po antrą, trečią, o aš vaikštau apie tai galvodama...

Kodėl neturite teisės skųstis? Dar ir kaip turite. Jums nelengva, Jūsų skundai turi pagrindą.
Labiausiai iš visos žinutė man įstrigo šis sakinys. Jis manau atskleidžia Jūsų savęs vertinimą - kai tiek gyvenime nesisekė, manote, kad sunkiai seksis/nepasiseks ir šioje srityje? Manote, kad esat neverta laimės? O gal kaip tik, visos problemos iki šiol sprendėsi sunkiai, o ši op, ir išsispręs lengvai ir su kaupu. Juk negali gyvenime viskas nesisekti, turi būti kompensacija visoms kitoms negandoms.
O išsispręs tikrai, juk esate kovotoja
Papildyta:

Nedažnai vyrukai įsijungia į mūsų diskusiją. Tad jau sukau galvą, kaip čia jus "išnaudoti", "patyrinėti", išpešti vyrišką nuomonė. Bet jei neverdate šioje košėje, bijau kad diskusija nebus lygiavertė. Galbūt kai šalia nevaisingumo iškils kokia kita gyvenimiška tema, jūsų mintys bus labai įdomios ir naudingos

Žmogau, problema yra tame, kad su tavo tiesomis nemaža moterų dalis jau gyvena 20 metų. Ir šitame skyrelyje, bent jau aš 10 metų lankausi. Nieko stebuklingo nepasakei, o tik išvemei banalias paviršutiniškas žinias, tuo pasirodydamas visišku diletantu ir analfabetu nevaisingume.

Kapiš, jaunuoli?

tikrai yra, ne tik tyrimai, dažnai IVF klinikose pateikiama statistika atskirai iki 35 m ir po 35, paskui po 40 ir t. t., labai ryškus kritimas.. Paprasčiausiai sensta kiaušialąstės, todėl ir sėkmingų IVF gerokai mažiau. Aišku, tas senėjimas priklauso nuo daug ko: genetikos, gyvenimo būdo, žalingų įpročių ir t. t. Vienoms gal sensta ir 30-ties, o kitoms ir 40-ies dar būna geros. Bet kad IVF sėkmės procentai krenta su amžium, tai faktas. Bet pvz toje klinikoje, kur aš dariau, ta riba yra ne 35, o 40m. Iki 40 m jie amžiaus nelaiko papildomu nevaisingumo faktoriumi.

Nu va pirma pasitaikiusi JAV statistika:

In the United States, the live birth rate for each IVF cycle started is approximately:
•30 to 35% for women under age 35
•25% for women ages 35 to 37
•15 to 20% for women ages 38 to 40
•6 to 10% for women ages over 40


Žinoma, kad geriau netempti laiko

Del statistikos ir as galiu pasisakyt tiksliau pasidziaugti nes papuolem i geriausia UK klinika, kuri yra top 4 visoj UK pagal pasisekusiu IVF skaiciu, o iki 35 metu si klinika yra pirmoj vietoj, net 46% sekmingu atveju! taigi turim sansu 50/50

Sveikos visos. Man 29 m, nepastojimo stažas- 3 metai. Atrodo nedaug. Bet man jau daug, nes kai lyginu su tom, kurios pastoja per metus laiko...
Forumą jau buvau ir skaitinėjusi, ir sau nusprendus-fsio, jokių skaitinėjimų, jokių straipsnių ieškojimo, jokių facebookų (nes ten kai būdavo įlendu, ir vis pamatau, kad kokia nors pažįstama laukiasi-tuo momentu net širdis stoja... nuotaika dingsta, nes aš dar ne). Pasisekė-nuo facebooko atpratau (mažiau psichologinių smūgių ), bet va vakar apimta nusivylimo, beviltiškumo ir pykčio pasauliui, įlindau į forumą...ir išsamiai pradėjau skaitinėti apie merginų psichologines problemas. Ir pamačiau, kad jos visos visų mūsų vienodos.
Bijau susitikti su draugais, kad nepasakytų kokia draugė, jog laukiasi.Nenoras susitikti su giminėmis, priešinimasis draugų vestuvėms (nes et po jų vaikeliams būna laikas ateiti....). Taip, baimė likti vienai. Su savo problemomis. Kai sužinau, kad kuri laukiasi, nenoriu net bendrauti su ta. Per sunku. Visgi aplink mus jei pastoja, tai pastoja natūraliai. Dar nėra nei vienos draugės, kuri turėjo IUI, ar IVF.Bet turinčių problemų su pastojimu yra. Laikas tik parodys, kaip mums visoms seksis. Bet kad visos išgyvenam sunkiai tai taip.
Ir darbe, taip-ir išlydėjus ne vieną į dekretą. Tuoj visos pradės grįžinėti. O aš vis savoj vagoj sėdžiu.
Giminės ir vyro ir mano jau nebeklausinėja, kada?o gal jau?Anyta nuolat klausinėdavo, "o gal jau"? viena, antra, trečią atlaikai, o po to viskas-bėgi į kambarį ir žliumbi. Dabar jau nustojo, neklausia.
Ech, prie jūros, atrodo, išvažiuoji atgaut jėgas. O ten nėštukių, ir su vaikais yra dar daugiau!Kartais pagalvoju, "kodėl jos visos ten važiuoja?! net ten per jas neina ramiai gyvent".Ir vel pagalvoju-juk taip, ir aš jei laukčiausi, irgi ten norėčiau važiuot.
Merginos, ar nėra jums taip: aš net žurnaluose skaitydama apie žmones, visada žiūriu į jų metus, ir kiek vaikams metų-taip apsiskaičiuodama, kiek metų būdamos pagimdė, po kiek metų praėjus vestuvėms? Man tai kaip panacėja.Rimtai su galva man negerai. Galvoju,reikia psichologo, ar psichoterapeuto pagalbos
Seniau buvo sunkiau, kol nepradėjau lankytis pas vieną natural.medicin.gydytoją, kuris liepė ne savy laikyt, negalvot apie pastojimą, o kalbėt, Su visais garsiai kalbėt. Dabar tą ir darau.
Per 3 metus, esu pasidarius pagrindinius tyrimus:ovuliacija vyksta, visokių chlamidijų ar ko ten nerasta, mėnesinės reguliarios, su skydliaukės hormonais kaip ir normaliai, su vyro turteliu taip pat. Taip jam nustatė neryškią astenospermiją, bet mano ginė sako, jog su tokiais rezultatais pastoti natūraliai tikrai galima.Po 1.5 metų nepastojimo pradėjau išsamiau tirtis. Pirmos ašaros dėl nepastojimo išriedėjo su kaupu po pusės metų nepastojimo, kai suvėlavo mėnesinės, ir visgi prasidėjo. Iš kart po vestuvių (susituokę 3 metai) pradėjau galvoti apie vaikučius, ir iškart pradėjau skaityt, ieškot info, kaip greičiau pastot. Vyras iš karto dar nelabai norėjo, sakė, pirma atsigaunam finansiškai. O aš jam sakiau, kad gi ne iš karto ir pavyksta juk! (Galvoju, ar ne šitoj vietoj užprogramavau save). Aišku nesisaugojom. Įtampa augo, pastoti nepavyko per tuos metus. Po 1.5 m. rado cistą.Ji nenyko, bet ir neaugo. Siūlė lp dėl pratekėjimo kiaušintakių. Nesiryžau-nes tai juk operacija.Po metų pasitikrinus rado cistą labai didelę.Nieks nežino ar tai kita, ar ta pati.Teko operuoti. Prigasdinę buvo labai, bet viskas baigėsi sėkmingai.Kiaušintakiai pratekamami, cista endometriozine. Užrašė endo 4 st. Bet...dėl to, kad cista buvo lb didelė, ir greitai augo( per mėn ji paaugo dar 4 cm). Daugiau židinių nerasta, tik ta cista buvo. Gyd. mane nuteikė 100 proc. natūraliam pastojimui, ir kad tai bus greitai, nereiks nei Kalėdų sulaukt. Na 3 men po lp-o aš dar viena. Vyras gėrė profertili, ir šiaip sveikai maitinasi. Mes važinejam pas natural.medicin.gyd.Vyras jau nevažiuoja, aš važiuoju vis. Tas gyd.pasakė man, jog cista atsirado ir augo dėl to, kad galvoju per daug, kaip greičiau pastot. Kiaušidės nuolat mintimis alinamos, plečiasi, neturi kur plėstis, ir išaugina cistas.Kažkaip taip paaiškino.Logiška. Nes nuolat 3 metai galvoju apie tai. Bet po lp atsigavau, buvau lb laiminga. Dabar vėl ko pagriuvau. Nat.med.gyd. jau du kartus žadėjo man, kad kai atvažiuosi kitą karta pas jį, jau būsiu ne viena. Daro jis man visokias psichoterapijas...su vaizdiniais ir pan.Bet šiai dienai kol kas esu viena. Aišku ištikrina savais būdais ir visą organizmą. Kas liečia dėl pastojimo, sako esu sveika. Abu esam sveiki. Aišku baisiai bijau vėžių, kad tiriantis, darantis viską dėl pastojimo nebūtų tų baisių dalykų (skydliaukėj yra mazgelis, rado kažkokių pakitimų, bet dar ne blogų-siūlė operuot, bet priėjom kompromisą, kad kol kas neoperuosim, svarbu kad nedidėtų tas mazgas-bet vistiek baimė, o jei pradės jis veikt?!Pradėjau bijot ir daktarų.)
Aš vistiek tikiu natūraliu pastojimu. Nurašau nepastojimą nežinomoms priežastims.Ir ką galiu pasakyti, aš visada tikėjau ir tikiu. Gyvenom su uošviais, kraustėmės į savo būstą-tikėjau, kad kai atsikraustysim, pastosiu. Laikiaus egzaminus dėl darbo-galvoju, galvosiu daugiau apie darbą, pamiršiu pastojimą ir pastosiu (deja nepamiršau net tada). Ką gėriau, ką vartojau,lankiau jogą, šokau, visada tikėjau, kad tas man padės, bet nieko. Ne kartą sapnavau savo du vaikiukus-berniuką ir mergytę (pries 10 m. viena būrėja man taip ir sakė, kad turėsiu du-berniuką ir mergytę). Tikėjau, kad čia jie, kad tuoj ateis. Bet deja. Skaičiau ir Morkūno, ir Žarckaus knygų, tikėjau savo tikėjimu, Dievuliu, bet nieko. Tikėjau operacija,( prigasdinę buvo labai daug, jog galiu netekt kiaušidės vienos, ir neaišku kas iš kitos gali likt), nes galvoju, jei jau viskas taip gerai baigės, ir kiaušidės abi liko sveikos (nes cista buvo į vidų nuaugus, ne į šoną, visa laimė), ir viskas sveika, jei jau taip Dievulis davė, vadinas tai ženklas-kad tikrai pastosiu natūraliai. Kiek tikėjau gandrais skraidančiais, ir tupinčiais ant stogų...Nieko. Net n kartą besilaukiančios katės klausdavau, kad pasakytų sėkmingo pastojimo receptą, jog kažkaip užburtų mane , man padėtų-bet nieko.Tikėjau. Bet kaip bebūtų, jau žiauriai pavargau, bet vis tikiu.
Kad mylėjimasis tapo darbu, tai faktas. Su MB sutariam be gali gerai, mylim viens kitą, palaiko mane ir tiki kartu su manimi.
Sakau, turim namus savo gražius, darbus gerus, viskas gerai, mylim viens kitą, esam sveiki, turim tėvus sveikus, draugus gerus. Gyvenimas geras. Bet va pasijuntu nelaiminga, tampu pikta, irzli, viskuom nepatenkinta, nes trūksta to vieno. Man vaikelis-gyvenimo prasmė. (nors mokykloj visada galvojau, kad bus man pirmoj vietoj karjera - gal čia užsiprogramavau save? ).Nereik man jokios karjeros. Aš jos nesiekiu. Man svarbiausia yra šeima, kad visi būtų sveiki ir laimingi. Dabar mūsų šeima-nepilnavertė šeima. Bet vistiek aš tikiu, kad ateis tas kūdikelis. Gal tikrai reik negalvot, atsipalaiduot. Bet kaip, kai labai nori?! Atrodo negalvosi, paleisi vadžias iš savo rankų...nu kaip galima negalvot....Stengiuos, nes jau atsibodo ta būsena. BET LABAI TIKIU, KAD TUOJ ATEIS MŪSŲ KŪDIKĖLIS!Tik man reik ramiai ramiai ...mažiau zirzt, ir daugiau džiaugtis. Bet o kaip nustot galvot...

pupiks, jeigu esi vilnietė arba netoli, apsilankyk pas Tokią profesiją... ji labai gerai moka sudėlioti taškus ant "i". Bent man labai padėjo.