Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Oho, kaip piktai... bet teisingai

Pilnatis tikriausiai.... eikit daugiau apie Evuliacija pasiskaityti. Vaisingumo specialistas blyn...

Tikrai neturėjo skambėt piktai, galbūt griežtai. Tiesiog norisi, kad susimąstytumėt, nes tokių komentarų, kaip jūsų, nepastojančios poros girdi daug ir dažnai ir tai skaudina daug labiau negu galbūt atrodytų. Supraskit, čia renkasi žmonės, kuriems labai skauda, kurie patyrę labai daug ir jiems sunku skaityti tokias nuomones, nes jos tik dar kartą įrodo, kad tarp "mūsų" ir "jų" yra neperžengiama praraja, gilėja tas visiško nesupratimo, vienišumo, izoliacijos pojūtis. Vienos galbūt užsigrūdinusios ir tiesiog numos ranka, o kitoms jautrią akimirką tos žaizdos tik dar labiau pagilės. Todėl kartais nesuprantant geriau patylėti Klausti visada galima, bet teigti nereikėtų

Taip taikliai viskas... bet, kad ir kaip mums norėtųsi, kad būtų kitaip, lengvai pastojantys NIEKADA nesupras jausmo, ką reiškia laukti, tikėtis, nusivilti... žodžiu, kelies, krenti, vėl kelies. Tik va finišas tai neaiškus.

Visiškai pritariu KittyKitty pasisakymams. Ir jie visai ne pikti, ir neužsipuolantys. Jie labai konstruktyvus ir argumentuoti. Šaunuolė, kad moki taip išdėstyt daugelio musų mintis ačiu tau

o Teisingam29 norisi palinkėti daugiau smalsumo prieš dėstant savo nuomonę,jei jau taip labai norisi ją pasakyt, o iš kitos pusės nuoširdžiai linkiu taip niekada ir nesužinot tų "nepagrindinių" KittyKitty išvardintų priežasčių "vertimo" į žmonių kalbą

cia biski humoro ta tema

Kokiomis sporto metodikomis galėčiau pasinaudi, kad išpjauti abu kiaušintakiai vėl ataugtų? M, visažini?

Tai nera pagrindine problema.

Teisingas29 kiek tau metu, nes tikrai rasai nesamones.
Gal geriau eik pasportuoti

Nežinau, kaip merginos viską ištveria tiek metų, bando su IUI, IVF..paskaitau kai kurias istorijas, poros po 20 m. bando susilaukti vaikų. Nežinau, kaip viską ištverti..aš jaučiuosi, kad visai nebeturiu vilties. Vasarį, kovą gulėjau ir rodės, kad mirsiu, mačiau save karste, įsivaizdavau, kaip atrodys laidotuvės, nebenorėjau gyventi, bet nuo gulėjimo nemiriau, tik nežinau, kaip gyventi toliau. Man 35 m, galiu turėti vaikų, bet - vyrui prieš 8 mėnesius nustatė azoospermiją. Ištekėjau prieš beveik 2 metus, vyras 5 m. jaunesnis, prieš tai jis 3 metus nenorėjo turėti vaikų, nors aš jam sakiau, kad bus problemos, juk natūralu, kad su amžiumi rezervai senka..jis sutiko turėti vaikų tik neseniai, o man jau buvo beveik 34 m., o čia ir paaiškėjo jo diagnozė - nėra spermatozoidų. JIs atsisakė daryti TESA, pats turi visokių ligų, nenorėjo, kad vaikas jas paveldėtų. Bandėm LV su donoru, nepavyko. Nors vaikščiojom ir pas daktarus, ir pas "abra kadabra"; patikima "abra kadabra", kurios būrimai išsipildo beveik visiems, kas buvo, pasakė, kad pasiseks. Nepasisekė. Na, bet ką padarysi. Vyras pasakė - gal nepavykęs IUI su donoru reiškia, kad jam reikia pasistengti, darytis TESA ir pan, gal ras ką nors. Jaučiu, kad nebežinau, kaip toliau gyventi, pradedu net vyro nekęsti už tai, kad taip atsitiko - už tai, kad laukiau jo 4 metus su didele nuojauta, kad jis negali turėti vaikų, ir tai pasitvirtino. Darbo galiu netekti bet kurią akimirką, ir, nors 16 m. turiu darbo stažą ir mokėjau mokesčius visą laiką, per tuos metus neatsiprašinėdavau iš darbo, tik kelis kartus po kelias dienas buvau "biuletenyje"..pastoviai sulaukiu iš bendradarbių kritikos - atseit, vis kažkur išeidinėju..matai, tokia sveikuolė, o negali vaikų turėti. Aišku, jos nežino, kur aš vaikštau, tik įtaria; nežino, kad vaikštau dėl vyro (jis vienas neina pas daktarus) ar daugelį tyrimų turiu padaryti, nes tiesiog turiu juos padaryti, jei darysime IVF + TESA. Pastoviai šneka, kad, jei neteksiu darbo, tai man jau nieko tokio, nes neturime vaikų, tai išgyvensime. Bet "ant vaikų" juk reikia užsidirbti, nes IVF+TESA o gal ir IMSi reikės daryti - viskas dar daugiau kainuoja, ir dažnai nepakanka tik vieno IVF karto. Vyras dirba su patentu, tai net paskolos mums neduos. Kai prasidėjo krizė, mane perkėlė į kitą darbą, norėjo atleisti, nes vienintelė atsiet "neturėjau vaikų", tai sako, nepyk, kiti turi vaikus, paskolas..o Tu - ne, kaip nors išgyvensi..Pykstu ant visko: ant vyro, gyvenimo, bendradarbių..kai kurios, susilaukusios 2 vaikų, išbūdavo motinystės atostogose po min. 4-5 metus, grįžus dažnai vaikščiodavo pas daktarus, nes vaikai sirgo ir pan., o dabar man tiek iškalba. Aš tada joms nieko nesakiau, galvojau, na, juk ir man kažkada reikės išeidinėti ir pan. Bandžiau su kažkuo pakalbėti savo skaudžia tema, atsakymas buvo, kad nėra vaikų-nėra vargo..gali išsimiegoti, lieka daugiau pinigų, ko čia pergyventi, pakeliausi po pasaulį ir t.t. Ir iš viso, jei sunku susilaukti vaikų - įsivaikink. Bet aš noriu savo. Negi tai per daug - norėti savo biologinio vaiko? Kai kas mane apšaukė - sako, nieko gyvenime nenuveikei, tai iš savanaudiškumo jo nori. Bet aš norėjau jų visą gyvenimą, tik nebuvo anksčiau vyro, nesu tokia, kad eičiau su bet kuo, be to, gali dar kokią mirtiną ligą pasigauti. Jaučiu, kad viską darau, kad jų turėčiau, bet niekaip neatsiranda..po visokių tyrimų vis reikia laukti atsakymo ar dar ko nors, laikas vis tempias..Vien nuo minties, kad neturėsime vaikų, man darosi bloga ir nieko tada nenoriu; dažniausiai ir nieko jau nebenoriu. Jaučiuosi mirusi ir tiek, nebežinau, kaip gyventi, tiesiog taip noriu turėti vaikų..

O kur čia problema? Susiraskit meilužį.