Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Aš jau praradau viltį ir optimizmą. Tuo labiau kad 35 meteliai stuktelėjo. Abejoju ar beverta bandyti

Sveikos

Labai nedrąsiai norėčiau prisijungti prie Jūsų diskusijų... Pavargau viską laikyti savyje, todėl kartais tiesiog norisi išsisakyti. Su vyru ir taip jau daug kalbame, o garsiai išsakyti pažįstamiems visai nesinori. Mes laukiame gandrų jau pusantrų metų. Mes vis tikėjom, bet su kiekvienomis mm prarasdavom viltį, tiksliau aš, mano vyras bent jau optimistas ir bando mane kelti aukštyn Galų gale pradėjome darytis tyrimus, aš su ašaromis juos darausi. Nors žinau, kad tai tik į priekį, gal rasim priežastį dėl ko taip vyksta, bet aš tiesiog nenoriu kad į tai kištųsi medicina, aš tiesiog noriu imti ir pastoti... Jau svajoju apie kūdikį, aplink matau tik vaikus, gimdosi draugės aplink, sulaukiu klausimo: tai kada jūs planuojate?? O man taip skaudu, galvoju kad jūs žinotumėt kaip mes to norim...gal galit neklausti ir neskaudinti labiau..Bet žinot, kai kurie nustojo klausti, nes turbūt suprato kad kažkas negerai ir tada man vėl skaudu, nes atrodo visi žino tai ir taip..

Vieną dieną viską pateisinu, gal dar ne laikas mums, daug pokyčių turėjome darbe ir šiaip gyvenime, bet kitą dieną ašaros kodėl tokia neteisybė. Jau pagaunu save, kad visada įsitempusi, labai jautriai į viską reaguoju ir t.t. jau pavargau nuo viso šito..

Todėl tikiuosi prisijungti prie jūsų ir kažkaip laukti savo stebuklo toliau, tik ramiau

sveikos, manau ir man reikia cia prisijungti... su vyru planuojame jau 3.5metu vaikeli... po daktarus trankomes jau 2metai... naudos kol kas nulis... vaistai skirti, atrodo kazkas juda i prieki, bet naudos nulis...
si karta neatsimenu kada paskutines mmm buvo, nes pas mane jos ateina kada nori, gali ir 3-4menesius nebuti... tai viena diena pasidariau nt labai toks neryskus vaiduokliukas buvo, sekancia diena ryskus vaiduokliukas, o trecia diena jau visiskai nieko... vyrui pasakiau antra diena kai ryskus vaiduokliukas buvo o vyras eme sirdi ir sudauze i siupulius... sako tai pakartok po keletos dienu testa kad vel nenusivilti... o jei taip nutiktu as tikrai nenoreciau laukti ir rizikuoti nezinodama ... tai kaip ta trecia diena pamaciau kad neigiama visiskai testa, paluzau visai... jau trecia dena vaikstau kaip zombis ir nezinau is kur pasisemti daugiau vilties ir tikejimo kad mums pasiseks... gali buti kad sakysit jog as jauna, nera kur skubeti, bet as visada norejau vaiko ir vaikas man pirmoje eileje o ne karjera ir pan... man vos 23metai o vyrui 26metai... dar laiko yra bet labai skaudu ziureti kai aplinkiniai susilaukia vaiku ir net po kelis o mes kaip neturim taip neturim atrodo buvau uzsimirsusi ir tiesiog gyvenau, o dabar visai paluzau... nezinau tiesiog ko griebtis...

kur jus pasisemiate vilties??? gyvenimo dziaugsmo net nera, tiesiog savyje nesijauciu laiminga... siaubas kazkoks...

Aišku, kad verta bandyti, žinau, kad sunku tuom patikėti, bet negalima nuleisti rankų.

Mūsų nepastojimo stažas nėra didelis - apie 1,5 metų. Bėdų daug ir visokių, o gal ir nė vienos tikros. Bet labai sunku rasti tą ligų pradžių pradžią. Apart visų mane pačią graužiančių minčių pastebiu savy labai neigiamą savybę - pavydas ir pyktis pastojusioms. Ypač labiau pažįstamoms. Ir tas pavydas joks ne "baltas ir pūkuotas". Taip, tai MANO bėda, bet su ja tvarkytis darosi vis sunkiau. Jaučiu, kad nemoku nuoširdžiai pasidžiaugti kitų nėštukine laime.

nefifi, aš tave pilnai suprantu. Pas mane tas pats, atrodo džiaugiesi už kitus, kad smagu, jie laukiasi, pasigimdo, bet lygiai taip pat save prigaunu, kad aš ŽIAURIAI pavydžiu.. Man dėl to liūdna, nes taip negalima, tikiu, kad ateis ir mano valanda, bet vat taip darosi giliai širdyje ir tu ką nori daryk Tada prasideda, kodėl kitos 16-os pastoja, kodėl geriančios pastoja, kodėl kitiems sekasi, kodėl aš nuskriausta, ką aš blogo gyvenime padariau, atrodo teisingai gyvenu ir t.t. Bet aš vis tiek vis dar tebetikiu, kad ateis ir mano laikas, aš niekad nenustoju tikėti, tik bėda kad aš jau labai labai laukiu ir tą tikėjimą užgožia

actiona, turbūt vilties reikia semtis pačiai iš savęs, kažkaip save kelti aukštyn, veikti tai kas tau įdomu, skirti laiko sau, stengtis kalbėtis šeimoje apie tai ramiai... Bet aš žinau, kad lengva kalbėti, bet realybėje pritaikyti sunku....

Sveikutes,
As seniai skaitau si skyreli ir kiekvienas parasymas atrodo kaip mano busena. Man 35 metai, aibe operaciju,3 inseminacijos, 5 IVF ir ruosiames 6,ivyko 8.5sav.persileidimas praradau du mazylius, tyrimai,tyrimai, vazinejimas pas medikus, tradicine ir netradicine medicina,papildai,pastovus skaitymas, diagnoze gimdos kaklelio vezys,oepracijos.. .Pavargau nuo itampos, pavargau nuo juodo taupymo ir visaip jauciuosi kaip ir jus.
Bet visvien einu i prieki, keliu ne tik save bet ir mano vyra.O kelti save labai sunku, tiesiog ieskau motyvacijos, kai paluztu verkiu,izoliuojuosi bet dazniausiai vel stoju ir einu i kova.Kiekvienas savaip kelias,kiekvienas randa sava stimula,as pagrinde randu muzikoje.Gal keistai skamba bet yra tam tikros dainos kurios mane kelia..ziuriu filmus kurie man tarsi sako,tu negali pasiduoti.
Musu kelias sunkus,be galo..nesvarbu kokiu budu siekiame nestumo inseminaciju, ovuliacijos stimuliacijomis ar pagalbiniu apvaisinimu.
Gerai jausmai aprasyti, ka reikia istverti knygoj Kiek kainuoja vaikai?, ten pagalvojus dar graziai pateikta ir atsargiai tai ka kiekviena is musu isgyvena, kiek mumyse realiai stiprybes ir vilties,meiles ir uzsispyrimo.
O net ir stipriems zmonems buna juodu dienu, net ir stiprus zmones verkia nes zmogus ne akmenine butybe,tai normalu kad pasijauciam nestabilus ir pazeidziami.
Sekmes jums kelyje ir rasti stiprybes ir vilties kai to reikia

Labas, amita. Kaip laikotės?
Amžius tai ne tik skaičius pase, tai veikiau emocinė būsena. Yra šeimų, kurios bandė, nesustojo ir pastojo keturiasdešimties ar net daugiau. Yra tokių, kurios dvidešimtpenkerių pasakė, kad jokių tyrimų, procedūrų nebedarysime, pavargom, neverta. Tik Jūs galite nuspręsti, kas Jums tinkamiausia. Bandyti, nusivilti, vėl bandyti, ir vėl pakilti - labai sunku suktis tokiame rate, tai kainuoja daug emocinių, fizinių pastangų, galų gale nemažai pinigų. Gyventi dviese irgi yra kelias, ir visai neprastas... Svarbu, kad sprendimas būtų priimtas sąmoningai, apgalvotai. Čia rasite du straipsnelius apsisprendimo tema, sausio 8d data. Galbūt kažkiek praskaidrins mintis.
Galiausiai tai, kad šiuo metu nebenorite bandyti, nereiškia, kad tai truks amžinai. Galbūt tiesiog reikia pertraukos.

Sveiki Džiaugiuosi, kad nusprendėte netylėti. Būryje bendraminčių daug lengviau laukti, stengsimės padėti, patarti, palaikyti.
Suprantu, kad norisi natūraliai, be gydytojų įsikišimo, turbūt šimtu procentų visos šeimos to norėtų... Bet kažkam būna paprastas kelias, o kažkam sudėtingesnis. Svarbiausia - trokštamas rezultatas.
Kita vertus, turime džiaugtis, kad išvis yra tyrimų, kad yra gydymo būtų, kurie gali padėti. Kartais tos pagalbos reikia labai nedidelės, tik mažyčio stumtelėjimo. Pirmą žingsnį jau žengėte, šaunuoliai. Kokius tyrimus jau darėte/darote? Gal jau žinomi rezultatai?
Dėl aplinkinių - dalis iš jų Jumis domisi, nes Jūs jiems rūpite, o dalis deja tiesiog smalsauja... Pasiruoškite keletą budinčių frazių, gražesnių ir mažiau gražių, kad užklupta tokio klausimo nesijaustumėt nepatogiau ir mikliai galėtumėt atsikirsti.

actiona, tikrai būna tokių sunkių dienų, kad atrodo nebėra iš kur semtis vilties... Bet po to prašviesėja, moterys kyla ir keliauja pirmyn. Kaip pasakė knygos "Kiek kainuoja vaikai" herojė - tie, kurie leidžia sau iš širdies paverkti, išsikapsto greičiau...
Dėl amžiaus. Nėra čia daugiau ką pridurti, Jūs pati apie save labai taikliai parašėte - Jums tik 23, pas gydytojus vaikštote nuo 21m, tad tikrai labai anksti įsisukote į gydymosi ratą, labai anksti įspraudėte save į šias varžybas, pati tai suvokiate. Kita vertus, nereguliarios mėnesinės yra labai aiškus simptomas ir gali būti viso ko priežastis. Kaip gydytojai aiškina tokius svyravimus? Kokius vaistus vartojate? Kadangi buvo brūkšniukas/vaiduokliukas, galime spėti, kad buvo kibimas, bet žirniukas neįsitvirtino. Tai tikrai neblogas ženklas, gal reikia tik nedidelės pagalbos.
Dėl vyrų. Na nemoka jie visko vynioti į vatą, kartais atvirai rėžia tiesą. Bet tai nereiškia, kad jiems nerūpi... Rūpi, dar ir kaip!
Nėštukės aplinkoje. Mes matome tai, ką norime matyti... Jei duočiau užduotį šiandien pat suskaičiuoti, kiek sutiksite moterų su pilvukais ir be pilvukų, įdomu, kuris skaičius būtų didesnis...?

Pavydas, pyktis yra tokie pat natūralūs jausmai, kaip ir visi kiti - meilė, ištikimybė, draugystė ir kt.... Daugiau žalos daro ne pats jausmas, bet tai, kad barate, graužiate, tarkuojate save už "negražius" jausmus. Pasistenkite priimti tai kaip duotybę, šie jausmai gali kurį laiką būti Jūsų palydovai. Kada širdyje susidėlios vaizdas, mintys dėl Jūsų pačios ateities, dėl gydymo, dėl tolimesnio gyvenimo ir pan., tada ir reakcija į aplinką taps švelnesnė. Kada širdyje audra, tada pyktis spinduliuoja ir į aplinką.

tokia profesija,
na as anksti isisukau i si gydymosi rata, bet kadangi as nujauciau tikrai kad kazkas su manim negerai, tai ir isisukom anksti, kadangi vyras nori, as noriu, nieko neiseina vadinasi reikia eiti tikrintis... kadangi noriu as 3 vaiku ir keliu metu skirtumu tarp ju tai manau pats laikas tikrai del to susiimti. tai va, aisku siandien (jau po keletos dienu nuo ankstesnio mano posto) jauciuosiu geriau, nors vis tiek dar kaip ne sava, stengiuosi mintis nukreipti kuo toliau, gal susikoncentruoti atostogoms i gran canaria siuo metu? visgi jau uz savaites skrisime... net nezinau...
ir siom dienom save guodziu kad kibo bet neuzkibo iki galo, todel manau yra tikrai imanoma... tik vel neaisku kada mum taikytis tas "vaisingas" dieneles kai mmm labai nereguliarios... o as ju dar nesulaukiau... gydytojai pasake kad nevyksta pas mane ovuliacija, todel israse vaistu Clomid 50mg jie turetu man padeti ir tuo paciu sureguliarinti mmm, kol kas gal tik sugreitino, 1men viskas tvarkoj, sekanti vel nesulaukiu, trecia men vel yra ir vel nera ir t.t. daktare buvo sakiusi kad yra tos pacios rusies vaistu ir stipresniu bet is pradziu norejo pradeti nuo silpnesniu, tai rugseji turime paskirta data kada pasirodyti, tai manau reikes gal reikalautis stipresniu vaistu ar ko nezinau... beto buvo rade pas mane keleta cistu, bet jos isnyko pacios (buvo tikinama kad dauguma pacios isnyksta), kiausintakiai praeinami, tai isliko tik ovuliacijos nevykimas... bet kol kas tiek zinome. beto turejau as chlamidija (velniai zino kiek metu), issigydeme. gal pas mus ir menkos bedos, taciau jos vis tiek islieka bedomis... pernai buvo kaip daugiau mintis nukreipti nes atsokome vestuves savas, taciau siemet nera kazko kas padetu nukreipti mintis...