Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Labas, merginos, ir as noriu prisijungti prie jusu.
Reikia kazkam issiliet.
Visada maniau, kad sukurti seima tai nieko kita nesugebanciu zmoniu preoritetas. Bet dievas mane puikiai pamoke. Jau gerus metus bandom susilaukti vaikelio, bet kaip suprantat nesekmingai... Del to nenoriu tuoktis (kokia prasme!?) ir siaip negaliu pakest giminiu susiburimu ir kaip jie nepavargsta... kiekviena karta kai mane pamato ivertina svori (o jis linkes keistis ) ir neduok dieve kg daugiau... TAI JAU?! KO LAUKIAT LAIKAS EINA... (Man 30, o vyrui 40). Isprotet galima
Tai ne viena beda... Mansis jauciasi visai ramiai, nemato reikalo tirtis ir spresti. Jis sako ateis laikas ir sulauksim. Mama sako dziaukis, kad nera spaudimo (apie musu beda zino tik mano mama ir sesuo). Ko jam spaust, jis is pirmos santuokos turi 2 sunus. O as jau nebegaliu ziuret draugiu, pazistamu ir nepazistamuju leliukus, vaikiukus, o facebookas tapo mano priesas nes ten seimynines fotosesijos ir vaikiuku pasiekimai...
Zodziu, jauciuos palikta viena bedoje, vyrui nesvarbu... aplinkiniai spaudzia savo kvailais klausimais, o sprendimo neturiu.
Vakar bandziau vel apie tai pakalbeti su vyru,o jis kaip apie viska savo stiliuje - pajuokavo, pakvailiojo ir tas jo uztikrintas "viskas bus gerai" nuskambejo man taip kvailai, kad pasislepus zliumbiau puse nekties. Net buvo minciu palikti ir ji. Susikrauti lagaminus ir iseiti. Kokia prasme vaidinti seima kurios nera ir galimas daiktas nebus...

Oi sunku su tais vyras, sunku... reikia su jais dirbti ir dirbti, ir kojele trepsėti, ir ultimatumus pareikšti...
Sėkmės Tau.
Dėl aplinkinių spaudimo gerai Tave suprantu. Visuomenė mūsų tokia, kaimietiška - reikia lįsti į svetimą daržą, nurodinėti. Privalai laiku ištekėti, laiku susilaukti vaikų, būtinai porą, ir t.t. Kažkaip reikia užsiauginti storą odą ir pasiųsti tokius nurodinėtojus toliau.... bet lengviau patarti, negu pačiai taip elgtis

kažkaip dar laikiaus ir per daug nenusiminiau iki sio savaitgalio,kai sužinojau,jog mano 40m sesuo laukiasi 3 vaiko. Aišku,džiaugiuosi už ją,nors ji ir nesidžiaugia,bet jaučiu kaip kažkur giliai viduj susmigo peilis,tad praverkiau visą savaitgalį,nesuvokdama,kodėl kažkam duodama su kaupu net prieš jo valią,o mum gailima.. Žinau,kad nieks neatsakys,bet..

Aha, man panasiai, suzinojau, jog mano jaunesnysis broliukas (6 metais jaunesnis) su zmona laukiasi pirmagymio. Dzaiugiuosi uz jo grazia seima, bet negaliu sakyti, kad man tai buvo 100proc dziaugsminga zinia.

Laikykis... kažkaip reikia išmokti su tuo susitaikyti, kad aplink gims vaikai, reisk juos amtyti. Ir neprarasti vilties pačiai

o kokios Tavo pačios bėdos, kad negalit susilaukti? Taip, kad vyras nesitiria, gali būti problema, bet vyrą ištirti dažniausiai reikia vieno vienintelio tyrimo, va pas moterį reikalų - vežimu vežk Iš dalies tavo vyras laikosi gero požiūrio iš tos pusės, kad kažkiek palieka viską spręsti likimui - gi žinai, ne viskas nuo mūsų mirtingųjų priklauso Dėl aplinkinių spaudimo - dauguma tą perėjo, aš išmokau tiesiog atsakyti "ne jūsų reikalas". Žinau, kad skauda, ir kad sunku džiaugtis draugų nėštukiniais džiaugsmais. Kalbėkitės su vyru, jei jauti, kad tai tavo gyvenimo žmogus. Kartu galite daug, bet į tai reikia įdėti pastangų. Sėkmės.

Sveika, Bus 25! Dar duok sau metelius pastoti! o tuo tarpu gali darytis kokius mazus tyrimus bet zinoma, reiktu pradeti nuo vyro grikiuku istyrimo, nes tai greiciausias r pigiausias budas issiaiskinti nepastojimo priezasti - ir nesvarbu, kad jis turi vaiku is pirmos santuokos, begant metams viskas gali pasikeisti. O jei vyras nesutinka, tai pradek nuo saves, kad ir slapta, nes nuo to jausiesi geriau, nes kazka darysi

Vakar savo virsininkei pranesiau, kada man darys laparoskopija ir kad neateisiu i darba, tai taip issikalbejom Jos brolis su zmona neturi vaiku, o kartu yra jau 30 metu ir sake, kad be galo graziai sutaria, o teta pries daug metu isivaikino nuostabia mergaite is Rumunijos, be kurios dabar neisivaizduojama ju seima. Tai as pagalvojau (ir garsiai issakiau), kad galbut kartais mums nelemta susilaukti vaiku tam, kad kazkam kitam suteiktume nuostabu gyvenima ir dar - nevaisingumas, tai dar ne vezys, tai nera sveikatos praradimas, o ta emocine sveikata galima isleikyti labai sveika, jei dirbsime su savimi kasdien Tada ir dragu bei giminiu vaikai nebetrukdys gyventi bei FB seimynines nuotraukos

Sveikos. Pajaučiau ir aš, kas tai yra laukti ir nesulaukti. Pirmas mažius atėjo be pastangų, tiesiog savu laiku. Antrojo teko palaukti. "Darbavomės"2 metus. Darėm tyrimus, 1 nesėkmingą IUI. Gydytojas pasakė:naturaliai tokia tikimybė , kad nebent meteoritas nukristų. Žodžiu suprask, daugiau vaikiukų nebesulauksit. Išverkiau. Nusprendėm , džiaugsimės vienu vaikiuku. Iškrausčiau visas spintas, sandėliuką, sukroviau pirmagimio laikytus daiktus ir pardaviau, dovanojau, atidaviau į Raudoną kryžių. Stojom į naujas vėžes. Atsipalaidavom. Ir ką gi, praėjus 3 mėnesiams sužinojom, kad laukiuos. Tai buvo tas meteoritas iš giedro dangaus. Dabar jau auga du broliukai. Padariau išvadą, kad kartais bųna ir psichologinis vidinis spaudimas, kuris labai trugdo ateiti į pasaulį vaikiukui. Visoms jums sėkmės.

Sveika.
Jei partneris turi 2 vaikus iš kitos santuokos, manau jis tiesiog stengiasi būti atsargus. Tai atsakingo žmogaus požiūris. Šįkart jis nenori skubėti, suklysti, rizikuoti, įskaudinti dar daugiau žmonių. Ypač jei pirmieji ryšiai nutrūko triukšmingai. Gali būti, kad jam reikia daugiau laiko.

Spaudžiate jį, o gal kažką galite atlikti pati? Nevaisingumo gydyme visgi daugelis vizitų "moteriški". Jeigu tyrimai jau atlikti, kokie tuomet rezultatai, ar aptiktos kokios tai medicininės priežastys?

Jeigu paklaustumėte čia skaitančių moterų, daugumoje šeimų "tuo" rūpinasi moterys, tai lyg ir "moteriškas reikalas".

Palikti savo partnerį kyla minčių ne vienai moteriai, neva gal šitaip būtų lengviau abiems... Bet Jūs šią savo mintį suformulavote taip, lyg padaryti tai Jums būtų labai paprasta, regis Jus sietų tik vaikai - "duosi" man vaiką, būsiu su tavim, "neduosi" man vaiko nebūsiu... "duosi" vaiką, tekėsiu, "neduosi" vaiko, netekėsiu...

O dėl aplinkinių, merginos teisios, reikia tiesiog užsiauginti odą. Žinoma skaudu, kada aplinkui kažkam sekasi, o Jums deja ne... Atraskite savo formuluotes, savo pasiaiškinimus, kuriuos naudodama jausitės drąsiai. Iš to, kaip formuluojate mintis, spėju kad esat drąsi, ryžtinga, tiesi "moteriškė", tai šiais savo ginklais ir naudokitės, jie tikrai praverčia bendraujant su įkyruoliais.


Papildyta:




Labai taikliai parašėte.
Papildyta:

Sėkmės Jums. Linkiu, kad laparoskopijos Jums ir užtektų visoms bėdoms išspręsti. Ateikit pasipasakoti, lauksim žinių.
Papildyta:

Taip, tikrai, yra labai daug istorijų su tokia gražia pabaiga, kaip Jūsų. Ir mano klientės šiuo metu viena po kitos lukštenasi kaip pupos po lietaus
Kita vertus, jei nepraeinami kiaušintakiai ar yra kokių tai gimdos defektų, galime atsipalaiduoti iki begalybės, o rezultato nebus... Kol nebus išgydytos medicininės priežastys.
Kai medicininės priežastys pašalintos, emocinė moters savijauta vėlgi labai svarbi, kuo ji geresnė, tuo daugiau šansų pastoti, ar natūraliai, ar po IVF, nesvarbu.
Žodžiu, ir medicina, ir psichologija yra susiję, eina kartu koja kojon.
O Jums taip pat sėkmės auginant savo bernužėlius.
Papildyta:

Sveika.
Jei turėjote nesivystantį, vadinasi pastoti GALITE. Tai visgi geras ženklas. Jūs tikrai GALITE.
Jei gydytojai nesėkmės ir šiaip nevaisingumo priežasčių nerado, vadinasi viskas neblogai. Gali būti, kad nesivystantis nėštumas buvo tiesiog atsitiktinumas, klaida, šitaip susidėliojo chromosomos. Gali būti, kad po nesėkmės Jūs įsibaiminote, nuliūdote, "nurašėte" save... O be reikalo, ta nesėkmė nebūtinai turi reikšti, kad turite didelių bėdų. Atsisveikinkite su ana nesėkme, su anuo vaikeliu, ir žygiuokite pirmyn.

Sveika,
Noriu ir as siek tiek prisideti Paskaicius tavo teksta man kilo klausimas, ar esi klausus savo vyro- ar jis isvis nori daugiau vaiku? Gal ir ne tai turejai omeny, bet man toks vaizdas susidare kad tau si tema yra labai svarbi ir aktuali, o vyras vengia konkretaus atsakymo. Atsakymas kaip 'viskas bus gerai' mano nuomone, yra visiskai neatsakymas, o tiesiog pokalbio vengimas. As vietoj taves ji prispausciau prie sienos ir ispesciau konkrecius atsakymus. Jeigu bandot 2 metus ir neiseina, gali buti kad yra kazkokiu problemu. Kartais issprest tas problemas uzima nemazai laiko, o be to ir nezinomybe juk labai kankina. Todel manau, kad kazka daryti siuo klausimu galima butu ir pradeti. Pirmiausia issiaiskink ar vyras taip pat masto apie seima kartu su tavimi, o po to, jei jis ir nerodys iniciatyvos tyrimam, bent jau galetum pradeti tirtis pati. Kaip rase Miss candy, tikrai geriau pasijustum zinodama kad kakas daroma siuo klausimu.
O kas liecia kitu vaikus, facebukus ir t.t, pritariu kitom mergaitem. Kazkaip reikia ismokti su tuo susigyventi, nes tikrai neisvengsi vaiku buvimo aplinkui. Taciau kas liecia tuos remus, i kuriuos mus bando isprausti visuomene- vedybos, vaikai pagal tam tikra grafika, numociau i tai ranka. Man pavyzdiui yra daug idomesni zmones, kurie gyvena kitaip ir nesistengia saves patalpintii ituos remus. Manau zmones kurie isdrysta issiskirt is bandos yra daug turtingesni vidumi

Lock, Jūs beveik parašėte tai, ką aš norėjau atsakyti į Pelargonijos žinutę.

Pirmiausia, žinoma, svarbu daryti tiek, kad vėliau netektų gailėtis, jog kažko nepadarei. Išbandyti viską, kas Jums priimtina etiškai, morališkai, finansiškai ir visaip kitaip.

Antra. Yra skirtumas, kada žmogus kažko siekia, nes jis to NORI, ir kada siekia, nes to REIKIA.
Pvz. paaukojau atostogas, sveikatą, pinigus, nes NORĖJAU atlikti dar vieną IVF.
Ir kita situacija. NENORIU aš IVF, pavargau, šlubuoja sveikata, neturiu nuotaikos, taip NORIU atostogų... Bet ne, darysiu IVF, nes REIKIA - metai bėga, aš nejaunėju, sesuo laukiasi penkto, kaimynė spaudžia, darbe spaudžia ir t.t.t Žodžiu, REIKIA, nors mano širdis visai kitur, gal Turkijos paplūdimy...
Trumpai tariant, kada žmogus sprendimą priima sąmoningai, tuomet graužaties dėl iššvaistyto laiko nėra, arba ji minimali.

Trečia. Žmogus laimingiausias tada, kai visos jo gyvenimo sritys gauna vienodai dėmesio. Darbas, laisvalaikis, santykiai su partneriu, draugai, vaikai/jų planavimas, santykiai su tėvais ir t.t. Jei viena kažkuri sritis vyrauja, užgoždama visas kitas, žmogus ilgainiui gali pasijusti vienišas, nelaimingas ir be reikalo iššvaistęs savo gyvenimą...
Žinoma, tam tikrais gyvenimo etapais skirtingos sritys gali imti viršų, pvz ankstyvoj jaunystėj santykiai su tėvais, vėliau partnerio "paieška" ir santykiai su juo, po to darbas ir pan. Bet bendroj sumoj būtų gerai skirti dėmesio viskam. Kitaip tariant, tiesiog gyventi, ne vien "planuoti".

Pelargonija, žinoma, yra išimčių. Galbūt tai, ką parašiau, Jums netinka, visada viską matuokite pagal savo matą.
Jei Jums negalioja trečias punktas, tuomet galbūt visada gyvenote remdamasi antruoju. O gal turite kitų "saugiklių", kurie neleidžia Jums palūžti.
Bet kokiu atveju - pati tai žinot - stipriai Jus apkabinu ir labai palaikau.

tokia profesija, labai Jums ačiū ir ne primą kartą.

Manau, kad vadovaujuosi pirmu punktu - nenoriu gailėtis, kad kažko nepadarei.

Antrasis - tikrai ne, ne dėl to kad REIKIA. Gal ne visai taip blogai, kaip verkšlenu (lietuviškas nacionalinis bruožas) nebuvo taip, kad 20 metų valgytume vien juodą duoną ir atostogautume balkone
Širdis traukė ne vien tik į vaisingumo klinikas.

O apie trečia punktą reiks pagalvoti... ir daryti išvadas

Bet būtent šitas punktas ir veikia labiausiai. Įsijungia ne tik noras, bet ir "reikia", kai suvoki, kad tyrimai (hormonai) veikia ne pagal amžių, ir kad tas laikas tiksi tikrai ne tavo naudai, tai ir spaudi save iš visų taškų Gali viską paleist, neva "susitvarkys savaime", bet matai, kad savaime niekas nevyksta. Mes irgi darėm pertraukas, bet supratom, kad tyrimai savaime nepagerės ir kai kažką darysim bent jau galėsim nekaltinti savęs, kad kažko nepadarėm iki galo...