Nevaisingumas ir psichologinės problemos

#229
QUOTE(formao69 @ 2013 09 16, 12:15)
/.../Norisi nauju tikslu, svajoniu, bet kuo toliau tuo labiau darosi baisu svajoti....nes vistiek nesipildo tos svajos, nuo ju tik skaudu. As nebetikiu stebuklais, daznai nebetikiu kad galiu pastoti. vis galvoju, kaip man su sita zinia susitaikyti, nes kuo greiciau as tai padarysiu, tuo man bus lengviau gyventi toliau

Nesipildo ir kitos svajonės? Nes rašote daugiskaita. Su visomis svajonėmis gyvenime galioja dėsnis - kuo daugiau investuoji, tuo daugiau/greičiau turi.
Su pastojimu yra kitaip. Vaikelio galime norėti kaži kiek, bet ši svajonė nebūtinai išsipildo, arba pildosi lėtai ir kankinančiai... Iš čia ir kyla bejėgiškumas - padarai viską, kas tavo jėgoms, bet rezultato nėra. Na kolkas nėra.
Manau labai svarbu atskirti šią svajonę, nuo visų kitų gyvenimo siekių. Jei nesiseka pastoti, tai nereiškia, kad Jums nesiseka visur. Net neabejoju, kad yra daugybė sričių, daugybė dalykų, kurie Jums puikiai sekasi, tiesa? Tik juos turbūt apleidote... Kodėl?
Visiškai "užmiršti" nevaisingumą vargu ar pavyks. Viltis gyvens tol, kol bus bent menkiausia galimybė pastoti. Tik laikui bėgant išmoksite gyventi su šia svajone. Kada tai nutiks? Sunku pasakyti, kiekvienam labai skirtingai.
Manau, kad Jums pasidarys lengviau ne tada, kai "susitaikysite" su nevaisingumu, bet tada, kai atgaivinsite visas kitas svajones, kada atgausite gyvenimo spalvas.
Atsakyti
#230
Sveikos draugės, labas tokia profesija . Taip rėkiu dažnai. Tenka važinėti iš vieno miesto į kitą. Tai pasileidžiu muzika kiek mano mašinoje kolonelės išneša ir paleidžiu balsą tiek, kad net gerklę paskausta kartais iki ašarų. Kol atvažiuoju nebesuprantu kaip jaučiuosi, chaosas viduje. Gal reikia kada parėkti ,kad tik savo balsą girdėčiau g.gif Gaila, bet Vilnius man toli..suprantu kad reikia susirasti ir savo mieste panašią organizaciją, pabandyti pabendrauti gyvai su likimo draugėmis. Bet negaliu, jei pamatysiu pažystamų veidų, vėl iš naujo tas gėdos jausmas, nepilnavertiškumo jausmas...Ačiū Jums už siūlytą pagalbą 4u.gif
Atsakyti
#231
QUOTE(Olelebebe @ 2013 09 17, 19:53)
Sveikos draugės, labas tokia profesija . Taip rėkiu dažnai. Tenka važinėti  iš vieno miesto į kitą. Tai pasileidžiu muzika kiek mano mašinoje kolonelės išneša ir paleidžiu balsą tiek, kad net gerklę paskausta kartais iki ašarų. Kol atvažiuoju nebesuprantu kaip jaučiuosi, chaosas viduje. Gal  reikia kada parėkti ,kad tik savo balsą girdėčiau g.gif Gaila, bet Vilnius man toli..suprantu kad reikia susirasti ir savo mieste panašią organizaciją, pabandyti pabendrauti gyvai su likimo draugėmis. Bet negaliu, jei pamatysiu pažystamų veidų, vėl iš naujo tas gėdos jausmas, nepilnavertiškumo jausmas...Ačiū Jums už siūlytą pagalbą 4u.gif

tiesa, noriu pridurti, kad begalo mane kankina tas pavydo jausmas,aš labai pavydi, bet nenoriu tokia būti. Pavydžiu vaikų, šios laimės ir pykstu, kodėl jos, kodėl ne aš... Gniuždo tas pavydas, bet negaliu jo atsikratyti. Jaučiuosi kaip blogoji filmo herojė blush2.gif
Atsakyti
#232
QUOTE(lollypopas @ 2013 09 16, 22:07)
/.../sunkiausia pries kiekviena IVF, atrodo turetu ta didzioji viltis zybeti, naujas etapas, nauji siekiai...taciau...gal del to kad zinau ir  jauciu kad ir vel nepavyks.. /.../

Mieloji, iš kur ŽINOTE kad nepavyks? Manau, žmonės neturi galių matyti į priekį. Nebent tikėsime telepatais, ekstrasensais ir kitais panašią galią turinčiais žmonėmis, o Jūs turite tokių galių?
Jei pakeistume žodį ŽINAU į žodį BIJAU - bijau, kad nepavyks - tada suprantu, apie ką kalbate.
Nepažįstu nė vienos moters, kuri prieš procedūrą išliktų visiškai rami. O jei kažkas taip teigia, tada manau meluoja ir man, ir sau.
Jausmai gali būti labai įvairūs ir įvairaus stiprumo. Nerimas, jaudulys, baimė, panika, priešiškumas, liūdesys, dar kažkas. Ir tai visiškai suprantama.
Kuo didesnis bagažas už nugaros, tuo sunkiau patikėti sėkme. Bet žiūrėkite tai kaip į šansą, kaip į galimybę. Supratu, gal ne to tikėjotės, ne tokio kelio sau norėtumėt, bet visgi tai yra šansas. Yra žmonių, kurie dėl tam riktų priežasčių (sveikatos, finansinių ar kt.) neturi net šio šanso. Tad pasistenkit branginti šią galimybę, kad ir kokia ji bebūtų... Sunku, bet visgi tai šansas.
O kaip šiandien jaučiatės? Ar teisingai supratau, kad artimiausiu metu planuojate procedūrą?
Atsakyti
#233
QUOTE(tokia profesija @ 2013 09 17, 22:21)
Mieloji, iš kur ŽINOTE kad nepavyks? Manau, žmonės neturi galių matyti į priekį. Nebent tikėsime telepatais, ekstrasensais ir kitais panašią galią turinčiais žmonėmis, o Jūs turite tokių galių?
Jei pakeistume žodį ŽINAU į žodį BIJAU - bijau, kad nepavyks - tada suprantu, apie ką kalbate.
Nepažįstu nė vienos moters, kuri prieš procedūrą išliktų visiškai rami. O jei kažkas taip teigia, tada manau meluoja ir man, ir sau.
Jausmai gali būti labai įvairūs ir įvairaus stiprumo. Nerimas, jaudulys, baimė, panika, priešiškumas, liūdesys, dar kažkas. Ir tai visiškai suprantama.
Kuo didesnis bagažas už nugaros, tuo sunkiau patikėti sėkme. Bet žiūrėkite tai kaip į šansą, kaip į galimybę. Supratu, gal ne to tikėjotės, ne tokio kelio sau norėtumėt, bet visgi tai yra šansas. Yra žmonių, kurie dėl tam riktų priežasčių (sveikatos, finansinių ar kt.) neturi net šio šanso. Tad pasistenkit branginti šią galimybę, kad ir kokia ji bebūtų... Sunku, bet visgi tai šansas.
O kaip šiandien jaučiatės? Ar teisingai supratau, kad artimiausiu metu planuojate procedūrą?

aciu jums labai 4u.gif jusu zodziai tikrai guodzia 4u.gif ir jus zinokit ne viena kuri mane privercia susimatyti apie tai, kad kitos tokio sanso neturi 4u.gif jau kitoj temutej dejavau apie 2 paskutinius likusius embrionukus kuriuos naudosim si cikla ir ne viena primine kad tureciau buti laiminga del to 4u.gif ...o siandien jauciuosi panasiai, tik gal stengiuosi paskesti darbuose...bet juk tai laikina...juk negali visiskai pabegti nuo savo minciu... vat tu minciu labiausiai ir bijau verysad.gif kankinuosi kaip ir olelebebe nes tas pavydas irgi mane zlugdo verysad.gif turim pora draugu kuriuos reikia lankyti savaitgali, vieniems gime pirmagimis ir eisim jo lankyti o kito metuku gimtadienis...nenoriu as to, visiskai nenoriu as ju lankyti ir jauciuosi savanaude, nes juk tureciau dziaugtis kito laime - o as atvirksciai, pavargau apsimetineti kad viskas gerai, kad esu stipri ir kad su viskuo susitaikiau verysad.gif
Atsakyti
#234
QUOTE(formao69 @ 2013 09 17, 08:49)
esu nuosirdziai nustebinta...kokie panasus isgyvenimai...galvojau esu tokia viena smile.gif perejau ir as ta laikotarpi, kai niekam nieko nesakiau, buvo geda. O dabar reziu tiesiai i akis- negaliu, nepavyksta, nevaisinga, nors labai noriu- tegul nepatogiai jauciasi tas kuris paklause, kodel as wink.gif

Man labai idomu gal i foruma uzsuka moterys susitaikiusios su nevaisingumu? gal jos galetu papasakoti kaip pasikeite ju gyvenimas? ar jis sugriuvo? o gal pavyko pazvelgti i viska is naujo? kada baigiasi ta savigaila?




As tai nemanau kad istiesu imanoma iki galo susitaikyti su sia padetimi. Nemanau kad verta tiketis kad viena diena pasibaigs visos kancios, mes susitaikysim su nevaisingumu ir toliau sau laimingai gyvensim. Manau tiesiog ismokstama su siuo skausmu gyventi. Taip kaip pvz netekus kojos, praradus artimaji- skausmas niekada nedingsta, tiesiog po truputi, per ilga laika ismoksti su juo gyventi. Ir su laiku jisai pasitraukia is pirmo plano. Kartais buna legviau kartais vel sunkiau. Kiekviena is musu ieskom kaip pasigerinti savijauta ir sumazinti ta skausma savyje- kas keliauja, kas dirba, kas isivaikina kas vel kazkuom usiema. Vienus aplanko stebuklas, kitu -ne, tiesiog tokia realybe mergaites.
Atsakyti
#235
Siandien man nelabosios atejo verysad.gif viena kart menesyje man buna tikrai liudna ir jokia savimotyvacija nepadeda... verysad.gif pagalvoju, kad nors tureciau koki hobi, megciau sportuoti ar siekciau karjeros... kazkokia apatija viskam doh.gif Einu miegoti su mintim, kad rytoj jau si diena bus praejus ir viska matysiu sviesesnem spalvom smile.gif
Atsakyti
#236
QUOTE(tokia profesija @ 2013 09 04, 09:53)
Netrukus Vilniuje tradiciškai startuos susitikimų grupė. Į ją renkasi moterys, negalinčios sulaukti vaikų. Dalinamės išgyvenimais, patirtimi, kartu laukiam procedūrų, kartu verkiam, kartu juokiamės.

Ne visada aplinkoje yra žmogus, su kuriuo galima būtų atvirai pasikalbėti apie nevaisingumą. Kartais net vyrui nesinori kažko sakyti ar trikdyti ji savo ašaromis. Grupėje leidžiam sau būti visokios, kalbam visaip ir apie viską. Nėra jokios prievartos, kiekviena atvirauja tiek, kiek nori. Bet visada savaime susidaro jauki, palaikanti atmosfera, kad moterys nori dalintis, atsiverti. 

Kad atviravimas nebūtų vien plepėjimas, visada stengiuosi užduoti tam tikrus klausimus, temą kreipiu taip, kad gautumėte ir asmeninės naudos - psichologinių žinių apie save, sustiprintumėt tam tikrus bendravimo įgūdžius, pakeltumėt pasitikėjimą savimi, įgautumėt optimizmo, atrastumėt pozityvo gyvenime, santykiuose, savyje.

Visas moteris, kurios ilgus rudens ir žiemos vakarus norėtumėt praleisti jaukioje draugijoje, kviečiam prisijungti prie mūsų. Susitiksim kas antrą savaitę vakarais, po darbo.

Jei kils kokių klausimų, būtinai rašykit.


Visas kviečiame šiandien 18.30 prisijungti prie mūsų. Lauksime smile.gif
Atsakyti
#237
Labas, mergaitės,
kaip gyvenate?
Atsakyti
#238
Sveikos,
Paskaitau vis si skyreli toms, pas kurias gandras neateina ir nusprendziau prisijungti.. nes intensyviai skaitau jau du metus, o gandro laukiu jau trejus.. kokie nesvetimi man jusu isgyvenimai, pavydo jausmas. Su situo kazkaip dar susitvarkau. Buna geriau, buna blogiau, buna pamatai, ir tada pagalvoji, kodel jiem, kodel ne mums? kada mums pasiseks?
Ir tas kada turbut labiausiai zudo. Nes as tvirtai tikiu, tiesiog zinau, kad ateis ir musu eile, neleidziu net sau kitaip galvoti, net tomis juodziausiomis dienomis. Veju mintis kad gali buti niekada salin. Manau reikia tiketi. Bet kas KADA mane labiausiai zudo.
As jauciuosi uzstrigus laike. Tiesiog uzstrigus pakeliui link kazko ir taip gyvenu jau dvejus metus. Atrodo visi aplinkui gyvena gyvenima, kazko siekia, o as stoviu vietoj visomis prasmemis. Toks jausmas kad yra vienas tikslas (na aisku jis ir yra, ir svarbiausias gyvenime siuo metu), ir as tiesiog laukiu. Na taip gydausi, proceduros.. bet tas laukimas.. as net nemoku issireiksti, ka noriu jums pasakyti, manau mane geriausiai apibudina tas uzstrigus laike. Kai laikas eina, o as stoviu.
As is tu, kur nusprendzia, is tu kurios daro, nesedi ir nelaukia. Kur uzsinosi, pagalvoja, paplanuoja, ir padaro. Ir cia ta vieta, kur, deja, neiseina taip gyvenime..
Nezinau, ar supratot ka parasiau. Ar jums buna taip, kaip susitvarkyti su tuo "negyvenu gyvenimo" jausmu? Ir tik nesakykit, kad susirasciau hobi biggrin.gif nes tokiu turiu, megstu savo laisvalaiki, turiu megstamu veiklu, bet jos man sitos tustumos neuzpildo ir as vistiek uzstrigus smile.gif
Atsakyti
#239
Labas merginos. Murke, tu labai tikslai apibudinai- uzstrigus laike. Man lygiai tas pats. Man iegi rodos kad kitu gyvenimas rutuliojasi sava vaga. Pas mane jis taip pat tarsi stovi vietoj. Turiu hobiu, esu linkus prie meno, bet fantazija isdilus, uzglusinta.. kaip robotas, namai, darbas, kompas, namai darbas kompas. Nieko nenoriu. O jei ir verciu save kazkuom uzsimti, nesiseka nors tu ka. Planai suniui ant uodegos, nesirisa niekas. Truksta kazkokio sprogimo viduje, kas pazadintu is to letargo miego. Nes paciai atsibusti nepavyksta..bet vis dar nenuleudziu ranku, kol dar yra dulkele vilties.
Atsakyti
#240
As net nebeplanuoju.. atrodo neturiu ko siekti - del karjeros nedarau nieko, nepaisant to, kad gan sekasi ir kad jau noreciau keisti darba.. vis galvoju, butu negrazu, jeigu iseisiu tik pakeitus... ir taip jau tris metus sad.gif
Esu neatskiriama nuo keliavimo, bet net kelioniu neplanuoju, nes deja tokios kaip mano su nestumu nesuderinamos..
Ir nezinau norisi visko, ir tuo paciu nieko, nes tas noras susilaukti vaikelio yra pats didziausias is visu. Nustelbia man kol kas viska gyvenime. Buvau isvaziavus pailset savaitgaliui, tai toks jausmas, kad aplink visi tik gimdo arba augina vaikus. Nematydavau tu vaiku as tiek anksciau.
Kita men startuosiu vel su stimuliacijom. Buvo pavyke, tikiu kad pavyks vel, reik kazkaip islaukt. Ir tikiuos pasiseks labiau nei pries tai. Bet kaip islaukt, tai nezinau. Nesuvokiu, kaip suvaldyti mintis ir negyventi tuo paciu laukimu.
Atsakyti