Nevaisingumas ir psichologinės problemos

#217
Mano priezastys nepastojimui yra fizines (ligos), bet pastojimo sansas yra smile.gif, taigi panasu kad viskas D rankose.... nevaisingumo istorija 5 metai.
Ir kaip viskas pazistama smile.gif ir pavydas kitoms ir vis mazejanti saviverte (deja visose srityse) ir neviltis ir isteriju priepuoliai. Bet labiausiai mane baugina tai, kad kuo toliau tuo labiau niekas manes nebedziugina, atrodo viskas isgyventa, neidomu, vienoda. Norisi nauju tikslu, svajoniu, bet kuo toliau tuo labiau darosi baisu svajoti....nes vistiek nesipildo tos svajos, nuo ju tik skaudu. As nebetikiu stebuklais, daznai nebetikiu kad galiu pastoti. vis galvoju, kaip man su sita zinia susitaikyti, nes kuo greiciau as tai padarysiu, tuo man bus lengviau gyventi toliau
Atsakyti
#218
Atsiprašau,kad įsiterpsiu,tik norėjau pasakyti,kad žinojau,ką reiškia tas beviltiškas jausmas norėti ir negalėti,vyras prisipažino,kad manė kad vienu tarpu tikrai nebesusitvarkysiu su savo jausmais.Pirmą kartą netekus mažiuko buvo skaudžiausia,kaip pasityčiojimas atrodė,kai į palatą atvežė panelę,kuri džiaugėsi nusikračius vaiku,pavydėjau visoms turinčioms vaikų ir besilaukiančioms.Tokiom nuotaikom gyvenom iki mūsų 10mėn sūnelio atsiradimo,noras patirti laukimą nedingo,tik tapo nebe tokiu skausmingu,nežinau kas padėjo ateit mūsų dar vienai svajonei,aš jokiu būdu neperšu minties įsivaikinti,ir tikrai nuoširdžiai linkiu,kad viena dieną tas skausmas virstu nepamatuojamu džiaugsmu...
Atsakyti
#219
As irgi kartais galvoju, kad geriau gal butu susitaikyti su ta mintim. Nors mita vertus jau per toki laikotarpi 10 metu, buciau susitaikius. Pas mane irgi yra sansu pastoti, bet jau nebetenku kantrybeslaukti to sanso. Del ivaikinimo- as tikuz. Bet kiek zinau reikia but susituokus. Vienisoms be sansu. Nors nesu vienisa, bet mb bijo vaikintis. As ir daznai pagalvoju apie tai
Atsakyti
#220
as irgi bandau su tuo sisitaikyti unsure.gif ir taip jau 5 metai...bet nemanau kad as kada visiskai su tuo susitaikysiu... tikriausiai tik budama 60-ties biggrin.gif kol kas susitaikiau tik tiek kad jau sakau visiems savo problema (jeigu aisku tik klausia), kur anksciau slepiau nuo visu - tai manau jau didelis sustaikymo zingsnis biggrin.gif yra tokiu kur pasaipiai klause "na tai kada jus pagaliau palnuosit?" blink.gif tai tiesiai ir atsakiau :"NEVAISINGA!!!" ...klausimu nebeliko...
Atsakyti
#221
QUOTE(lollypopas @ 2013 09 16, 16:01)
as irgi bandau su tuo sisitaikyti unsure.gif ir taip jau 5 metai...bet nemanau kad as kada visiskai su tuo susitaikysiu... tikriausiai tik budama 60-ties biggrin.gif kol kas susitaikiau tik tiek kad jau sakau visiems savo problema (jeigu aisku tik klausia), kur anksciau slepiau nuo visu - tai manau jau didelis sustaikymo zingsnis biggrin.gif yra tokiu kur pasaipiai klause "na tai kada jus pagaliau palnuosit?" blink.gif tai tiesiai ir atsakiau :"NEVAISINGA!!!" ...klausimu nebeliko...

oh lollypopai , tarsi pasakei viską apie mane biggrin.gif as irgi tame paciame susitaikymo lygyje smile.gif Ankščiau taip gėda buvo kalbėti ta tema, sakydavau kad spėsiu..spėsiu... O dabar kai pasakau, ne man tenka raudonuoti...o tiems kas pastoviai uždavo šiuo klausimu galvą tongue.gif
Atsakyti
#222
QUOTE(Olelebebe @ 2013 09 16, 15:29)
oh lollypopai , tarsi pasakei viską apie mane biggrin.gif as irgi tame paciame susitaikymo lygyje smile.gif Ankščiau taip gėda buvo kalbėti ta tema, sakydavau kad spėsiu..spėsiu... O dabar kai pasakau, ne man tenka raudonuoti...o tiems kas pastoviai uždavo šiuo klausimu galvą tongue.gif

Šaunuolės 4u.gif aš dar tik einu į tą "lygį", bet jaučiu, kaip greitai sprogsiu ir viską išrėšiu blush2.gif kol kas dar pačiai gėda prisipažinti.. dabar ir aš ant to juodojo dryželio (matyt ir orai subjurę tai įtakoja) na kada.. kada aš tapsiu MAMA ... šianakt sapnavau, kad jau sūpuoju savo mažylę... tokia mažutė, gražutė ir mano ax.gif wub.gif Bet atėjo rytas ir nusinešė mano laimę... manau labai svarbu išsikalbėti "užėjus" neigiamoms mintims... tai padeda 4u.gif Stiprybės merginos wub.gif
Atsakyti
#223
manau kaip pats paziuri tiesai i akis, tada ir paciam lengviau pasidaro 4u.gif nesvarbu ar tai nevaisingumas ar dar koks biesas 4u.gif taciau nors kartais ir "vaidinu stipria" ...ir ziuriu tiesai i akis...visgi paluztu verysad.gif kad ir sia minute man labai sunku verysad.gif o svarbiausiai (nezinau gal ir jums taip buna...) sunkiausia pries kiekviena IVF, atrodo turetu ta didzioji viltis zybeti, naujas etapas, nauji siekiai...taciau...gal del to kad zinau ir jauciu kad ir vel nepavyks...ir vel verksiu krokodilo asarom...kartais tu asaru nematyti, arba ju labai mazai....taciau sirdis visada taip stipriai kraujuoja is po kiekvienos nesekmes, kad norisi sauktu, pykstu ant viso pasaulio, o labiausiai ant saves verysad.gif vat tokia va mano kova buna...atrodo nors ir tiki,bet jau is karto zinai ir susitaikai su finishu - kad nieko gero nebus verysad.gif ai, nebezinau kaip bekovoti kartais...siandien darbe mano bose apsidziauge kad ir vel snaigiukus imsis, trina rankom va kaip bus fainai, kad tik sekme jums sypsotusi si karta, taciau as paziurejau i ja rimtu veidu ir pasakiau : "tapau realiste ir nieko daug nesitikiu..."

vat todel siandien ir liudna, zinau...nes ir vel bijau nusivilti.... verysad.gif
Atsakyti
#224
esu nuosirdziai nustebinta...kokie panasus isgyvenimai...galvojau esu tokia viena smile.gif perejau ir as ta laikotarpi, kai niekam nieko nesakiau, buvo geda. O dabar reziu tiesiai i akis- negaliu, nepavyksta, nevaisinga, nors labai noriu- tegul nepatogiai jauciasi tas kuris paklause, kodel as wink.gif

Man labai idomu gal i foruma uzsuka moterys susitaikiusios su nevaisingumu? gal jos galetu papasakoti kaip pasikeite ju gyvenimas? ar jis sugriuvo? o gal pavyko pazvelgti i viska is naujo? kada baigiasi ta savigaila?

Zuiketukas, kaip i jusu gyvenima atejo vaikuciai isivaikinimui? ar jus tai planavote? ar patys emetes iniciatyvos, ar gyvenimas pametejo sansa? ar buvo sunku apsispresti?

Kartais pagalvoju ir as apie tai...mano MB priestarauja, sakosi nesas tam pasiruoses. Ir man keistai susisuke del negalejimo pastoti...anksciau teigiamai vertindavau isivaikinimo galimybe, pagalvodavau, kad ir pati noreciau bei galeciau, taciau dabar....na nezinau kas pasidare, ar cia koks "ignoras" ant tos situacijos uzsimete- kazkaip nedaleidziu isivaikinimo minties r viskas. Vien pagalvojus apie ivaikinta vaikuti, jauciuos lyg save apgaudineciau, lyg balsas is vidaus rektu "pasiimsi vaika, kad atstotu nevilti uz savaji"

Atsakyti
#225
Mes taip pat turime problemu del pastojimo verysad.gif gyd. sako, kad as sveika tik problema su vyro "turtu".vyro nekaltinu, tai musu abieju problema, bet gim. ir draugai kurie nezino realios situacijos "viska nuraso ant manes" bash.gif nieko konkretaus nesako bet visai bando mane guosti, siulo ivairius gyd., vitaminus, vaistus doh.gif bet as gi sveika, kodel niekas nepagalvoja kad gali buti ir kitu bedu doh.gif taip norisi jiems viska isrezti, bet nenoriu iskaidinti vyro verysad.gif
Atsakyti
#226
QUOTE(formao69 @ 2013 09 17, 10:49)
esu nuosirdziai nustebinta...kokie panasus isgyvenimai...galvojau esu tokia viena smile.gif perejau ir as ta laikotarpi, kai niekam nieko nesakiau, buvo geda. O dabar reziu tiesiai i akis- negaliu, nepavyksta, nevaisinga, nors labai noriu- tegul nepatogiai jauciasi tas kuris paklause, kodel as wink.gif

Man labai idomu gal i foruma uzsuka moterys susitaikiusios su nevaisingumu? gal jos galetu papasakoti kaip pasikeite ju gyvenimas? ar jis sugriuvo? o gal pavyko pazvelgti i viska is naujo? kada baigiasi ta savigaila?

Zuiketukas, kaip i jusu gyvenima atejo vaikuciai isivaikinimui? ar jus tai planavote? ar patys emetes iniciatyvos, ar gyvenimas pametejo sansa? ar buvo sunku apsispresti?

Kartais pagalvoju ir as apie tai...mano MB priestarauja, sakosi nesas tam pasiruoses. Ir man keistai susisuke del negalejimo pastoti...anksciau teigiamai vertindavau isivaikinimo galimybe, pagalvodavau, kad ir pati noreciau bei galeciau, taciau dabar....na nezinau kas pasidare, ar cia koks "ignoras" ant tos situacijos uzsimete- kazkaip nedaleidziu isivaikinimo minties r viskas. Vien pagalvojus apie ivaikinta vaikuti, jauciuos lyg save apgaudineciau, lyg balsas is vidaus rektu "pasiimsi vaika, kad atstotu nevilti uz savaji"

Dėl įvaikinimo,kažkuri narė lyg klausė,tai taip reikia būti susituokus,vyrai kažkiek sunkiau priima dėl įsivaikinimo.Norą įsivaikinti turėjau jau anksčiau,bet nelaimės ir sveikatos problemos jį dar priartino,o gal ir buvo noras,kad jis atstotų negimusius vaikelius,atsiradus sūneliui,berods po daugiau nei pusmečio pastojau ir pagimdžiau dukrytę,kažkodėl prie sūnaus atsiradimo prisitaikiau kur kas greičiau,net ir db matydama dukrą,niekaip iki galo nepatikiu kad ji atėjo per mane,gal todėl kad buvom įsitikinę,kad mums nepavyks,nežinau gal čia buvo bandymas save apsaugoti nuo eilinės nesėkmės...kalbėjom su įvaikinto krikštasūnio mama,kuri dešimt metų mėgino pastot,pastojus netekdavo,sako nebenoriu bandyt,nebenoriu daugiau vaikų,sako aš susitaikiau,nenoriu terliotis su kūdikiais, o tu manęs db nebesuprasi.
Atsakyti
#227
QUOTE(Olelebebe @ 2013 09 13, 20:45)
/.../ Kartais man taip liūdna ir pikta kad net pykina, norisi žviegti  iš visų jėgų,  trankyti daiktus į sieną. Dusina kad net nemoku apsakyti/.../
/.../ Prisipažinsiu, dažnai svajoju apie kitą draugių ratą, tokių kaip aš.. su kuriomis jausčiausi lygevertė, turėtume bendrų interesų/.../

Olelebebe, gal kada bandėte taip ir padaryti - žviegti, šaukti, daužyti daiktus, bet nuoširdžiai, iš visų jėgų? Pasirinkus atitinkamą vietą ir laiką, tai beja labai veiksmingi būdai išsikrauti. Ir sakau tai labai rimtai, be jokios ironijos...
Jei esate Vilniuje, kviečiu prisijungti prie mūsų grupės. Galbūt kaip tik čia ir rasite kitokių draugių ratą.
Atsakyti
#228
QUOTE(moonlightly @ 2013 09 13, 21:44)
/.../ asaru vel aisku daug, vel baime kad vel nezinia kiek reiks laukt /.../

moonlightly, užjaučiu dėl netekties. Deja, tikrai niekas negali pasakyti kada - galbūt kitą mėnesį, o gal teks luktelėti ilgiau...
Dabar svarbiausia turbūt būtų tartis su gydytojais - kas, kaip, kodėl taip atsitiko. Jei pastoti pavyko, vadinasi nėra viskas taip blogai. Šansų yra ir visai nemažai.
Sunkių akimirkų būna ir patiems drąsiausiems. Svarbu jas išbūti, išlaukti, išverkti, išsikalbėti, ir viltis tikrai sugrįš. Kada bus labai sunku, ateikit čia. Visos padėsim, kuo galim.

Papildyta:
QUOTE(Renalta @ 2013 09 16, 08:15)
vis paskaitau temute, bet kol kas nedristu parasyti  ax.gif /.../

Šaunu, kad išdrįsote parašyti smile.gif Tam visos ir esam čia, kad pasitartume kaip išbrist iš vienos ar kitos situacijos.
Įsivaizduoju, kaip Jums norisi apsiginti, išrėžti tiesą apie tai, kokios yra tikrosios nevaisingumo priežastys. Elgiatės labai tolerantiškai ir mylinčiai.
Kaip vyras jaučiasi? Ką Jūs jaučiate vyrui? Ar kalbatės apie tai?
Atsakyti