Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Egoizmas egoizmu, bet egzistuoja ir toks reiškinys kaip instinktai. Tai tam tikri elgesio, jausenos modeliai, kuriuos norim to ar nenorim gimstant mums "įsodina" gamta. Pagrindiniai žmogiškieji instinktai yra gynybiniai, lytiniai, tėvystės/motinystės, mitybiniai, tiriamieji ir toliau visi kiti. Skirtingų instinktų stiprumas skirtinguose žmonėse gali skirtis.
Kad būtų pasiekta fizinė ir emocinė harmonija, instinktus būtina patenkinti.
Laimei, skirtingai nuo gyvūnų, gamta mums dar davė protą ir valią, kad nepavykus patenkinti pagrindinių biologinių instinktų gebėtume surasti išeitį. Vieni valios pastangomis instinktus slopina, kiti proto dėka randa būdų kompensuoti tuštumą.
Apibendrinant, tėvystė/motinystė nėra vien savo egoizmo tenkinimas ar tuščias užsispyrimas. Savo dalį čia suvaidina gamta.

O įsivaikinimo kultūra mūsų šalyje skiriasi nuo kitų, ypač ekonomiškai stiprių, šalių. Mūsuose į vaikų namus dažnai ateina poros su konkrečiu "užsakymu": tam tikro amžiaus, tam tikros akių, plaukų spalvos, tam tikro sudėjimo, būtinai sveiko, gražaus, linksmo, nuolankaus, tylaus, neišdykusio, neįkyraus, protingo, būtų gerai, kad tėvai nealkoholikai, nenusikaltėliai, protiškai ir fiziškai sveiki ir t.t. Vyresnis kaip 10m amžiaus, turintis kokių tai elgesio ar sveikatos ypatumų vaikutis mūsuose manau turi beveik nulinius šansus būti pastebėtas...
Jokiu būdu nesmerkiu šių porų. Daug įtakos daro artimųjų spaudimas, visuomenės požiūris į įsivaikinimą, socialinės, ekonominės sąlygos Lietuvoje ir visa kita...
Sutinku, kad prieš priimant šį sprendimą labai svarbu gerai apsvarstyti savo galimybes, pasiruošti šiam žingsniui. Kartu tai nuostabus kelias įprasminti savo gyvenimą ir padaryti kažkurį nelaimingą vaikelį laimingu.

kartais pasiskaitineju sitas temutes....tikedamasi paguodos, gal vilties ikvepimo, taciau visada apsipilu asaromis...
Patarkite mergaites, gal jus stipresnes, kaip is tikro jus tvarkotes su tuo baisiu beviltiskumo, kazkokiu neteisybes jausmu? as atrodo, visai neblogai laikiausi, bet ziuriu, kad kuo toliau, tuo labiau is tikro ridenuosi zemyn...ta visada net nejuciomis rusenanti viltis ir kiekviena karta zudanti neviltis...tikrai, kazkokia prasme net jauciuosi mirstanti, letai ir negristamai...jauciu, kad keiciuosi pati ir ne i gera. Darausi uzdara, pagiezinga, pikta, sarkastiska, be svajoniu, optimizmo...kazkokia prasme net praradusi gyvenimo valdymo ar isvis laimingumo pojuti...

Labas vakaras, formao69,

Jūsų jausmai manau pažįstami daugumai čia užsukančių moterų. Net ir pačioms stipriausioms būna sunkių dienų. Svarbu išbūti, išlaukti, išverkti tą laikotarpį ir taps lengviau..

Kiekvienas tvarkosi labai skirtingai. Vieni stengiasi pakeisti aplinką, prasiblaškyti, stengiasi užsiimti kokia tai veikla, kad nebūtų laiko galvoti ir liūdėti. Kiti atvirkščiai, siekia ramybės, atsitraukia nuo aplinkinių, nori pabūti vienatvėje. Kažkas stengiasi pasilepinti, investuoja į save. Daugumai padeda išsikalbėjimas, jausmų pravėdinimas, juk labai slegia tai, kad savo bėdas tenka slėpti nuo aplinkinių. Konkrečiau gal dar pačios mergaitės papasakos.

Saugokit, branginkit save. Jei liūdesys užsitęsė pernelyg ilgai, rekomenduočiau ieškoti profesionalų pagalbos.

Kokia Jūsų nevaisingumo istorija? Kiek laiko planuojate? Kokios nevaisingumo priežastys?

Užklupus nevilties, juodoms ar dar kaip pavadinti dienomis, stengiuosi daryti tai kas mane džiugina. Pareigas ir žodį "reikia" padedu į lentyną ir pamirštu tol, kol vėl drąsiai galiu ką nors nuveikti. Man asmeniškai padeda tik mane džiuginanti veikla. Ne paskutinėje vietoje ir MB palaikymas. Niekada negaunu priekaištų jei ko nors būtino nepadariau, bet aišku, kad man važiuoja stogas visada jam pasakau. Nebijau sakyti - juk vyrai kartais ir nepastebi
Be to, stengiuosi galvoti, kad rytoj jau bus geriau. Čia kaip sergant kokiu gripu - ryt jau būsiu sveikesnė
Gyvenimas gi kaip zebras - juodai baltos juostos... Labai smagu kai per juodą dryžių eini skersai ir labai sunku kai pataikai išilgai... Todėl galvoju, kad kai liūdesys užsilaiko per ilgai reikia užsiimti pašalinėmis veiklomis, tai savotiškas posūkis iš juodos juostos į kairę ar į dešinę, o ten juk balta juosta
Nežinau ar aiškiai aprašiau savo "gydymosi" metodą

o man, kai buna liudna del negalejimo pastoti, padeda prisigalvojimas situaciju, kas galetu buti blogiau nei tai pagalvoju, kaip gerai, kad galiu vaikscioti, matyti, girdeti, kad nesergu veziu, kad turiu nuostabu vyra ir kaip liudna be jo butu. Man padeda dekingumo jausmas uz tai, ka turiu dabar

gerai pasakyta aš irgi pastaruoju metu kiekvieną vakarą dėkoju D už viską, ką turiu: nesvarbu, ar gero, ar blogo - ir netgi už tai, ką patiriu šioje srityje.
na, o kadangi turiu veiklos sritį, kurioje kažkodėl be proto sekasi, - darbą, tai ir gelbėjuosi jame. kai mintys užimtos įvairiomis mėgstamomis veiklomis, problemomis, tai nevaisingumo problemai tiesiog nebelieka laiko psichologijoj gal tai pavadintų gydymusi darbu

Sveikos mergytes,
oi kaip pažystamas man šis jausmas. Dar vis giliam liūdesy . Pavasary po 10 m. pastojau bet ne vietoj. dvi operacijos ir vėl neviltis, nes po jų išvis sumažėja ir taip menkos galimybės susilaukti leliuko. Kartais man taip liūdna ir pikta kad net pykina, norisi žviegti iš visų jėgų, trankyti daiktus į sieną. Dusina kad net nemoku apsakyti. Nu neteisybė baisi.. Jau geriau tegu kokia pijokė degradavusi moteris neturi galimybių susilaukti bet ne mes...kurios taip trokštam ir taip kenčiam...Nenoriu jokių profesionalų pagalbų , man jis nepadės, man padėtų tik mano likimo draugių kolektyvas. Gerai kai galiu Jums mano likimo sesems parašyti čia. Bet gaila kad mano draugių rate aš tokia viena...Prisipažinsiu, dažnai svajoju apie kitą draugių ratą, tokių kaip aš.. su kuriomis jausčiausi lygevertė, turėtume bendrų interesų. Nes dabar, toks jausmas kad jų visas gyvenimas tik vaikai... man tai nepakeliama.. Kartais galvoju - gal geriau būtų nenorėti leliuko.. Bet žinau, kad aš jo ne tik norėsiu, bet trokšiu iš visos širdies , visų jėgų.. Prisipažinsiu,kad niekas man nepadeda morališkai, visi tarsi bijo guosti, patarti ar palaikyti.. Jaučiu kad vis silpnėju ir silpnėju, nyksta optimizmas, džiaugsmas kitais dalykais. Stengiuosi laikytis, ir bijau, kad kada nors neištversiu.

sveikos mano istorija prasidejo pries du metus kai nusprendus kad jau norim su vyru leliaus emem nebesisaugot ir ka dingo mm, jau apsidziaugem kad o gal visgi pavyko, bet viena menesi antra, trecia menesi mm kaip nera taip nera NT aisku neigiami, na ir prasidejo keliones pas gydytojus.o per siuos metus buvo visko ypac per paskutini pusmeti kai vis grimzdau i nevilti, buvo pikta kai suzinodavau tai maniskio sesuo laukiasi antro bet nesidziaugia, tai mano brolio zmona laukiasi ir taip pikta budavo kodel jos o ne as, budavo daug asaru vienu metu pasitaikydavo ir isteriju ir jau su vyru pykausi grasinau skyrybom bet va liepa kai sulaukiau mm 13cd nuejau pas gine pasitikrint ar vyksta kas nors ar ne po vaistu kurso apziurejus pasake nieko nebus, tik folis bresta bet nepilnavertiskas ir liepe kt pagert, tai galima sakyt net jau buvau susitaikius kad nieko artimiausiu metu vel nebus,bet man nuojauta sake palaukt su kt negert darna palaukiau mm ziuriu vel nera pasidariau rugpjucio pradzioj NT ir teigiamas aisku dziaugsmo buvo daug bet truko neilgai nes nustojo vystytis, asaru vel aisku daug, vel baime kad vel nezinia kiek reiks laukt, ir iki siol baime apima del negalejimo susilaukt leliaus ir manau kad daug ka lemia mano tos baimes mintys, nors kiek stengiuos teigiamai galvot bet buna akimirku kai atrodo viskas nieko mum neiseis

Olelebebe, moonlightly, užjaučiu dėl netekties.

Olelebebe,deja kitiems sunku paguosti ir patarti, nes tas skausmas ir patirtis yra tik tavo. Neretai jiems sunku atrasti tinkamus žodžius. Aš pastebėjau, kad dauguma žmonių, kad ir kiek jie žinotų mano situaciją, supranta ir mato visa tai kitaip, bandydami paguosti ar patarti deja dažnai tik komplikuoja santykius ir patys neretai užsiproblemina ( užsiciklina) ne mažiau nei mes.

Kas man padeda labiausiai, tai bendravimas, bet su tinkamais žmonėmis. Visų pirma su MB, tada draugės iš SM ( mano palaikymo komanda), su kuriomis bendrauju ir už SM ribų. O visų dažniausiai tai tiesiog tekėjimas pasroviui ir gyvenimas šia diena. Kai išgyvenų tą niūrią dieną, dažniausiai kita būna lengvesnė, o kartais tai trunka savaitėmis, bet žinau, kad tai praeis. Ar galima tekėjimą pasroviui priskirti prie padedančių dalykų? Gal ir ne. Bet tai bent padeda kažkaip judėti pirmyn. Palaipsniui vis tiek prašviesėja protas ir pakeičiu požiūrį, su laiku atsiranda naujų sprendimų, ėjimų. Su savigaila padraugauju trumpai, kad neužgniaužti ir išleisti emocijas, o po to mąstau, kad gailėdamasi savęs nieko nepakeisiu, kad pykdama taip pat nepakeisiu, o baimes tai prisiverčiu įveikti, kai jau nebėra kitos išeities. Bet su baimėm sunku, jų yra tiek daug, kad kažin ar įmanoma visas įveikti.

Ačiū pupos už paguodos žodžius. Suvokia protas, kad gailestis su ne pats geriausias sprendimas. Tačiau viskas gaunasi savaime. Daug dirbu su savo psichika, dažnai bandau įtikinti kokia esu laiminga, kokia gera diena ir pan. Kol nesutinki kokios senai matytos draugės ar pažįstamos su pilvuku, o jau tada nebežinai kur dėtis, atrodo net drovu jei į akis pažiūrėti. Visa diena sugadinta..Pilnas Facebook'as draugių , pažįstamų su vaikiukais nuotraukų- gimimas, gimtadieniai, kaip jie auga, kaip pamašėja į savo tėvelius. Net gėda prisipažinti, bet pavydas tampa nebe baltas o jau ryškiai juodas...Jaučiuosi nevykusi.

turbūt kiekviena tokį etapą išgyvenome, bet praeina tai arba bent apmažėja tas pavydas.

Sveikos, vis paskaitau temute, bet kol kas nedristu parasyti man ta pati beda- labai pavydziu nestukems draugu, giminiu rate pasipule leliukai, visos sios naujienos mane varo is proto net nezinau ka ir daryti, nes jauciu su laiku viskas tik bloges