QUOTE(Pelargonija @ 2013 05 20, 12:03)
Negaliu susitaikyti su mintim kad NIEKAD. Bet tai darosi vis realiau. Daugybę metų abu pradirbom po 12 ir 16 valandų, kad uždirbti pinigų pinigų pinigų, kurie nukeliavo į vieną bedugnę skylę.
Rezultatas - nulis.
Reiktų kažkaip priprasti prie minties, kad vaikai - dar ne viskas šiam pasaulyje, kad galima ir rasti ir kitokios prasmės. Na bet neišeina...
Rezultatas - nulis.
Reiktų kažkaip priprasti prie minties, kad vaikai - dar ne viskas šiam pasaulyje, kad galima ir rasti ir kitokios prasmės. Na bet neišeina...
Kaip aktualu ir man šis procesas Dabar taip ir gyvenu - stengiuosi susitaikyti. Tik kažkaip norėčiau iš tokios profesijos išgirsti net kokių psichologinių metodų (įsivaizduoti ką nors kaip nors ar pan.), kad būtų tą lengviau padaryti, nes savom jėgom nelabai pavyksta: gyveni, bandai džiaugtis šia diena ir staiga vėl užplūsta mintys apie šią problemą: kodėl, kas negerai, ką galima dar padaryti, o gal įvyks stebuklas ir prasideda karuselė, kai pradeda suktis mintys vien apie tai ir kaip galiausiai tai padaryti
QUOTE(Comma @ 2013 05 20, 12:48)
Tai tikrai yra didelė laimė, kad turim tokius vyrus šalia. Juk retai šiais laikais besusitinka tokie vienas kitą palaikantys žmonės. Dažniausiai juk mūsų gyvenimo kelyje būna tik tokie, kurie galvoja tik apie save. O žiūrint filosofiškai gal dvi laimės jau būtų per daug? Gal todėl antros laimės D ir neduoda? Gal išpuiktume?
jo, po vestuvių buvo tokių minčių - kažin, už ką tokia laimė man ir kada čia reikės susimokėti už tai. na, štai ilgai netruko - moku jau 7 metus negaudama to, ko noriu, bet turėdama išsvajotą vyrą. matyt, kažkas viršuj nusprendė, kad man užteks ir to nu negali žmogui būti viskas gerai, o jis absoliučiai laimingas. jei visose srityse gerai, tai atsiranda kažkas, kur jam nesiseka. nors kartais kai pasižiūri į jaunas šeimas iš šono atrodo, kad kaip ir viskas gerai