Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Nutilom, nurimom... Uzgesom ar taip stipriai laukiame pavasario, kad pokalbiams nebeliko laiko?

Pasiguodimo skyrelis persikėlė į "tarp IUI ir IVF"

Skirtumas tarp vėžininkų ir mūsų toks, kad jų tikslas pabėgti nuo fizinės mirties. O nepavykus pastoti jauti kaip miršti dvasiškai.

Skaiciau mazute

Sveiki visi,
senai lankyti Kaip gyvenate?


Tikrai rašo ir klausia. Įvairių baimių ir šiaip minčių kyla ir nėštumo metu, ir prieš gimdymą, ir jau gimus vaikeliui.
Tik konkrečiai šioje temoje daugiausia manau renkasi kolkas-ne-mamos ir vyrauja čia nevaisingumo tema. Sudvejojau, ar moterims bus įdomu, ar nebus skaudu skaityti apie santykius su vaikais.
Jei nesinori atvirauti mamų temoje, parašysiu jums asmeniškai.

Ir visoms kitoms, jei pasigendate manęs čia, rašykite man asmeniškai psichologe@vaisingumoasociacija.lt
Teirautis galite įvairiais psichologiniais klausimais, kurie susiję su nevaisingumu plačiąja prasme: nesėkmės gydyme, savęs vertinimas, procedūrų baimė ir pasiruošimas joms, santykiai su artimaisiais ir kitais, baimės ar kitokia įtampa nėštumo metu, su gimdymu susiję jausmai, pogimdyminis laikotarpis ir visa kita, dėl ko jaučiatės blogai.

Dar norėjau pasigirti, kad mūsų palaikymo grupelė nusprendė susitikti kiekvieną savaitę. Nors mūsų nedaug, dirbame taip sėkmingai, kad susitikimų pasidarė per mažai Jei kas norėtumėte prisijungti, visada prašom. Renkamės trečiadieniais.
Toms kas negirdėjote apie palaikymo grupę: Vilniuje trečiadienio vakarais Vaisingumo Asociacijos patalpose bendrauja moterys, negalinčios sulaukti vaikų. Dalinamės išgyvenimais, susijusiais su nevaisingumu ir ne tik. Gilinamės į save, lavinam įvairius socialinius įgūdžius ir darom viską, kas veda į geresnę savijautą. Jei susidomėjote, laukiam ir jūsų. Dėl detalių rašykite asmeniškai.


Papildyta:

Kaip Jūs laikotės?
Žinoma, visoms kyla įvairių minčių. Bet skaitant Jūsų žinutę man pasirodė, kad turit nuoskaudų vyro atžvilgiu, užtat ir pasidomėjau. Tikiuosi viską abu jau išsprendėt. Jei žmonės myli vienas kitą ir stengiasi vienas dėl kito, viską įmanoma išspręsti. Gyvenimas kartu tai nuolatinės derybos.

Sakykit, kodėl neplanuojat IVF? Dėl pinigėlių, dėl etinių nuostatų?
Nėra tokios problemos, kurios žmogus nesugebėtų išspręsti, situacijos, prie kurios nesugebėtų prisitaikyti.
Pradžioje būna sunku. Vėliau ateina laikas, kai pavargstam savęs gailėtis ir imam gyvenime ieškoti kitų spalvų. Liūdesys vėliau bangomis dar užeis, pamačius artimųjų ar draugų vaikus, bet jis jau nebus toks gilus.
Bet šiaip, jūs svarstote apie tai, kas bus kažkada, o gal ir nebus. Kai/jei atsitiks, tuomet ir galvosite ką daryti. Jūs sukate galvą dėl dalykų, kurių galbūt nė nebus...

Net neabejoju, kad jums taip ir bus Tik nepamirškite ateiti pasigirti

doviem, mano žinutės turbūt jau pavėluotos, bet visgi, kaip laikotės?

Jei Jūsų noras sulaukti vaikų yra nenuginčijamai stiprus, neabejoju, išbandysite visus galimus kelius.
Pati žinote, kad šansas sutikti savo biologinį brolį/sesę yra toks mažas... O dėl genetinių ligų, tikimybė tokia pat, kaip ir nešiojant savo biologinį vaiką.
Donorinė kiaušialąstė tikrai nėra paprastas sprendimas, bet jei kitų kelių nėra... Kreipkitės į patikimą žmogų, o dar geriau į specialistą, kuris padėtų įveikti su tuo susijusias nuostatas, baimes, ir pirmyn.

Va dėl to jūsų mamai, atleiskit, norisi smarkiai pliaukštelėt per sėdynę...
Tarkim, jei savo vaikui nuolat kartosim, kad jo nosis ilga. Kaip manot, ką tas vaikas užaugęs galvos apie savo nosį, apie savo grožį, žavesį, apie save kaip moterį ir t.t.. O ta nosis iš tiesų ilga? Kas taip nusprendė, kas pamatavo? Ką tai reiškia ilga, o gal visai trumpa? Ir t.t. Mama turbūt nieko blogo nelinkėjo, bet mechanizmas turbūt aiškus...
Ką su tuo daryti? Linkėčiau peržiūrėti visas nuostatas ir panašaus pobūdžio "užkalbėjimus" ir jų atsikratyti. Tai neabejotinai trukdo jaustis pilnaverčiu ir laimingu.

Gal taip, o gal ir ne. Graužiate save už dalykus, kurių neįmanoma patikrinti.

Savo sprendimus priims jis pats, nespręskite už jį.
Šios mintys rodo, kaip stipriai mylite savo vyrą ir panašu, kad jis Jus.

tokia profesija
Tavo grizimas cia sutampa su pavasariu (manau ne mane viena teigiamai nuteikia tavo padrasinimai)


Pelargonija
Jau tas tavo atavaras

Pavasaris

Vėl užėjo noras paverkšlenti
Negaliu susitaikyti su mintim kad NIEKAD. Bet tai darosi vis realiau. Daugybę metų abu pradirbom po 12 ir 16 valandų, kad uždirbti pinigų pinigų pinigų, kurie nukeliavo į vieną bedugnę skylę.
Rezultatas - nulis.
Tik jau reikia rūpintis visų suvartotų vaistų pašaliniais poveikiais, kurių popieriuke iki galo nei neskaitydavau - perskaitai iki insulto, infarkto ir komos, ir daugiau nebesigilini
Reiktų kažkaip priprasti prie minties, kad vaikai - dar ne viskas šiam pasaulyje, kad galima ir rasti ir kitokios prasmės. Na bet neišeina...
Jaučiuosi kaip kompiuteriniam žaidime, kuri negali pereiti į kitą lygį, kol neįvykdai ankstesnio lygio užduoties. Arba negali baigti universiteto, kol nebaigi 1-2-3-4 kurso.... Nors galima būtų ir apsieiti be universiteto Tik va kaip tą norą išjungti

Silpnumo valandėlės ir mane dažnai aplanko. Įkyrios jos - nekvieti, bet vistiek lenda, o ir išvaryti sunku, bet kovoju su jomis kaip ir visos čia esančios
Mes kažkaip su SB kalbėjomės, kad ne viskas bus prarasta jei vis dėlto į mūsų kiemą neateis šventė... nors ir tik viena (apie daugiau jau svajoti neberealu) Rytoj gyvensim, taip kaip gyvenam šiandien, kaip pragyvenom vakar... Tik gal viltis jau bus nebe su mumis. Kažin kas geriau - gyventi su svajone, kurios išsipildymas kiekvieną dieną blėsta ar su suvokimu, kad į aukštesnį lygį nebepereisi... Pagyvensim pamatysim
Kad ir kaip būtų sunku visada mąstau taip - jei galiu įtakoti situaciją, privalau veikti, nes geriau gailėtis ką padariau, nei gailėtis ką galėjau padaryti. Jei situacijos įtakoti nebegaliu (išnaudojau visas galimybes - gyvenimus) privalau susitaikyti, kad taip ir bus. Deja tik tas susitaikymas neiškarto ateina kai jau supranti, kad viskas. Lėtapėdis jis
Pelargonija ar būtum šalutinius veiksnius skaičius iki galo ar ne, vistiek būtum bandžiusi visus variantus, kuriuos šiai dienai jau esi išbandžius. Dėl to savęs griaužti tikrai nereikia. Reikia džiaugtis ir atsisukti į tą kuris šiai dienai yra kartu mumis, kuris visus mūsų marazmus iškenčia, paguodžia, supranta, nuramina... Tai tikrai yra didelė laimė, kad turim tokius vyrus šalia. Juk retai šiais laikais besusitinka tokie vienas kitą palaikantys žmonės. Dažniausiai juk mūsų gyvenimo kelyje būna tik tokie, kurie galvoja tik apie save. O žiūrint filosofiškai gal dvi laimės jau būtų per daug? Gal todėl antros laimės D ir neduoda? Gal išpuiktume?

P.S. Sorry jei vietomis nusisvaigau - kartais mintys plūsta dideliu greičiu, kad net nespėji užrašyti - viena mintimi pradedi sakinį, o baigiasi jis kita

Ačiū