Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Brangioji, pati sau tą pažyma turi išsirašyti. Nes tik tu esi atsakinga iš savo gyvenimo laimingumo lygi ir laimingumo kieki, niekas kitas.

Nori sedėti ir žliumbti - žliumbk. Kam nuo to bus blogiau? Man - ne, man gerai gyvenasi dabar. Reikia užuojautos? Ar nuo užuojautos atsiradimo pasieksi to ko nori?

Vyras sako, kad jam skauda galvą. bet man galvos neskauda. Aš galiu tik jam tą galvą paglostyti. Ar jam nuo glostymo praeis galvasopis? Gal. Bet realiau jis turėtų išgerti vaistų arba tikėtis, kad galvasopis praeis savaime, kada nors.

Vilties tau neipusime, neprikasime ir ant lekstes neatnesime, jei ji jau mire Galbut stovi kryzkeleje, okur pasukti - i kaire ar i desine - rinktis tau ir tik tau Visus tavo sprendimus suprasime ir silpnumo valandeleje palaikysime

visiskai sutinku...taciau as kalbejau butent tik apie Afrikos situacija aisku kad apsidairius aplinkui rasi daug tu, kuriems reikia pagalbos ir gal but suteiksi pagalbos ranka - pvz pervesi bobute per gatve, ar nupirksi duonos vaikui kuris paprase ne pinigu o butent maisto nes buvo alkanas (buvo toks atvejis mums su broliu parduotuvej), taciau pats tokiu zmoniu juk neisi gatvemis specialiai ir neieskosi
Papildyta:


Papildyta:

bet cia ir yra vieta asaroms

na bent jau as taip maniau juk kai labai liudna ir nebera vilties ir jegu eiti i prieki - ateini cia, paverksleni,isklausai kitu nuomoniu,gauni patarima, randi bendraminciu, nusisluostai asaras, prasvieseja akyse ir eini toliau

Na jūs merginos nerealios Diskusija labai nuotaiką pakėlė

O man vakar nuotaika pakele tavo kasharishkis

Aha, užsinorėjau ko nors juokingo nuotaikai pakelti

Štai šitomis mintomis bei žodžiais ir kuriate savo gyvenimą. O jei nepatinka tai, ką sukūrėte, - kurkite iš naujo.
Apie vėžio dvasines priežastis internete informacijos yra pakankamai. Pvz., čia.

Nu "negruzinkim" vienos kitu, kad del savo bedu pacios ir tik pacios ir niekas kits cia nekalts, merguzele tu pati

Sveikos merginos/moterys
nusprendziau ir as jums parasyti, issilieti. Nebegaliu pati susitvarkyti su savo mintimis, vis kaltinu save, klausiu kodel, uz ka ir t.t. Esme tame, kad vaikuciu mums tureti be sansu, na yra vienintele galimybe - donorine kiausialaste, tiesa vyras netirtas tad neaisku, kaip pas ji reikalai. Bet kokiu atveju ta donorine kiausialaste ir baisiai vilioja ir tuo paciu baugina. Buvau vienu metu jau apsiraminus, nemasciau apie vaikuti, nebesvajojau, bet paskutiniu metu vel tos mintys mane uzvalde. Dienos be asaru ar bent minciu apie tai, kokia as nelaiminga jau nebeprisimenu. Zinau, kad kiekvienai savas skausmas didziausias, bet norejau ir jums pasiguosti. Su MB susituoke visai neseniai, taciau savo diagnoze zinau jau seniai. Nuo pat pradzios brendimo laikotarpio buvo problemos, tik niekaip nesileidau ikalbama mamos eiti pas gyd., del ko dar labiau save kaltinu, nes vis mastau, kad galbut nuejus tuomet pas gyd. buciau susitvarkius tas visas problemas, gal dabar galeciau supuoti mazyli ar dziaugtis pilvuku. Taip pat baisu kai pamastau, jog mama vis sakydavo, kad dabar (kai buvau paaugle) neinu pas gyd., o kai uzaugsiu ir noresiu vaikuciu, bet negalesiu, tai verksiu kruvinom asarom. Atrodo tarsi visa tai mama ispranasavo. Na galbut ismokciau gyventi be vaiku ateity ir be tu blogu minciu, taciau vel galvoju apie MB. Mintys, kad per mane jis negali tureti vaikuciu, kad galetu susirasti kita moteri, kuri pagimdytu jam vaikuciu mane vis neramina. Zinau, kad jis mane myli, o as ji. Zinau, kad as jam svarbesne uz vaikucius (bent siuo metu), bet vistiek neramina mintys, kad kankinu ne tik save, bet ir ji, kad nesuteikiu jam pilnavercio gyvenimo ir t.t. Kaip jus susitvarkote su tomis mintimis? Ka darote, kai jau atrodo, kad nebera noro gyventi (nors gal jums nekyla minciu apie gyvenimo nutraukima ar pan.)? Man kyla minciu daugiau ne apie gyvenimo nutraukima, o tiesiog apie tai, kad noreciau buti neisgyvenus tam tikrais momentais, kai tikrai buvo tikimybe mirti/zuti. Daznai galvoju, kad tuomet nebuciau patyrus to sielos skausmo, taciau paskui vel pradedi galvoti, kad tuomet nebuciau sutikus MB, kad buciau sukelus skausma savo artimiesiems ir t.t. Zodziu be galo sunku viduje

doviem, parašei į teisingą skyrelį, kur galima išsilieti, kai skaudu.
Visų pirma, donorinės dar ne pasaulio pabaiga, tik reikia tam pribręsti.
Pas kokius gydytojus lankeisi? Ar pas paprastus ginekologus, ar nevaisingumo specus?
O su savom mintis mums visoms kartais sunku susitvarkyti

Na ne pasaulio pabaiga, bet kankina daugybe klausimu su ta donorine. Baisu, kad nezinai kokia ta moteris, kokios gali buti paveldimos ligos ir t.t. galu gale uzaugs vaikas, susirgs kokia liga ir kaip jam reiks pasakyti, kad ta liga galejo paveldeti is savo seneliu tarkim, kuriu niekas nepazista. Arba tai, kad populiarejant tai donorystei gali ateity susitikti su savo broliu/sese, isimyleti, sukurti seima ir jiems gims nesveikas vaikutis. Kaip tada paaiskinti savo vaikui, kad del jo kanciu esi kaltas tu del savo galbut per menkai apgalvoto sprendimo?
Lankiausi ir pas paprastus gyd. ir pas vaisingumo spec., tik kad visi ta pati sako, nes mano hormonai tokie, kad jau nebera nei ka daryti su jais. Esme tame, kad man menopauze, kuri turbut jau ir i pabaiga eina, t.y. kiausides visai neveiksnios, nors niekada tokios ir nebuvo. Niekas nezino del ko taip galejo nutikti. Hormonus geriu ne del vaikucio susilaukimo, o del savijautos gerinimo, nes be ju kankina nuolatines karscio bangos (kasdien bent po kelis kartus), pastovi nemiga, nuovargis ir t.t. Zodziu niekas negali pagelbeti, t.y. sutvarkyti tokius kiekius hormonu, nes FSH siekia beveik 100, o E2 per mazas stipriai.