Nevaisingumas ir psichologinės problemos

labas vakaras,

prizadejau nebelisti i sia tema, bet... nesusilaikiau.
uzkabino diskusija. idomu, paskaityti, kaip interpretuoja kitokias mintis.
as, pvz. tokio (net nezinau kaip vadinasi) zanro knygu labai nemegstu, is serijos, va tavo promociute ne taip nusisypsojo, todel dabar tu ir kentek.
tiesiog, negaliu pakesti. uztat, idomu paskaityti, kaip kiti zmones supranta tokius isvedziojimus.
tik tiek, kad baisu, jog jautresnes sielos zmogus nepaluztu galutinai pasiskaites tokiu "protingu" minciu.

ir labai labai pritariu exDaivos mintims, kad bepigu taukst apie stopus, apie kazka auksciau ar zemiau, kai tavo svajone issipildziusi.
ir ne visoms lemta turet stora skura. na, bent jau ta skura ne iskart pastoreja, reikia ir tam laiko.

ir ar teisingai suprantu, kad si tema ir skirta pabuti silpnai?
kiek pamenu, esu nekarta joje verkusi. gal dabar ir gailiuosi, bet tuomet, vadinasi, taip reikejo.

Sekmes visoms

pasislepusi, kodėl gailitės? Kodėl prižadėjot čia nebelįsti? Kažkas įskaudino?

gailiuosi, nes per daug atvirai parasiau. nes rasau tai ka jauciu, tuo metu galvoju. kiti kazkaip sugeba parasyti be savo asmeniskumu.

nebelisti, nes... jau kaip ir praeitas etapas.
ar iskaudino? tiesa sakant, nepamenu. greiciausiai, ne.

o del kito klausimo, net nezinau ar del to eit man pas mamas. tiesiog smalsumas apeme, negi mamos Jums neraso, neklausia kokiu nors patarimu?

na zodziu.

Butent ir as taip suprantu, kad cia galima ir reikia (juk bendradarbiui retam kuriam galima sirdi atverti) buti silpnomis, kad cia ras tinkama zodi ir vel viskas (tikekimes) stos i savo vietas. Tada ir atsiranda sprendimai del Stop ar tesiame kova toliau. Kiekvienam atrodo, kad jo kancios buvo/ yra pacios ilgiausios, baisiausios ir tik as esu visa pragara skersai isilgai isbraidzius
Niekada nesutiksiu su skausmo "didziu" po n bandymo ir po n+1. Jie vienodi. Skiriasi tik "paaukota" pinigu suma. O ir jos negalima lyginti - vieniems jau 2 bandymai kainavo aukso kaina, o kitiems tai tik keletos menesiu reikalas ja sukaupti. Todel nemanau, kad reikia buti isbraidzius pragara, kad galetum parodyti savo skausma ir pabuti silpna.
Puikiai zinom, kad issikalbejus - atlegsta. Leiskim vienos kitoms kalbetis (butent cia ir galima tai daryti?) ir nebukim vienos uz kita "didesnes"
Galu gale, kad zmogus paluzta po pirmo bandymo, nes kitoje srityje jau yra isbraides pragara?

Labas vakaras, tikrai ne antras atsakymas, nevaisingumas santykių negriauna, dėl to ginčų pas mus nėra. Apskritai susidūrus su tuo, santykiai sustiprėjo, pajaučau didesnį palaikymą, net pasitikėjimas sustiprėjo šiuo žmogumi. Nors prieš kokius tris metus buvo visko, psichologė įvardijo kaip santuokos krizę, bet iš jos išlipom. Tiesiog vat atėjo mintis, kodėl gamta suvedė du sveikus žmones, kurie vienas su kitu natūraliai negali susilaukt vaikų. Ar čia ženklas kad nesam vienas kito, ar išbandymas.Nu tai vat ir pasidalijau mintim, o kas būtų jei būtų...Nejau kitoms nekyla tokių klasimų, vat man iškilo sunkią minutę, kai atrodo paprasčiausia pabėgt.
O dėl atsakymo, kad iki pilnos laimės trūksta tik vaikų, na nežinau, gal ir taip, bet jau daugiau nei metai turim žavų kačiuką, kuris ir yra mūsų vaikas, kuriuo rūpinamės, mylim, ir kuriuo mes labai džiaugiamės. Savo rūpestį atiduodam jam

Kadangi šitoje temoje sėdžiu jau berods penktus metus, tai Nakvišos pasisakymai jau ne tik nestebina, bet ir atveria akis arba tiesiog padeda į situaciją pažiūrėti kitaip. Tiesiog jos toks būdas, o kadangi žinau kiek jai teko patirti, kad susilaukti savo vaikų, tai vertinu kaip protingo, patyrusio žmogaus mintis, žmogaus, kuris linki jums tik gero. Bet neslėpsiu, pradžioje ir man jos mintys užvirindavo kraują. Taip, reikėjo šiek tiek laiko, bet nelieškojau teisių ar neteisių. O dabar ją gerbiu, vertinu, suprantu kaip artimą.
Visos mes skirtingos ir visoms mums čia vieta. Vienos mėgsta pasiskųsti, kitos kaip tik priešinasi skundimosi praktikai. Šitame kelyje visgi tenka užsiauginti skūrą. Taip čia yra virtuali ervdvė, veiksmas nevyksta čia ir dabar ir dažniausiai čia visos daugiau ar mažiau parenkame žodžius, bet gyvame bendravime yra kitaip. Realioje erdvėje dažnai tonas bus pernelyg atsainus, ar pernelyg atvirai išreiškiamos mintys( kaip dabartinėje situacijoje forume),gal būt pernelyg įkyrus žvilgsnis, gal reikšmingas nutylėjimas, gal išgirsime tai, ko nenorime girdėti, nesuprantame ir nepripažystame. Ir tai neatsiejama nuo mūsų gyvenimo ir nevaisingumo proeblemos sprendimo.
Jei mūsų tikslas čia tik pabūti silpnom, tai ši tema - iliuzija, nes iš tikrųjų pačių skaudžiausių bet tuo pačiu ir taikliausių žodžių, įžvalgų čia būna labai retai. O jei ir būna, jos sutinkamos priešiškai. Tokiu atveju niekas nepadės, joks bendravimas, joks žmogus, joks psichologas. Tada dalyvavimas šioje temoje yra tik saviapgaulė.
Tiutte, tai žinoma, kad kyla panašių klausimų. Aš ir pati atėjau į šią temą stovėdama ant skyrybų slenksčio. Ir man rūpėjo, ar aš viena su tokiom mintim, nes tuomet forumietės apie tai nelabai kalbėjo. Užvedžiau kalbą apie tai, padiskutavom - prireikė ne vienos temos, suprasti, kad visoms mums daugmaž panašūs klausimai kyla, kad šeimose toli gražu nėra viskas rožių žiedlapiais klota, kai kurios šeimos visgi subyra, o mano šeima yra mano šeima ir tik aš renkuosi paprasčiausią ar kitus sudėtingesnius kelius.

Tiutte, tikrai kyla visoms tokiu klausimu! Tik neverta daryti skubotu sprendimu, nes viskas turi susistoveti, praeiti, tada reikia blaiviai i viska ziureti. As kiek kartu galvojau, kad gal ir mums su vyru tik kartu nesigauna, gal butu man kitas/ jam kita ir viskas butu kitaip, bet o jei ir su kitais tas pats butu??? Ka tada kaltinti? Dabar labiau linkus manyti kad vaikai ateina savu laiku...gal D ruosia mus, brandina. Gal kvailai nuskambes, bet anksciau esu kelis kartus pagalvojus, kaip MB susitvarkytu su vaikais, nors visas vyras, bet neisivaizdavau jo teciu, o dabar atejo laikas, po tiek laukimo, kada matau ji TECIU!!! Ir isivaizduoju, ka veiks su musu vaikais, kaip mokins juos, aukles, priziures, myles...

Mes jau kokių 16 metų vis ruošiamės skirtis, ir nieko... žiūriu, visai neblogai sugyvenam
Kai pagalvoji, kiek tas žmogus turėjo iškentėti mano trizniojimų-psichavimų-ašarų-kaprizų, pradedi atlaidžiau žiūrėti ir į SB, ir į tarpusavio santykius.

Vaikai užaugs ir išeis. O vyras liks. Renkamės ne tik tėčius būsimiems vaikams, bet ir draugą. Be to, koks yra pats tikslas - turėti vaikų ar turėti vaikų būtent su juo?
Mane kartais kitoks klausimas ima kamuoti - o kas, jei nesugebėsiu susitaikyti su nesekme? Kaip tada bus? Ar dėl to neprarasiu vyro? Na, jei būsiu amžinai nelaiminga dėl to, kad taip ir nepasiekiau to, apie ką labiausiai svajojau nuo mažų dienų - tikros šeimos? Aš žinau, kad mūsų STOP gali būti jau greitai, nes IVF nedarysim. Ir kaip po to Stop reikės gyventi? Tikiuosi, kad atėjus laikui ateis ir atsakymai, bet dabar naktim pašoku, nes galvoje ta mintis suskamba ir taip baisu pasidaro...

kaip taikliai pasakyta tai, ką aš irgi jaučiu. jau visus metus kaip ir nieko nedarau ir galbūt nebedarysim. pusę metų gyvenau linksmai, bet todėl, kad labai sekėsi kitoje srityje, o dabar gyvenu paprastai, bet niekada nebuvo taip, kad negalvočiau apie šią problemą. kol likę keli metai iki 40, tol vis manau, galvosiu ir bandysiu kažką savom jėgom padaryti, o paskui savaime pasidės taškas, bet žinant mano būdą, tai gali būti savęs gailėjimo pradžia kuomet susigraušiu iš vidaus, kad tai nepavyko - neavyko padaryti savo vyro laimingo ir įgyvendinti dar vienos savo vaikystės savjaonės turėti normalią šeimą.

Taip, svajones kartais nesipildo Bet mes visada kalbam tik apie save, savo isgyvenimus, bet niekada apie tai ka jaucia MB Dazna is musu MB pastatytu paminkla uz kantrybe, atsidavima, supratinguma ir siltuma Klausiau MB kas bus jei visgi laukimas tik ir liks bevaisiu laukimu? Atsakymas buvo paprastas - busim dviese. Todel niekada nekyla minciu kad gal su kitu pasisektu (nei as, nei MB jokiu problemu del nevaisingumo neturime, bet yra kaip yra). Gal kai suprasim, isisamonsim, kad jau STOP, gal tada atsiras poreikis kalbetis apie svetimus vaikus, kuriuos galetume padaryti jei ne laimingais, tai bent jau laimingesniais. O dabar, kol viltis dar gyva, tikimes ir laukiam
Ir tikiu, kad viena diena ateisiu cia ir didelemis raidemis parasysiu - mums pavyko

Laive kilo panika ir prasidėjo skirstymas į mūsiškius, ex-mūsiškius, priešus
Na, bent jau taip atrodo viskas mano akimis.
Nemaža dalis "priešų" nesupranta kame problemos ir kodėl tos problemos yra. Arba aplamai nesusiduria su tokiomis problemomis, kol jų tarpe neatsiranda kuris yra "mūsiškis" arba "ex-mūsiškis". Tada "priešas" patampa "nelabai-priešu".

Apie ką aš čia? Apie gradaciją :"jie nieko nesupranta", "mano skausmas didžiausias" ir pan.
1. Visi viską supranta, tik kartais reikia labiau ir plačiau paaiškinti.
2. Kiekvieno skausmas individualus.
3. Jeigu dabar yra blogai, vieną dieną bus gerai arba labai gerai.
4. Jeigu kažkam dabar blogai, pagalvokite, kad kažkam yra dar blogiau.

Esate SVEIKOS moterys, tik truputuką nepasisekė DABAR, bet pasiseks ATEITY.

Man kadaise mano ex-ginekologė yra pasakiusi (aukso žodžiai, kuriuos įsirašiau į savo smegenis): "nepabandysi, neperlipsi savęs - mirties patale gulėsi ir gailėsiesi, kad nebandei".

Ir taip, man pasisekė. Tiksliau mums pasisekė. Tik aš nepamenu savęs, kad būčiau po antro karto pakėlusi rankas į viršų. Taip sutinku, pinigai svarbu (gyvenome ant baltos mėsos, šviežių daržovių ir butas buvo be užuolaidų), bet ir tikslas svarbu. Suklupai, kelius nusibrozdinai, ašaras nusivalei, dantis sukandai ir eini pirmyn. Nes NIEKAS, absoliučiai NIEKAS už tave tavo tikslo nepasieks. Nes susilaukti vaiko nori ne kaimynė, nei draugė, ne Petras ar Antanas, o TU ir TAVO VYRAS.

Ir taip, esu egoistė. Nes vaiko noriu aš. Savo kūno ir kraujo. Savo vyro kūno ir kraujo. Nes būtent su TUO vyru aš noriu susilaukti vaikų, nes būtent TĄ vyrą aš mylių ir mylėsiu iki kol mirtis mus išskirs.
Ir tegul nors kada nors man ateity dar kyla mintis apie tikėtiną iniciatyvą išardyti šeimą - nusiskusiu galvą plikai.

Vat tep va.