QUOTE(Perlen @ 2013 07 25, 12:47)
Prie,tai čia kokioj knaipėj,gal malūne
Gink8nuose as
LIUCIAU
Kartais Meilei nereikia nieko. Ji plevena vėjyje drugelio sparnais, pražysta rasotų bijūnų žieduose, nusvyra žemėn vynuogių kekėse... Tuomet tereikia pajusti glostančią spindulio ranką ant skruosto, įkvėpti svaigaus aromato ar paragauti sultingos gaivos ir pajusi, kad...myli.
Kartais Meilei reikia visko. Ji egoistiškai okopuoja Tavo mintis, reikalaudama besąlygiško pasidavimo. Apima slapčiausias sielos kerteles, pripildydama gelmę nenusakomo virpulio. Tarsi sklidina vyno taurė, ji liejasi per viršų, tepdama raudonai viską, kas iki tol Tau buvo šventa ir neliečiama... Tuomet Meilei reikia ne tylių namų jaukumo, ne užuovėjos nuo vėtrų, bet aklos širdies bedugnės, kad į ją įkritęs vėl pakiltum, ir iš deginančio pykčio dar drąsiau, svaigiau mylėtum. Juk ji ženklina viską, prie ko prisilieti, nes.. Tu myli.
Kartais Meilei reikia kantrybės. Jos pradedi mokytis nekantriai ir nesistemingai. Ištaręs žodį myliu pirmiausia mintyse ilgai svarstai, ar pakartoti jį ir Tau... Vėliau lyg per svarbiausią gyvenimo egzaminą paleidi šiuos žodžius į laisvę, paversdamas šį jausmą skambančiu garsu. Tik Tu prasmės jo nepamiršk, o kaip maldą tyliai jį vis kalbėk ir kartok vis iš naujo. Tuomet prasideda tikrasis mokslas, reikalaujantis drausmės, nes Meilės reikia mokytis kantriau ir jausmingiau, nes... mylite Abu.
Kartais Meilei užtenka tiek nedaug. Ryte rasto nebaigtos gerti Jo kavos puodelio, stipraus apkabinimo pakeliant Tave, kad neįžengtum į balą lyjant ar tiesiog šelmiško Jos žvilgsnio nuobodžioje draugijoje. Tuomet kasdienybė pradeda tirpti lyg cukrus arbatoje, lėtai nusėsdama Meilės jaukioje šilumoje. Tada buvimas dviese tampa buvimu pasaulyje, kuris neatrodo šaltas ar liūdnas, nes... Jūs mylite.
Bet kokiu atveju, Meilė tas baltas paukštis ant Jūsų namo stogo nutūpęs, paverčia žemę stebuklinga vieta, kurioje kiekviena detalė primena, jog mūsų laikas čia turi vertę... Todėl linkiu pajusti glėbyje plakant vietoje dviejų vieną širdį. O jeigu kada nors pravirktumėt, surinkit lūpomis ašaras nuo vienas kito veido... Ir jeigu nieko neturėsite, save atiduokite vienas kitam, kad Laimė akyse sužibtų...
Ir Jūs tik eikite, per sutemas ir saulės nutviekstą rytojų prieš Jus daugybė Meilės formų ir Jos apraiškų. Juk visą amžių nestovėsite jaukioj būtį, ramioj tyloj. Geriau paklyskite Dviese aistrų ir džiaugsmo sūkury ir atraskite Gyvenimo prasmę, išdrįsdami kantriai mylėti savo beprotiškus sapnus, nuostabias svajones, nepakartojamą jausmą ir... netobulą žmogų.
Tik to nereikia linkėti, tai reikia išgyventi...