Kalėdų eglutė - dirbtinė ar natūrali?

Aš lygtai senukuose vakar mačiau... Tik neįsižiūrėjau kokia jų kokybė- mat buvo į tą tinklelį supakuotos- jei tu kalbi apie tas skandinaviškas, ar olandiškas, kur tokios labai gražios formos ir tankios, ir kur spygliai nesibado... Aš pati dirbtinę puošiu- tai neįsižiūrėjau kokios būklės jos, bet supakuotas tikrai mačiau...

Žinoma, jei tu kalbi apie tikrą, o ne apie dirbtinę..

Aš iš tų čia pasisakiusiųjų apie dirbtines eglutes mažumos (net susimsčiau, nejau mūsų taip mažai).. Už dirbtinę esu ir ją puošiu, nes:
1. Gyvos kvapo nė padujų nelieka jau po poros dienų.
2. Iš kilimo po to visus metus dar spygliai lenda.
3. Lengviau transportuojama, jeigu reikia perkelt į kitą vietą.
4. Gražu.
5. Ekonomiška.
Ir pan. ir t.t. O dėl kalėdų dvasios.. Ne eglė turi ją kurti, o žmonės.

Seniau mąsčiau taip: tik gyva, ir ne kitaip. Kai pasirodė tos plastikinės, tai maniau, kad geriau jokios, negu toks kičas, kurio, maniau, kad nė už dyką neimčiau. Mąsčiau, kad kalėdos ne kalėdos be gyvos eglutės, kad šventės taptų netikros, negyvos, be kvapo, plastikinės, o tokia eglutė- kičinis plastiko kalnas, kuris nekelia jokių sentimentų nei estetikos. Ypač, kad nuo vaikystės, kai kalėdos mums visiems būna pačios tikriausios, visad būdavo tik gyva. Tačiau, kaip ir daugeliui, sąžinė nebuvo visai rami, ir gaila būdavo gyvų eglučių... Žinojimas, kad specialiai tam auginamos, aišku sąžinę kiek apramindavo, bet pats principas- džiagtis, išglostyti ir išpuošti kiekvieną šakelę, ir paskui išmesti, kai bus negraži- štai kas yra esmė. Pavaidinti "tikrumą", "autentiškumą", "kalėdų dvasią", kurios dažnai nėra nei šeimoje nei širdyje, nei gyvenime- taigi, blizgučiais ir gyvomis ar dirbtinėmis eglutėmis dangstomės kaip figos lapais, pirkdami "nuoširdžias" dovanas ir vyrams ir meilužiams ( žmonoms ir meilužėms) tuo pat metu, kol galiausiai išmetame ir vieną ir kitą- kaip tas eglutes iš Anderseno pasakos- nesvarbu, kiek nuoširdžiai džiaugtasi kartu, kiek visko išgyventa, kiek kalėdų atšvęsta, kiek pūdų druskos suvalgyta- visa tai išmetama į gyvenimo šiūkšlių dėžę- nes prarado prekinę išvaizdą ar kaip nors kitaip tapo netinkama vartojimui- suprask, toks gyvenimas- ir vienintelė tikra jo vertybė- kuo daugiau visokių blizgučių ir pramogų, net jei kam nors žemė slysta iš po kojų nuo tokio sprendimo, net jei kažkas miršta ar auginamas ir puoselėjamas tik tam, kad būtų suvartotas ir išmestas. Ir kokie neprogresyvūs davatkos tie, kurie nesupranta tokių vertybių... Laimei, tiesa nesikeičia nuo kažkieno, kam ji nepatinka, epitetų

Eglutė yra kalėdų atributas- o kalėdos man- pirmiausia žmoniškumo šventė (žmoniškumas- tai- kas skiraisi nuo gamtos moraliniu ir vertybiniu požiūriu, nes žmogus turi sielą, kuri apsireiškia tokiais pavidalais kaip gebėjimas kontroliuoti savo instinktus, būdingus gyvuliams, vardan aukštesnių vertybių nei išlikimair asmeninė nauda- gyvuliams, kurie gali kitą suėsti, išvaryti iš gaujos dėl silpnesnės sveikatos (kai tampa nenaudingas, kaip ta eglutė), ir t.t.). Nes Dievas tapo žmogumi- dėl to ir švenčiame kalėdas- o tie, kas tuo netiki ir perka dovanas žmonoms ir meilužėms- neturėtų apskritai jų švęst, nes mano minėtas šventės Kaltininkas yra labai kategoriškas meilužių turėjimo klausimu.. (šis diskursas įkvėptas SM temos "dovana meilužiui"- bet eglučių temai puikiai tinka). Taigi, žmoniškumo šventėje neturi būti vietos vartojimui ir išmetimui tik dėl pramogos tų dalykų, kuriuos puoselėjome, išmylėjome, išglostėme, puošėme ir grožėjomės...Taip, salotos irgi gyvos- jas valgome, ir vištiena ant mūsų stalo per kalėdas- bet mes tai valgome tam, kad išgyventume- o ne dėl savo tuščių užgaidų- nors gali būti ir taip, jei esame linkę išmesti maistą, prisiruošti tiek, kiek nesuvalgome. ir jos ne mažiau gyvos nei eglutė. Tačiau išmesti dalyką, kurį siejome su tam tikra nostalgija, sentimentais- yra žiauriau nei išmesti ką nors kitą, nes rodo, jog nieko neturime brangaus- tėvynę ir draugus- galima pakeisti emigruojant- kam tie nereikalingi sentimentai... Vaikus tėvai gali apkabinti ir internetu, kam gaišti laiką ir trenktis pas juos į kitą šalį ar atsitraukti nuo arbo- tokį aparatą-kompą išrado japonai, daug metų mylėtą žmogų galima irgi pakeisti kitu lyg niekyr nieko, tik dėl kokių tai hedonistinių smulkmenų, kurių jis pradeda neatitikti- juk visi taip daro- o aš mat neprogresyvi, davatka kokia tai, nesuprantu.. Bet aš tikiu, kad jei nebūtų tų kvailų, neracionalių sentimentų žmoniškumui, kažin ar turėtume šiandien kalėdas- ar jos mums ką nors reikštų. Tai šventė, kuri supurto mūsų žmoniškumą- primena, kad jį turime- susitikimas su giminėmis, draugais, prisiminimas tų, kuriuos buvome pamiršę, dovanų pirkimas, humaniškas apsiėjimas su visais ir viskuo bent tiek kiek tai nuo mūsų priklauso ir yra objektyviai įmanoma, ir simboliai tai atitinkantys- štai, kas yra kalėdos- be viso to, net ir puošniausia šventė tampa beprasme, juokinga bakchanalija- kurioje nieko, apart išorės, nėra tikro. Taigi, jei širdis plastikinė- jokia gyva eglutė neįneš šventinės nuotaikos, nebent jos iliuziją- panašiai kaip skrandis apgaunamas dideliu kiekiu beverčio skystimo-kai laikantis dietos geriama daug vandens, kad nesijustų alkio- bet tai niekada neatstos tikro maisto. Tai ar ne geriau plastikinę širdį pasikeisti į gyvą- tai ir plastikinė eglutė neatrodys tokia baisi, nes esmė ir šventėj yra širdyje, o ne eglutėje, o eglutė tik išraiška- ir jei ta išraiška skelbia jog tai, kas buvo brangu, gali būti išmesta- tai anokia čia šventė- ir tai yra aukščiau bet kokių ekologijų, kaltinančių chemijos pramonę, gaminančią dirbtines eglutes. Galima gaminti ir ekologiškas, o chemijos pramonės žalą minimizuoti, o žudymas to, kas kelia sentimentus-lieka žudymu. Tai, kad mes priversti valgyti mėsą, mindyti žolę, gyvūnai- misti vienas kitu, kaip kai kas sako, yra ne norma, į kurią turime lygiuotis naikindami eglutes ar augindami jas sunaikinimui dėl pramogos (ciniškas principas)- veikiau tai žmonijos nuopuolio pasekmė - kaip iš biblijos, kai Dievas pasakė puolusiam žmogui, kad dėl jo prakeikta bus visa žemė (gyvūnai valgys vieni kitus, o mes juos ir t.t.).. Taigi, per kalėdas mūsų uždavinys ne sekti uo prakeikimu, o patvirtinti savo žmoniškumą, kuris yra virrš viso to vartojimo-išmetimo-silpnesnių, neatitinkančių standarto išmetimo.. Todėl, kad nužudyti savo vaiką mums kažkodėl atrodo daug baisiau negu svetimą žmogų- nors svetimas nei kiek ne mažiau vertingas, kaip asmuo, ir ne mažiau nusipelno žmoniškumo. Κaip ir salotos, kurias valgome kad gyventume, ir kurios nėra taip su meile puoselėtos, puoštos, kaip eglutė- nors ir salotos ne mažiau nusipelno žmoniškumo.. Tačiau puoselėti, mylėti, džiaugtis ir išmsti- yra daug bjauriau nei šiaip išmesti. Štai kodėl eglutė turi būti dirbtinė- o ne nužudyta, ir vėliau išmetama.. Tai tiesiog žmoniškumo šventės dalis- o ne kokia tai paviršutiniška estetika ir skonis- būk tai gyva gražiau.. Ir aš tikiu, kad toks pasaulis, kuriame visi taip žiūrėtų, būtų daug žmoniškesnis, jei vaikai nuo mažens būtų auklėjami, kad negalima išmesti tokių dalykų, kurie buvo mums brangūs- senų tėvų į senelių namus, pagyvenusio, neišvaizdaus, sutuoktinio, nusispjaunant į viską kas buvo brangu dėl kokių tai paviršutinių niekų, nusenusio šuns, kuris tiek metų tarnavo ir prisirišo, eglutės, kuri suteikė tiek džiagsmo... Makabriška gal taip lyginti- bet aš tikiu, kad visa tai turi labai daug bendro, ir kalėdos man aipie tai turi priminti- kitaip jos ne kalėdos- su eglute ar be jos...
Taigi, kai esi vaikas nesusimąstai, nes apakina blizgučiai ir suaugusių požiūris, negebėjimas kritiškai vertinti gyvenimo reiškinių...
Kai esi suaugęs- atbunki, nužmogėji , kartais nuo skaudžios patirties- savo ar kitų- ir nebetiki žmoniškumu, gėriu- jis pasidaro nereikšmingas, nes lyg ir neegzistuojantis pasirodo- toks gyvenimas sakai- sugendi, kitaip tariant.

Bet kalėdos yra ta šventė, kurios paskirtis- atgaivinti tą tikėjimą- kaip vaikas tiki kalėdų seneliu. Taigi, galima nepasiduoti tam atbukimui, o švęsti iš tikrųjų- ne blizgučiais, o širdimi- kurioje, bent per kalėdas neatsiranda vietos tokiam abejingumui..

Taigi, nusprendžiau būti autentiška ir gyventi taip, kaip tikiu- ar bent mėginti taip daryti. Todėl nepaisant visų vaikystės sentimentų ir skonio pretenzijų, kurios seniau siejosi tik su gyva eglute, atsisakiau gyvos eglutės- geriau įsteigti tradiciją per kalėdas aplankyti mišką, pasigrožėti juo, ten prisiminti pasakas apie dvyliką mėnesių, sniego karalienę- ten, kur taip tinka visokia asimetrija (kuri namuose erzintų akį- kaip tose vargšėse natūraliose eglutėse seniau būdavo- parsineši, ir kasmet vis nekaip atrodo bute) . Miške ir pailsime dėl to natūralumo- asimetriškų eglučių šakų, ir pan.- pailsime nuo mūsų sukurto dirbtinio, kompiuterinės simetrijos pasaulio.. O namuose tokia eglutė graudžiai atrodo, jei perki ne tas išveistas specialiai, kurios, beje, nors ir gražios, nekvepia... Ir kvapo miške apstu- ir grožio daugiau...
O mano namus jau trečius metus puošia milžiniška, puiki dirbtinė eglė- ir nepaprastai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi- ir pačiai smagu, kad sentimentai tikri, besiremiantys ne vartotojišku žiaurumu, ar išore- o nuoširdžiu tikėjimu ir mėginimu kasdieniame gyvenime įgyvendinti kalėdas- atsisakant ko nors tam, kad pasaulis taptų žmoniškesnis- kad ir simbolinėse smulkmenose- nes tikiu taip užgimstančiu gėriu..ir tai daug daugiau už ekologiją ir kitus racionalius argumentus.. Tai ir yra tikroji šventė...

Puikus pasirinkimas Tokioje šventėje kaip kalėdos turi likti kuo mažiau vietos vartojimui tam, kad būtų išmesta, kas buvo brangu, kuo džiaugtasi- eglutė- to simbolis- ypač vaikams.. Todėl dirbtinė- puikus liudyjimas vaikams, jog žmoniškumas yra svarbus..

O jei kalbėt grynai tik apie estetiką- tiems, kas sako, kad dirbtinė eglutė- neskoninga, nesukuria šventinės nuotaikos, yra kičas, neįneša į namus jaudulio ir pan.- galiu pasakyti tik tiek- kad taip atrodo tiems, kurie yra nekūrybingi, stokoja fantazijos ir dirbtinės eglutės vizijas sieja su prekybos centrų kiču apkarstytoms susignūicijusiais spygliais, vielos ar plastmasės krūvomis- nors jei širdy kalėdos, ir tokia eglutė gali kelti sentimentus ir turėti asmeninę vertę- ne tame juk šventės esmė...

Aš esu tos nuomonės, kad dirbtinė eglutė irgi turi kelti sentimentus- o gali ne tik kvapas. Todėl aš už tai, kad perkant dirbtinę eglutę reikia žiūrėti į ją kaip į dalyką, kurį perki visam gyvenimui- gal ir ne tik savo, bet ir savo vaikų ir anūkų- todėl dirbtinę eglutę reikia pirkti tokią, kuri būtų iš ties puiki, nepigi, geros kokybės, ir pritrenkiančio grožio, standžiais, nesusimaigiusiais ir neturinčiais galimybės susimaigyti spygliukais, dailios formos, kuo panašesnę į tikrą, tokios spalvos, kokia gražiai atrodytų nuotraukose, kurioje nepaskęstų žaisliukai, ir kad tai būtų labai didelė eglė- tokios dažniausiai nesinori išmesti ar pakeisti gyva (vien dirbtinės daili forma ko verta- gyvos tokios niekur nerasi), ar kam atiduoti, ją puošiant neapima apmaudas, jog norėtum gyvos, jog atseit dirbtinė- ne tas. Jei kyla tokie jausmai- reiškia eglutę blogą nusipirkai, o ne dėl to, jog ji negyva..
O po didele ir vešlia dirbtine egle (kokių gyvų nebūna, arba jos nesiderina prie namų aplinkos savo nesimetriškumu, proporcijomis, retašakiškumu- ir daugiau tinka gamtai) vaikų praleista vaikystė- tikrai neišdildoma- nes, ypač kai vaikas mažas, jausmas- kaip miške, kaip tikroje pasakoje apie dvylikos mėnesnių laužą- tokia nereali realybė... Ir jei ta pati brangi, nuostabi eglutė per savo gyvenimą pamato tėvų meilę, jų tapimą seneliais, anūkų krykštavimą, mielus artimų žmonių susiėjimus- ji įgauna visai kitokią prasmę, daug didesnę vertę, net jei neturi to kvapo, kurį skleistų natūrali- juk tokiu būdu daugelis daiktų tampa mieli.. Todėl aš už tai, kad jei jau perki dirbtinę- jai reikia nepagailėti pinigų, kaip nepagailima naujiems baldams, kokiai sofai- juk jei bus daili ir kokybiška- tarnaus ne trumpiau nei baldai, o gal net ilgiau, nes naudojama rečiau nei jie.. Todėl, jei tikrai kruopščiai išsirenki, gailėtis netenka, net jei suploji daug bapkių... O gailisi, pastebėjau, tik tie, kurie nusiperka nekokias, susitaršiusias, pigias, ir plius dar nekaip sutaria su savo šeima- nes iš vaikystės juk mes prisimename ne tiek pačią eglutę, o kaip ją puošėme su mums mielais žmonėmis- išgyventa tada meilės patirtis sukuria mūsų sentimentus būtent tokiai eglutei, kokią puošdavome tada- ir jei tai būtų buvusi puiki dirbtinė- manau sentimentus jaustumėme jai..

Kuo vešlesnė eglutė ir kuo standesni, dailesnės formos spygliai- tuo geriau ji išsilaiko, ir nekyla noras gyvos..

Aš nusipirkau dvi puikias, pušies pavidalo eglutes- tokias vešlias vešlias, spyglikų galai šviesenės žalios- tai nuotraukose tokia tekstūra labai gerai atrodo- nes lygiaspalvės ar natūralios eglutės nuotraukose atrodo kaip eglės pavidalo šešėliai- jų tiesiog nesimato- o čia kiekviena šakelė išryškėja gražiausiu kampu- tai pliusas. Iš tų dviejų aš susikonstravau vieną didelę- taip išėjo pigiau o eglė vešlesnė, nei tos, kurios parduodamos gatavos tokio didelio dydžio, kokio aš norėjau- taigi, plati ir didelė, vešli eglė iki lubų-jausmas tikrai kaip pasakoj- man patinka jaustis kaip miške Tikrai puikiai sukuria kalėdų nuotaiką, kai gali po ja atsigulti, atsistojus po ja sugalvoti norą, kaip vaikystėje (ko nepadarysi prie mažos gyvos, rengti visokios siurprizus, juos kabinti ant šakų, arba ant eglės sukabinti tiek žaisliukų, kiek yra brangių žmonių, kuriuos norime prisiminti per kalėdas, aplink kurią galima šokti, kurią galima puošti su krūva draugų, ir iš to pasidaryti prasmingą teminę šventę, daug geresnę už visokias pagyvenusias išgertuves, kalėdos juk- vaikystės šventė, kai mes visi trumpam turime teisę tapti vaikais- neracionaliais ir paikais, naiviai gerais ir žaismingais, tikinčiais kalėdų seneliu ar gėriu O mažos natūralios eglutės puošti su draugais juk neišeis- tai turi būti linksmas procesas, kur visi, įskaitant ir vaikus atlieka savo vaidmenį, kur yra laiko pabendrauti ir ką prisiminti- o ne viens du viens du- kaip koks greitas seksas.. O natūrali eglė visada bus mažesnė, nes net jei yra didelė ūgiu, vešlių šakų mažai- jos tik apačioje, taigi, nelabai yra kur kabinti žaisliukus, kad tai būtų procesas, į kurį įtraukiami visi, ir kurį visi šiltai prisimins kaip šeimos ar draugų tradiciją Nepaisant to, kad mūsų butas labai mažas- rinkausi gigantišką eglę- nors puikiai žinau, jog tai laikoma neskoninga, nežinantiems priežasčių primena gigantomaniją, ir t.t.- aš rinkausi DIDELĘ ir dirbtinę būtent dėl mano minėtų priežasčių- visos šeimos ir draugų galimybės dalyvauti puošiant, galimybės vystyti visokias tradicijas, daryti siurprizus, ir vardan žmoniškumo, kaip liudijimo.. Tai štai, kodėl aš už didelę dirbtinę, ilgalaikę, dailią eglę..

Mielos ir mažos, ir tos natūralios būdavo pas tėvus- mielos nes savos, mylėtos, tarsi įvaikintos- todėl taip gaila išmesti...nors ir retašakes, netaisyklingų formų..

Todėl pasirinkau variantą, kad nereiktų išmesti, ir būtų dalios, taisyklingos- o tai būdavo nusiperki tą vargšelę, ir vis bandai statyti ta puse, kuri tankiausia, kad tie retumai šakų pasislėptų.. O tos visos olandiškos- tai kažkaip apačioje daug šakų, o visą aukštį sudaro tik ilga viršūnė ir pora mažų retų šakelių- tai apačia atrodo sunki, o viršs be nieko- nes žaisliukų ant tos ilgos viršunės nesvisad išeina pakabinti, o ir atrodo neproporcingai kažkaip... tai kai nusipirkau dirbtinę dailios formos, net kaifas, kai nereikia sukinėti, o daili iš visų pusių.. ir kad nereikia išmesti.. O kaip patogu, kai norisi pasipuošti anksčiau, nes kai tą patį vakarą užgriūdavo ir valgio ruošimas, ir eglutės puošimas, ir visi šventiniai rūpesčiai- nuovargis dažnai atimdavo šventinę nuotaiką į galą dienos- o čia - pasipuošei iš anksto- ir ramu, - o jei manai, kad iš anksto atsibos, ir neliks šventės- galima gerokai anksčiau, kad ir prieš mėnesį papuoštą eglę išnešti į balkoną, apgaubtą maišu, ir įnešti tik šventės dieną, tada tik kai ką papildant, pridedant (dėlei to malonaus šventinio šurmulio, kurį sukelia eglutės puošimas šventės dieną)- nes jei eglė didelė, kaip mano, tai ją papuošti- didelis, ne vienos valandos darbas, ypač jei nori kūrybingai, savo darbo žaislais puošt. Tik nereikia laikyti visus metus eglės su tais pačiais žaislais- o kitais metais tik ištraukti tokią pačią kokia buvo - nes taip tikrai neliks šventės...

O dėl to išganingojo gyvos eglės kvapo, dėl kurio dažniausia perkama tik gyva- tai jis tikrai išganingas būna, pastebėjau, tik tada, kai eglė ką tik atnešta iš lauko- paskui jis kažkur dingsta Matyt kvepia tik kai drėgna- nes lauke jos kvepia parduodamos, o vasarą gyvos- po lietaus ypatingai kvepia. kambary tokių sąlygų nėra, todėl pas mus namie gyvos eglutės visada labai greitai numesdavo visus spyglius- net jei merkdavome į didelį kiekį vandens.. Gal ir dėl to, jog vienintelis laisvas, eglei tinkamas kampas yra prie radijatoriaus...

Taigi, jei kada trumpam ir užsimanysiu gyvos, tai nueisiu įmišką, išsikasiu mažą dailią, o paskui, linksmai, su tradicijomis ir prasme ją vėl pasodinsiu ten kur radau, o pavasary ar vasarą, kokia nors simboline proga nueisiu aplankyti, pažiūrėti kaip prigijo- bus ir humaniška, ir prasminga, ir kilimai nepribyrės, ir vaikams žmoniškumo pavyzdys bei papildoma pramoga..

O jei ne- tai šalia dirbtinės, ant stalo dėl kvapo pasidėsiu puokštę iš gyvų šakelių- pernai taip dariau- bet ji man vis tiek nei kiek nekvepėjo- kaip ir anos gyvos eglutės namie- matyt tikrai per sausa kambary, kad kvepėtų.. gal šiemet pavyks kokia gudrybė su ledukais, jei juos bandyti dėti į vazą...

Nu aš atsiprašau už savo postų ilgį- kalėdos įkvėpė

O jei kalbėti apie puošybą- gera, graži, nepigi dirbtinė eglė tikrai neatrodys negyva plastiko krūva, jei ją išradingai ir "iš dūšios" papuošime- nekopijuodami parduotuvių vitrinų ir kontorų eglių , kurios tik su vienspalviais burbulais, nekopijuodami ala natūralistinio, bet pabodusio stiliaus papuošimų iš gudresnių parduotuvių vitrinų- visokių floristikų ir pan (nors natūralių medžiagų žaisliukai- pats tas, tik nereikia kopijuoti jau matytų ir nuvalkiotų jų variacijų).

Dirbtinė eglė, papuošta savos gamybos dailiais žaislais, susuktais iš šieno- žvėreliais- jautukais, ėriukais, ožiukais, netaisyklingomis žvaigždėmis, varpeliais- gal truputį subtiliai pablizgintais, jei yra poreikis- niekada nepanėšės į negyvą plastmasės krūvą.. Arba puošta vien autentiškais šiaudiniais žaisliukais, arba dideliais burbulais iš kaštonų, riešutų, kankorėžių džiovintų lapų dailiai, ilgalaikiškai,meniškai ir solidžiai pačių padarytais ir sukurtais, iš skirtingų spalvų pupelių, kaip mozaika aplklijuotais- tokie margi, dailūs, ryškūs gaunasi...

Neužmirškime, kad kalėdos kvepia ne tik eglučių spygliais, bet ir mandarinais, iš kurių žievelių galima prisidaryti rožyčių, ir jomis apklijuoti burbulus- kad tokie apvalūs iš rožių būtų žaisliukai.. taip pat jos kvepia cinamonu, kurį žaisliukų gamybai galima panaudoti, kaip ir visokius kvapius prieskonius- kmynus, pipirus visokius, ir pan...

Ir kvepės ta pati dirbtinė eglutė šienu, kaip betliejaus tvartelis (kaip tikros kūčios kvepėjo), mandarinais, prieskoniais- jaukia šventine ruoša ir mielais pasisėdėjimais su šeima ir draugais- o ne plastiku, ar jam skirtu tualeto gaivikliu (atsiprašau, eglutės kvapu- bet man atrodo, kad tas purškalas ir tualeto gaiviklis- viena ir ta pati smarvė, tik su skirtingomis etiketėmis- nedrįsčiau juo purkšti eglės- žmonės svetainėje pasijaus kaip tūlike )


Tik natūralias medžiagas ant dirbtinės eglės reiktų paryškinti kuo nors, kad nepaskęstų tarp šakų, bet išlaikytų ir savo subtilumą..

Galima ir butaforinių dovanų pridaryti ir jomis apkabinti šakas- iš jaukaus, ramių spalvų dovanų popieriaus, ranka aptaškuoto blizgančiais dažais ar tušinukais- kad ir paprasti žirniukai ant tamsiai mėlyno fono...labai jaukiai atrodo..ypač jei tai padaro draugai, kaip dovaną...

Galiausiai kad ir seni, tokie mieli, iš vaikystės likę, ir mus visas kalėdas lydėję močiutės senoviniai, stikliniai žaisliukai- žvėrelių, nykštukų formų, spalvoti- kokių dabar nebūna ar būna ne visai tokie- jie turi ypatingą dvasią, ir eglutė su jais tikrai neatrodys negyva ar šalta..

Ir visa tai dirbtinę eglutę daro ne mažiau mielą, suteikia jai gyvybės

Taigi, viskas priklauso nuo jūsų kūrybingumo, ir nuo to, ar kalėdos yra tikrai, autentiškai išgyvenamos, nešiojamos širdyje, todėl jų nesugadins jokios išorinės priežastys, ar jos ir kalėdinė nuotaika priklauso tik nuo parduotuvių vitrinų ir to, kokia eglutė yra ar nėra namuose nes jei kalėdas išgyveni iš tikro- bet kokią eglutę sugebi paversti šilta, jaukia, ir gyva- nes apgaubi ją savo šiluma, svajonėmis, artimų žmonių bendryste, nuo ko ji tarsi prisigeria tos gyvybės ir jaukumo, net ir būdama dirbtinė...

Vaikystėje pas mus būdavo papuošta tik dirbtinė eglė,todėl visada svajodavau apie tikrą,gyvą eglutę,bet užteko vieną kartą tokią pasipuošti Vien dėl tų spyglių,aišku man visviena gražiau ir originaliau tikra,bet daugiau niekada savuos namuos topkios nepuošiu Nors dar gundo tos eglutės vazonėliuose Bet kur ją dėt po švenčių,mesti gi gaila Galėtų tokių eglučių nuomos punktas būti
P.S. šiemet jokios eglutės nepuošim,nes kažin ar ji sulauktų švenčių su aplink bėginėjančia metinuke padaužiuke Pasipuošėm tik langus,nes prie jų dar neprieina

o man jau geriau krieva, šleiva, su mažiau šakų, aukšta pustušte viršūne, bet gyva, nei daili, graži, tobula, tanki, proporcinga, bet dirbtinė.

Kažkas pasakė, kad dirbtinė eglutė pamatys šeimos gyvenimą, bus tradicijos ir pan, prie jos užaugs vaikai ir t.t.
Nuo vaikystės mes kartu su tėvais eidavome ieškoti mūsų eglutės. Ilgai vaikščiodavome ir ieškodavo, apžiūrėdavome daugybę eglučių, kol galų gale visa šeima nuspręsdavo - štai ta eglutė. tada nešdavomės ją namo, paruošdavome, kur statyti. Kiekvieną dieną buvo mūsų pareiga duoti eglutei atsigerti ir surinkti spyglius. Ir visa tai yra mūsų šeimos tradicijos. Tegul kvepia ta dirbtinė eglutė šienu, mandarinais, cinamonu, bet ji niekada nekvepės mišku. Pamenu, kai buvom maži tėvai pasakodavo, kaip tas eglutes miške žvėraliai augina, kad per Kalėdas vaikučiai ja spapuošti ir jomis pasidžiaugti galėtų.

vartojiškumas ne eglutės pirkime, veikiau Kalėdų materializavime. Dovanos brangiausios, visokie pirkiniai. Gal tada labiau vertėtų atsisakyti šito ir paisdžiaugti tikru eglutės kvapu? Kaip irgi kažkuri minėjo papuošta ne paruotuvės žaisliukais, o apčių pagamintais, nuo senelių laikų išsaugotais? Gal tada po eglute geriau dėti dovanas ne iš parduotuvių lentynų, didelius pingus ka9nuojančias, o savas su meile padarytas?

Kadangi jau Kalėdos praėjo, tai dalis žmonių savo "gyvas" eglutes į kiemus tiesiai pro langus išmetė. Negražu juk taip daryti!
O prie mūsų namo, net jų krūvelė stovi. Va ir šiandien sūneliui liepiau paimti po langais gulinčią eglutę ir nunešti į tą krūvelę, gal kai veš šiukšles šiukšlių mašina paims ta kruvelę?
Turbūt dirbtinė geriau, pasibaigė Kalėdos, sulankstei ir į spintą

Mes gyva vazone pirkom, praėjus šventėm, nupuosėm ir balkone pastatėm iki pavasario tai ji žaliuoja ir laukia pavasario, draugas miškininkas sakė, kad turėtu tikrai prigyti pavasari, svarbu dažnai ir daug laistyti

Mes ir tokią turėjom per vienas Kalėdas, po to pavasarį lauke pasodinom, bet kažkodėl neprigijo, gal per mažai laistėm?

Na aš tai labai tikiuosi, kad ji prigis, o laistom tai tikrai nemažai ir šiaip jaučias, kad spygliukai tvirti, ir eglutė dar kol kas nė neplanuoja vysti labai norėtusi ja išauginti .

Mes iki šiol puošdavome dirbtinę eglutę bet šiais metais puošėm tikrą gyvą eglę Norėjom mažiukui parodyti kas yra Kalėdos