Angelų mamos

nesigincyju, bet sakau, kad ir be leidimo skauda nugara...

na man skaudėjo stuburą kartais, bet tikrai ne tokiu aštriu skausmu. Grįžus namo tai iš lovos kojas rankom iškeldavau, nes kitaip negalėdavau kojų pakelt.
Dabar bent jau kojas iškeliu iš lovos, bet staigesnis judesys ir amen, o apie darbą pasilenkus nė kalbos, praeitą vasarą ravėjau daržus ir nieko.
Tad kalbant apie save tikrai manau, kad vaistai į stuburą įtakojo skausmą, bet viliuosi, kad su laiku praeis.
Bet čia smulkmena ką teko praeit , svarbu blogiau nebūtų. Nes kai sako blogiau nebūna, man mintis - visada gali būti dar blogiau.

Sveikos

Labai gaila,kad tenka lankytis ir pasisakyti tokiose temose,bet matyt taip reikia...

Trumpai,jei iseis,mano istorija:
Vaikiuka planavom iskart po vestuviu,deja metai praejo-nieko.prasidejo pasimatymai su vaisingumo specialistais,tyrimai,laporaskopija..viskas puiku,tik vyro turtas nera superinis,tad po ilgu svarstymu,5 metu laukimo,gruodi pasidarem IUI. vyro rezultatai pries IUI buvo tragiski,tad vilciu nei gyd nei mes nedejome,bet per kaledas isvydome II
Nestumas buvo idealus,neskaitant vemimu iki pat 17sav.. Laukemes mergaites 23sav proga per TA gyd uzsimina,kad mergaite savaite mazesne,bet kadangi abu smulkus,sako,kad normalu ir pakartoja,kad viskas super
Pradejau prastai jaust judesius,pasak visu mano pilvas nebeauga,labai mazas.. Sunerimstu.. Lygiai 27sav proga prasideda gimdos susitraukimai,reguliarus,gana stiprus..nulekiau i klinikas ir mano gyvenimas apsiverte aukstyn kojomis.. Gydytoju issigande veidai ir diagnoze - vaikas atitinka 22sav,reik skubiai gimdyt..jausmu aprasyt neimanoma,bet tuo momentu galvojau mirsiu..ir vis klausiau saves-kodel mums?? Skatino gimdyma..deja mergaite mire po paros,dar po paros pagimdziau 520g coliuke..palaidojom..
Grizau namo..kambaryje pries tai buve rubeliai,knygos apie nestuma buvo paslepti,namiskiai pasistenge,kad aplinka leistu uzsimirst.. Deja..
Jau praejo menesis. Grizau i darba,nors jau buvau atsisveikinus ir su dovanomis islydeta. Negaliu be asaru ziuret i nestukes,o save pagaunu ziurint i mazus vaikiukus su asaromis akyse.. Vakarais uzeina tokie verkimo priepupliai,kad net vyras nebenuramina.. Juk tai buvo musu svajone,tiek ilgai laukta dukryte..musu stebukliukas..
Tas paras kai laukiau,kada pagimdysiu deja jau negyva dukryte,galvojau,kad neisgyvensiu..negalesiu gyvent pilnavertisko gyvenimo,bet stengiuos.krentu ir vel pakilus einu i prieki... Ir taip kasdien kovoju su savim...
Laukiu is kliniku isvadu,kad zinociau kas nutiko. Lyg sutrikus kraujotaka,lyg placentos nepakankamumas..dar nugirdau,kad irasuose parasyta "neaiski lytis" zodziu laukiu...

Kai gulejau ligoninej,sakiau sau-nelemta mums turet vaiku.nenoriu..bijau..bet dabar mano vienintelis noras kuo greiciau issitirt ir planuot pastot. Nes Dievas ne veltui siunte stebukliuka.. Turi atsiust ir antra,tik sikart stipresni,kuris pasiliks su mumis,o ne bus atimtas atgal i Dangu

Zinau,kad turiu but stipri ir judet i prieki. Negaliu paluzt-del saves,del namiskiu,del busimu vaiku gyvenime niekas nevyksta be priezasties..

Nepykit,kad issipleciau.. Bet labai reikejo issisneket..
Apkabinu kiekviena angeliuko mamyte.tikiu,kad musu angeliukai sugris-tik sikart pasiliks su mumis amzinai..

kaip viskas pažįstama ir artima, tas skausmas, laukimas ir netektis... bet daug ir optimizmo Jūsų poste ...stiprybės ir kantrybės Jums viską išgyventi, iškentėti, išlaukti...labai gaila, kad taip nutinka

Tas optimizmas labai kintantis.. Viena diena esu beveik laiminga,kita diena nenustoju verkt po kelias valandas..
Laukiu isvadu, bet kartu ir bijau.. nes arba tai suteiks vilciu arba suzlugdys galutinai..

Laikykis mergyt

Didėliausios stiprybės, vilties, tikėjimo ir svajonės išsipildymo . Linkiu, kad kitą kartą savo svajonę ne tik paliestum mažuoju piršteliu, tačiau pačiuptum į glėbį ir niekas jos neišplėštų

Labai gražus tavo angeliukės vardas . Turbūt žinai šio vardelio reikšmę? Viena iš deivės Austėjos užduočių yra globoti besilaukiančias moteris. Tad kitą kartą tavo nėštumą saugos tavo pačios tikriausias angelas

Evelinute uzjauciu , mes puikiai zinome ta jausma. Skaitydama apsiverkiau, zodziai cia nepades, ju net nera, apkabinu stypriai. Ivairiu bus dienu, pas mane taip pat, atrodo viena diena kaip ir geriau, paskui vel blogai, asaros ir t.t. Po pirmos netekties ir as norejau greiciau pastoti vel. O dabar jau nenoriu. Gal kada nors planuosime, bandysime. Bet dabar apie tai net negalvoju. Aha vardas labai grazus , net nezinojau , kad tokia reiksme turi .
Evelinute o tu is rugsejinuku? Nes as irgi panasiu metu pamaciau II, bet per naujuosius

Sveikutes mergytes Eh atostogos liuks tyngyniauju kaip reikiant dar dvi liko savaiteles atostogu tai leksim pirmadieni prie juros pasibuti siaip visa savaite buvom pas mociute prie ezeriuko , tai zvejojom su vyru ir su zvejojom zuvies , poto kai jau galutinai baigsis atostogos imesiu foto kokia zuvi pagavau pirma karta gyvenime

rutabern dziugios zinios , dideliausi sveikinimai

Naujai mamytei dideliausios stiprybes

Labas rytas
lairam si varduka isrinkom kai tik suzinojom,kad pilvuke mergaite.. Tik taip ir vadinom pilvinuke-man sis vardas tobulas.. Tikiu,kad musu Austukas globos mane ir saugos,kad galeciau i glebi paimt maza stebukliuka Ir nebepaleist jo..
Anggell taip,buvau rugsejinuke.. Rugsejo 6d turejo buti stebuklinga,deja turbut ta diena nematysiu nieko per asaras

Aciu uz grazius zodzius.. Kad ir sakom,kad zodziai nepadeda,bet issisnekejimas ir palaikymas labai svarbu

As irgi is rugsejinuku , terminas buvo rugsejo 12

Rutabern sveikinu, lengvo nesiojimo

Angelų mamos, jungiuosi prie jūsų būrelio...
Mūsų pirmagimė dukrytė - Dievo mums siųstas pats didžiausias mūsų gyvenimo stebuklas - į šį pasaulį atėjo per anksti (ne planuotą rugsėjo 14-ąją...) - beveik 24 savaičių ir... akimirksniu išskrido angelu... mudviem lankant tėtį svečioje šalyje... Kaltės jausmas dėl to tikriausiai tik didesnis ir dar labiau kankinantis... Begalinė jausmų sumaištis... Daugybė klausimų be atsakymų... Galbūt nereikėjo skristi (bet juk gimdymo veikla prasidėjo daugiau nei po savaitės po skrydžio)? Galbūt anksčiau reikėjo kreiptis į medikus (taip šventai tikėjau, kad viskas bus gerai, kad net prasidėjus pirmiesiems sąrėmiams ne iš karto supratau, kas vyksta...)? Galbūt prieš pastojant reikėjo ryžtis operacijai (bet juk gydytojas patarė priešingai)? Galbūt ...? Galbūt ...? Galbūt ...? Begalinis sielvartas, kad niekada savo angeliuko nesupsiu, nemaitinsiu, neprausiu... negirdėsiu Jos klegesio, verksmo, ištartų pirmųjų žodžių... nedainuosiu Jai lopšinių, neskaitysiu pasakų... nematysiu, kaip Ji žengia pirmuosius žingsnius... nepinsiu kasyčių... neglostysiu, nemyluosiu, nebučiuosiu... nepalydėsiu į mokyklą... nepamatysiu, kokia daili ir graži savo vidumi Ji būtų išaugusi... tik sapnuose... Verianti tuštuma... ir... dėkingumas Dievui už tai, kad mums dovanojo didžiulį džiaugsmą ir tuo pačiu begalinę atsakomybę būti tėvais... tokiais tėvais, kurie niekada nenuviltų savo Angelo, kuriais Ji galėtų didžiuotis ir džiaugtis ten – aukštybėse... To jau niekas niekada iš mūsų neatims...
Dukrytės mažytės pėdutės niekada nelietė žemės, bet paliko neišnykstantį pėdsaką mūsų širdyse... Tas pėdsakas – tai žinia, kad esame beprotiškai stipri, graži ir mylinti šeima, kad ir kas benutiktų... kad esame vienas kitam... kad privalome branginti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka... Tikime, kad kiekvienas vaikutis ateidamas į šį pasaulį mums nori kažką labai svarbaus „pasakyti“...
Viena mintis bent truputėlį guodžia – ji buvo sutikta kaip tikras Angelas... ne tik mūsų, Jos tėvelių, bet ir viso medicinos personalo... Viskas buvo lyg pasakoj... tik pabaiga ne tokia, kokios taip beprotiškai laukta ir tikėtasi... Pavadinome Ją tiesiog Angelu... nors ji turi dar daugybę pačių gražiausių vardų...
Ačiū Tau, dukryte, už šokius pilvelyje iki paskutinės akimirkos... už suteiktą begalinį džiaugsmą ir palaimą... niekada Tavęs nenuvilsim ir visada būsim visi kartu... amžinai...

Sunku patikėti, kaip gyvenimas akimirksniu gali apsiversti aukštyn kojom... kaip visapusišką pilnatvę pakeičia begalinis sielvartas, skausmas, tuštuma... ir trupinėlis džiaugsmo... bet supranti, kad reikia keltis ir tiestis... nes tai pažadėjom savo Mažiukei, savo Angelui, kuris stebi mus iš aukštai... Viena diena būna lengvesnė, kita - vėl, atrodo, nepakeliama... Su ašarom akyse stebiu mažus vaikučius... klausau, kaip bičiuliai ir bendradarbiai džiaugiasi, ką naujo jų vaikučiai išmoko, kuo nustebino... skaudu... Vyras mane guodžia, kad mūsų Mažiukė yra tobula, todėl šiame pasaulyje Jai nėra ko mokytis... Deja, tuo galim pasiguosti tik mes - Angelų tėvai... kitiems to nesuprast...