2011 liepinukai

Sveikos gyvos,
Pavasaris nenori ateiti..ir kaip jį prisišaukti...
Kaip smagu, kai vaikai jau ima kalbėti vis aiškiau ir aiškiau. Mano mama sakė, kad aš iškart ėmiau šnekėti suprantamai, o mano brolis savo ateiviška kalba kalbėjo iki 4metų. Povilas tikriausiai irgi ilgai šnekės savo žodynu, nes jis turi savo atitikmenis visiems dalykams ir nė nebando sakyti teisingai. Jam lempa yra bamba ir taškas. Mašina - brum brum. Burna - buba. Akis - ajė. Ranka - kanka. Koja - koka. Na ir taip toliau ir panašiai. Su kiekviena diena žodynas vis plečiasi ir plečiasi, šneka vis daugiau ir daugiau, o man suprasti taip sunku... Šarada
Ai tiesa, maniškis irgi sako ačiū(ači), bet ačiū sako jis ne tada,kai jam kažką duodi, o tada,kai pats duoda.
Kam dantukai dygsta - sveikinimai
Babyface, džiugu, kad esi taip ramiai ir teigiamai nusiteikusi Mintys išties turi didelę galią Be galo džiaugiuosi už tave ir laukiu naujienų, kada jau galėsim sveikinti tave

Meskiuke, kaip tau su atjunkymu sekasi?

Nekaip... Sunku mums su tuo atjunkymu. Kasdien jam pasakoju, kad jis jau didutis ir pienelio labai labai mažai beliko. Kad pienelis pavargo. Kad ir jam jau pienelio nereikia. Jei matau,kad į mano tokias kalbas reaguoja teigiamai, tai kuo smulkiau papasakoju apie pienelį, jam įdomu,jis klausos, porą kartų taip ir užmigo.O jei matau,kad reaguoja neigiamai, bandau nukreipti kalbą,skaitau pasakas,dainuoju, žaidžiam kokius ramius žaidimus.Bet užmigti nepavyksta.Pradeda pykti, rėkti, verkti. Išsikankinam taip iki 24val. vakaro ir galiausiai tenka duoti pienelį, nes visi lūžtam kaip norim miego. Po to naktį keliasi kaip kada,dažniausiai 2-3kartus, retais atvejais keliasi tik kartą.Šianakt buvo toks retas kartas. Nežinau,ką darau ne taip.Ar gal dar ne laikas nujunkymui(o gal reikėtų sakyti "JAU NE LAIKAS"?). Pati nestresuoju, žinau,kad nervai nieko nepakeis.Tik norėtųsi nujunkyti gražiai, jau tikrai norėtųsi, nes man jau sunku žindyti. Nenoriu žindyti iki 4 metų, nes visgi jaučiu, kad noriu antro leliaus ir reikėtų man pailsėti,atsigauti organizmui...Žiūrėsim,kaip seksis. Labai nenoriu to drąstiško nujunkymo, neduoti ir taškas.Per silpna mano valia ir nervai tam. O kaip sekasi jums?

Mano organizmas taip reaguoja i pervargima. Tarkim pradejus lankyti darzeli, vaikams daznai islenda psichosomatines ligos. Gali skaudeti pilva, galva, vemti, gali pakilti ir temperatura. Tai nera issigalvojimas, tai naturali vaiko reakcija i pasikeicianti gyvenima.

visikai sutinku...pritariu 100%...o dar kai atsirado maziukas , kuri ji jaucia kaip konkurenta, nors jos dienotvarke ir nepasikeite...bet vaikai masto kitaip ir jiems daug sunkiau

Per daug iš savo vaiko nori, kad jau aiškiai šnekėtų dauguma pradėjusių lankytis darželį nuo dviejų metukų neką sušneka dar .


O gal turėtum galimybę pas tėvus pasisvečiuoti?Tada prieš miegą įduotum mamai ir užliuliuotų? Mano tėtis moka stebuklingai vaikus užliuliuot..Nešiojas prisiglaudęs, murma, tie ir užmiega..Netikiu, kad ir mane mažą taip nešiojo Dabar jau amžius, kai gali atsipalaiduoti ir mėgautis..Tai vat Pabandytum, jei jau ryžaisi nepasiduok..ir nenuileisk, kad ir kaip širdį skaudėtų, persilauš vaikas anksčiau ar vėliau

Norėjau aš čia savo pamąstymų apie jūsų situaciją parašyt, bet paskui jautriai reaguoji, tai nusprendžiau nerašyt Nujunkymas kitoks, kai mūsų vaikai jau ne kūdikiai. Ir gaila, kad tave pavarė iš vyresnio vaiko žindymo temos, nes, mano nuomone, būtent ten yra vieta, kur mamos galėtų savo patirtimi pasidalinti ne tik kaip sėkmingai maitina, bet ir kaip sėkmingai, be didelio streso abiems, atsiskirti. Ar tau pavyko su Rima Kurtinaitiene pabendrauti? PTC vyksta nuotoliniai seminarai nujunkymo tema, dabar bus balandžio mėnesį. Pasižiūrėk Ten rašo, kad vietų skaičius ribotas, tai siūlyčiau nedelsti.

O aš jau rašiau, kad buvau nusprendusi mažinti naktinius valgymus ir taip palengva nujunkyti. Bet praeitą naktį kėlėsi 2 kartus, šiąnakt irgi 2, bet vieną iš jų nedaviau, sunkoka buvo, nes lyg ir užsnaudžia, ir vėl pabunda, verkia teko ir ranką duoti, ir glostyti, ir lopšines dainuoti. nu bet pavyko Taigi šiandien jau jaučiuosi pailsėjus ir kitaip galvoju Planuoju išlaikyt taip naktinius maitinimus, dar pasimažinti ir dieną ir taip dar tęsti žindymą. Nes mums dar sunkokas laikas vakare, būna, kad pavalgo, o po pusvalandžio ir vėl reikia... Tai pasakoju irgi, kad pienuko nebeliko ir t.t., pasiūlau pavalgyt normalaus maisto, atsigerti, arba einam kartu žaisti, knygelių skaityt. ir man atrodo, kad jai bent jau vakare ne paties pienuko reikia, o artumo Jaučiu, kad Povilėlui taip pat bet kaip tą artumą be streso pakeist kita jo forma, tai ir man galvosūkis

O dar sunku tai, kad nebeturiu paramos iš vyro, abu su mano mama jau apie nujunkymą kalba

Rašyk rašyk, kad jautriai reaguoju, tai nereiškia, kad nesugebu išklausyti nuomonės ir patarimų Pradžioj pareaguoju, paskui dar tris kartus permąstau ir viską priimu ramiai, susidėlioju taip,kaip man geriau ir viskas būna gerai. Tas perdėtas jautrumas kaip šuniui penkta koja... Va kad ir mano dėdė dabar labai sunkiai serga...Nežinia, kada ta paskutinė jo diena..Ir aš bijau...Bijau tos dienos, naktim nemiegu, bijau dėl mamos, dėl močiutės...Aš ištversiu.Pabliausiu, patrankysiu durimis, valerijono tris saujas išmauksiu. Pabadausiu kelias dieneles. O mano mama ir močiutė penkiagubai jautresnės nei aš ir mano dėdė jiems daug artimesnis nei man....Močiutei šį rytą jau buvo priešinsultinis priepuolis,gulėjo suparalyžuota.Va taip jos organizmas reaguoja į stresą.Jeigu jai kas nutiks, tai ir mano mamai šakės. O jei mano mamai šakės, mane irgi galit kast. Geriau apie tai nė nekalbėt ir negalvot.Aš jau pergyvenu tai,kas dar neįvyko... Ir taip visame gyvenime...
Dėl žindymo, mano rate jau irgi mažėja palaikančiųjų.Mano mama išvis nevertina žindymo virš metų, močiutė mane vadina Žana Dark (nežinau, tikrai nežinau kame ji mato žanadarkiškumą), vyras irgi jau ima kalbėti,kad gana, na bent jau vyro tėvai išvis niekaip nereaguoja.O draugės tik pučia akis ir klausia "Vis dar????". Na stipriausias palaikymas iš vyro pusbrolio žmonos, kuri savo mažėlį ilgai maitino.
Su Kurtinaitiene dar nesusisiekiau. Dėl seminaro,tai labai noriu, bet šią akimirką labai nekas su pinigėliais...Tarsiuos su vyru, ar galiu sau tai leisti...Žiūrėsiu...

As siandien irgi pasidziaugsiu. Mano vaikas pats suvalge vakariene. O buvo taip, kad nuo 11 val iki 19 val buvo nevalges (jis taip gyvena, kol jam neikisi, jis nesusipras). Bet kiek man dziaugsmo buvo. Jis vargsas ir su saukstu, ir su ranka ta maista kimso ir net ausys linko Pamirsau duoti savo vaikui valgyti anksciau

Meskiuke_Mini. Mano menki pasamprotavimai butu. Dazniausiai musu amziaus vaikams, kaip suprantu, zindymas asocijuojasi labiau su artumu, nei su maistu. Artuma mes savo vaikams galime labai lengvai duoti, bet kartais tas artumas buna toks kaip ir netikras. Tarkim, prisiglaudus vakare greiciausiai vis viliesi, kad vaikui nereikes jau si vakara pienelio, bijai, kad nedavus prades verkti, bijai, kad tu susinervuosi. Tuo labiau dabar, tavo enocine bukle del tecio labai nestabili. Musu vaikai visa tai jaucia. Tarkim jeigu mes bandom apsimesti linksmais, tuo metu, kai esame sunerime, musu israiska, akys ir balsas tai isduoda. Galu gale isitempes kunas. Vaikai kaip barometras, viska jaucia. Nezinau, vat dabar berasant kilo mintis: bandyk vaikui pasakoti tai ka tu jauti. Zinau, kad is pradziu sunku, bet as jau pradedu igusti Tarkim, atsigulus i lova, prisiglaudus ir vaikui paprasius pieno, pasakok, ne, kad pienas baigiasi (vaiko neapgausi), ne, kad jis didelis (dar nesuvokia reiksmes taip, kaip mes),o bandyk, tarkim: man jau sunku tau duoti pieneli, man nuo maitinimo skauda, tarkim ranka, kai pasiremus maitinu; man nepatinka, kai tu liudnas, bet ir man liudna; geriau apkabink mamyte, bus smagiau abiems; galu gale, as bijau, kad tu ant manes supyksi. Savus terminus bandyk surasti, as taip aiskinciau Tik nepamirsk, kad reikes siuo atveju vaiko pripratimo prie pasikeitusio aiskinimo, suvokimo ir tau labai daug kantrybes. As kai pradejau lauktis, nuo nesiojimo man tempdavo pilva labai. Turejau liautis lauke ji nesioti. Ilgai reikejo viska aiskinti. Sakydavau, kad man skauda pilva. Ir budavo keliu sakiniu litanija, beveik be kableliu, nes kol as baigiu aiskinti, jis vel prasosi ant ranku. Dabar jau labai retai prasosi, pats paaiskina, kodel as jo nenesioju. Issipleciau. Siandien ko tai ikvepimas pagavo kisti nosi i kitu reikalus
Sekmes, viskas bus gerai

Maniskis irgi kai papraso pakelti, tai pasakau, kad man pilveli skauda ir kad as negaliu jo pakelti, tai jau net nebereikalauja - iskart eina prie tecio Jau supranta, kad as jo tiesiog nekelsiu.

Ačiū tau, visi patarimai labai naudingi. Ir tikrai tavo tiesa - aš esu įsitempusi. Dėl tėčio,dėl dėdės, dėl močiutės ir mamos. Nežinau iš kur manyje yra tiesiog savaime įkalta tiesa,kad v ikui savo emocijų nereiktų rodyti...Gal todėl,kad mano tėvai tas emocijas slėpė,nors aš puikiai mačiau,kad už tų apsimestinų ir kvailų šypsenų slepiasi baimė,nusivylimas,liūdesys ar kokios kitos emocijos.Išties stengiuosi savo vaikui būti atvira. Pabandysiu būti atvira ir žindymo klausimu. Nes tarkim vakar vakare man labai skaudėjo galvą, o vaikas vis prašė ir prašė jam dainuoti, galiausiai pasakiau,kad man labai labai popa galvą, kad esu pavargusi ir noriu miegučio, kad verčiau pagulėkime,pasikalbėkime ramiai ir tyliai.Tai aš pati nustebau,kai jis atėjo,paglostė man galvą su tokia susirūpinusia išraiška veide, paskui atsigulė ir pradėjo kažką apie katytes pasakoti.Be galo nuostabūs tie maži žmogučiai, atrodo dar visai leliukai,bet supranta tikrai ne mažiau nei mes, tiesiog suprasti jiems kiek sunkiau ir reikia aiškinti kantriau.
O pienelis jam tikrai jau nebe su maistu asocijuojasi.Jam tai artumo išraiškos būdas. Ir jis tikrai to artumo gauna įvairiausio, aš visą dieną bendrauju su juo šiltai ir artimai, viską darome kartu,gaminame, tvarkome,piešiame, sėdime apsikabinę ir žiūrime filmukus, kalbame apie tuos filmukus, dainuojame,šokame...Bet atėjus vakarui pienelio jam reikia už viską labiausiai. Vakar buvo pažanga.Jis, atsigulus į lovą, parodė man į krūtinę ir sukiodamas galvą sako "niam niam".Na tai reikštų,kad nevalgys.Ir nevalgė. Bet po valandos atsikėlė ir valgė....Gal čia mano bėda,kad nemoku tiesiog paimti ir neduodi.Bet ir nenoriu vat paimti ir neduoti,jei vaikui plyšta širdis.Noriu,kad jis atrastų to pieno pakaitalą, ba kad ir be jo būtų geras gyvenimas.Kolkas abu ieškome to pakaitalo.

As pastebejau, kad bent jau mano vaikui viskas vyksta savaima, mano isikisimo praktiskai nereikia, gal tik pakreipimo. Dabar vat laukiu kada prades ramiai miegoti, bent jau ne ant manes. Kad galeciau ramiai iskelti i atskira lova. Nes dabar tai pusiau per miegus vis kazkur ropoja, tai is lovos kartais stacia galva issibruka. Todel naktimis miegu tokiu truputi budejimo rezimu, nes vis gaudau, kad neiskristu.