Sveikos.
Prieš kelias dienas baigiau Jean-Claude Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac ,,Nesitikėkite atsikratyti knygų. Ką galiu pasakyti: puiki, įdomi ir nenuobodi knyga. Dialogo forma pateikiama daug įvairių faktų ar šiaip pastebėjimų įvairiomis knyginėmis temomis, nevengiama nukrypti ir į kitas sritis (pvz. filmus), tačiau svarbiausia tema išlieka knygos, kas keičiasi/nesikeičia tobulėjant technologijoms, kolekcionavimo ypatumai ir visa kita, kas tikrai, manau, turėtų būti įdomu kiekvienam, mėgstančiam skaityti. Rekomenduoju.
Taip pat esu įpusėjusi Isabel Allende ,,Zoro jaunystė'', bet nieko gero kol kas negaliu pasakyti, bet kažkodėl vis tikiuosi, kad situacija pakis, tad nemetu į šalį.
Vakar per vakarą perskaičiau Danielle Steel "Pagieža" - patiko, nors ir buvo ne visai maloniai skaitomų vietų.. 
Skaitau "Susidvejinimą" nepasakyčiau,kad labai kabina 
O aš nuobodžiauju su "Tarnaitės pasakojimu. Man čia analogiškai kaip su 1984-taisiais. Istorija įdomi, smalsumą kelią, bet rašymo stilius nuobodus, vos stumiuosi.
Ką tik perskaičiau K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"... vakar tik pradėjau ir nebegalėjau sustoti ... nereali knyga 
QUOTE(linamog @ 2013 01 29, 17:42)
Metu atradimai, kurias noreciau tureti namuose:
Valdas Adamkus "Paskutinė kadencija"
Valdas Adamkus "Paskutinė kadencija"
O kuo ji tau patiko?
QUOTE(Skaitanti @ 2013 01 30, 21:18)
Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas. Dar viena nelaimėlė, kurios negalėjau skaityti vasarą. Gal yra netinkamų knygų vasarai? Google sako, ši Remarko knyga pati liūdniausia. Tai yra, pati depresiškiausia. Gal būt aš tam atspari, nes aš sakau, kad ši Remarko knyga - pati geriausia.
Man tai iš visų skaitytų Remarko knygų "Juodasis obeliskas" pati juokingiausia. Tas juokas, aišku, dažnai pro ašaras, bet vis tiek niekaip nepavadinčiau jos depresiškiausia.
Perskaičiau kelias knygas, bet niekaip neišeina jų aprašyti taip, kaip noriu, nežinau, toks jausmas, kad praradau sugebėjimą reikšti savo mintis. Tai trumpai apie jas.
Jurgis Kunčinas "Glisono kilpa". Pirmas rašytojo romanas. Gal kažkiek tai ir matosi. Man keliose vietose buvo pasidarę nebeįdomu, bet skaitydavau toliau, ir vėl pagerėdavo. Šešto (ar septinto, pamiršau) dešimtmečio Lietuva, iš pradžių Vilnius, paskui persikeliama į kaimą, daug įvairiausių veikėjų, daug merginų, dar daugiau gėrimo. Šiek tiek mistikos, nors man ji pasirodė silpniausia romano dalis. Ne itin simpatiškas pagrindinis herojus. Bet parašyta, aišku, gerai.
Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Leopardas". Patiko labiau nei tikėjausi. Kažkodėl maniau, kad bus nuobodi ir sunkiai skaitoma, bet nebuvo.
Barbey d'Aurevilly "Šėtoniškosios". Šešios istorijos apie "nuodėmingas" moteris. Nors vyrai jose ne ką geresni. Visai nieko, bet didelio įspūdžio nepadarė.
Patricia Cornwell "Skarpeta". Patiko, nors ir ne stipriausia šios serijos knyga. Tik gaila, kad nesu skaičiusi ankstesnės, nes daug visko įvykę Skarpetos gyvenime, ko nežinojau. Bet buvo malonu pamatyti visus ankstesnius veikėjus vėl kartu.
Khaled Hosseini - Bėgantis paskui aitvarą
Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet vaikai karstosi po medžius, išraižo jų kamienuose tik jiems suprantamus, tačiau be galo svarbius žodžius... iki tol, kol ši labai gražiai ir švelniai pateikta istorija papasakoja įvykį, pakeitusį visą Amiro gyvenimą.
Amiro tėvas Baba visų gerbiamas, autoritetingas ir svarbus asmuo Kabule. Prieš įsiveržiant rusams jis nė nažada keisti savo gyvenimo, tačiau vėliau būna priverstas palikti šalį ir iškeliauti į Ameriką svajonių šalį, kurioje jo išdidumas ir noras uždirbti duoną savomis rankomis jam neleidžia nei priimti labdaros, nei leisti jo studijuojančiam sūnui Amirui dirbti. Istorija, kurią rašytojas nuspalvino ne rožinėmis spalvomis.
Skaitant labai įstrigo mintis apie vagystes absoliuti tiesa ir labai pritaikoma gyvenime.
Romanas šokiruoja ne vieną kartą, tačiau ir pabaiga nenusaldinta, kas palieka dar stipresnį įspūdį.
Knyga labai patiko, tačiau nė nebežinau ką dar apie ją pasakyti be to, kad manau, jog tai labai šiltas ir jaukus pasakojimas apie santykius, draugystę... kad istorija labai įtraukia ir nebepaleidžia, kad veikėjai ryškūs. Taip pat įdomi ir kita kultūra, kuri šiame romane labai įtaigiai ir spalvingai aprašyta.
Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet vaikai karstosi po medžius, išraižo jų kamienuose tik jiems suprantamus, tačiau be galo svarbius žodžius... iki tol, kol ši labai gražiai ir švelniai pateikta istorija papasakoja įvykį, pakeitusį visą Amiro gyvenimą.
Amiro tėvas Baba visų gerbiamas, autoritetingas ir svarbus asmuo Kabule. Prieš įsiveržiant rusams jis nė nažada keisti savo gyvenimo, tačiau vėliau būna priverstas palikti šalį ir iškeliauti į Ameriką svajonių šalį, kurioje jo išdidumas ir noras uždirbti duoną savomis rankomis jam neleidžia nei priimti labdaros, nei leisti jo studijuojančiam sūnui Amirui dirbti. Istorija, kurią rašytojas nuspalvino ne rožinėmis spalvomis.
Skaitant labai įstrigo mintis apie vagystes absoliuti tiesa ir labai pritaikoma gyvenime.
Romanas šokiruoja ne vieną kartą, tačiau ir pabaiga nenusaldinta, kas palieka dar stipresnį įspūdį.
Knyga labai patiko, tačiau nė nebežinau ką dar apie ją pasakyti be to, kad manau, jog tai labai šiltas ir jaukus pasakojimas apie santykius, draugystę... kad istorija labai įtraukia ir nebepaleidžia, kad veikėjai ryškūs. Taip pat įdomi ir kita kultūra, kuri šiame romane labai įtaigiai ir spalvingai aprašyta.
QUOTE(eliss @ 2013 02 04, 13:30)
Vakar taip pat perskaičiau J.Theorin "Prieblanda". Man patiko, o ilgiau pamąsčius , netgi labai patiko. Ir gal ne tiek detektyvine puse, kiek kūrinio atmosfera. Tokia baugi, tamsi, vėjas šiūrena kalkynėje žoles , verčia žmones gūžtis nuo šalčio, tamsus jūros vanduo, vos ne amžina prieblandos šalis,kone Tvyn Pyksas. (Prisimenu,vaikystėj labai patiko knygutė "Prieblandos šalis" 
) Ir dar meistriškai atskleisti veikėjai, jų būsena. Tuo savo baugumu man priminė "Jamaikos' smuklę", bet ten jaučiau labiau mistiką, o čia man jau buvo baisu.
) Ir dar meistriškai atskleisti veikėjai, jų būsena. Tuo savo baugumu man priminė "Jamaikos' smuklę", bet ten jaučiau labiau mistiką, o čia man jau buvo baisu.Junguosi prie Prieblandos gerbėjų.
Netradicinis tas detektyvas, bet tikrai labai tokia savotiška jo atmosfera.
Tikrai patiko.
Jei kas skaitė panašių, sakykit.
QUOTE(katilina @ 2013 02 06, 20:00)
O kuo ji tau patiko?
Patiko politiniu virsuniu bendravimo virtuves aprasymas is vidaus, santykiu, dragysciu, simpatiju-antipatiju uzsimezgimas, Lietuvos gyvenimo, politiniu ivykiu vaizdas kitu saliu akimis.
Kažkaip manęs niekada netraukė Picoult, kaip niekada netraukė tokie išminties grandai kaip pvz Choelio. Vis dėlto kažkodėl nuspręndžiau pasiimti iš bibliotekos "Mano sesers globėją". Perskaičiau per tris dienas ir tik todėl užtrukau taip ilgai, kad tiesiog fiziškai neturėjau laiko ilgiau skaityti. Istorija tokia skaudi, sukrečianti, nežmoniška, neįmanoma.. Verkiau praktiškai visą laiką, turbūt dėl to, kad esu mažo vaiko mama, kad prieš kelis metus patys lankėmės Santariškių vaikų hemotologijos skyriuje, nes buvo įtarimų, kurie, ačiū tau, Visatos valdove, nepasitvirtino. Istorija parašyta labai gerai, tik gal pabaiga tokia truputėlį perdėta, neskani - per daug jau norėta skaitytoją nustebinti tokiu įvykių posūkių.
Turbūt netapau Picoult gerbėja, nesinori pulti ir ieškoti kitų jos knygų. Labiausiai mane sujaudino pasirinkta tema. Bet kokiu atveju rekomenduoju visiems norintiems patirti stiprių emocijų.
Turbūt netapau Picoult gerbėja, nesinori pulti ir ieškoti kitų jos knygų. Labiausiai mane sujaudino pasirinkta tema. Bet kokiu atveju rekomenduoju visiems norintiems patirti stiprių emocijų.
QUOTE(Skaitanti @ 2013 02 06, 22:01)
tai ar tą pačią Daphne du Maurier "Jamaikos' smuklę" skaitei? Arba Sarah Waters "Svetimkūnis".Ir jei, atmintis neapgauna, Stewart Mary "Vidurnakčio laužai" ir "Erškėčių dvaras".
QUOTE(kiršė @ 2013 02 07, 12:50)
Bet kokiu atveju rekomenduoju visiems norintiems patirti stiprių emocijų.
tai kad beveik visos jos knygos labai emocingos
Iš paskutinių jos skaitytų "Namų taisyklės" ,vienoj vietoj taip griebė už širdies, taip susigraudinau 
Kas man patinka, kad ji prieš rašydama viską išsiaiškina, ne šiaip iš 'oro' rašo.
