Knygos knygos knygos...

Kur visos dingote? Nebeskaitot ar tik rašyti tingit?

Mano paskutinė perskaityta- Gerritsen "Dvynės". Iš keturių skaitytų serijos knygų šita turbūt įdomiausia buvo. Patiko, kad meilės reikalų buvo labai nedaug, nespėjo įkyrėti. Na ir pats siužetas gerai susuktas. Jei reiktų prisikabinti, tai sakyčiau, kad padauginta su nelaimėmis, ištikusiomis Morą Ailz. Atrasta/prarasta sesuo, išsigimėliška šeima jau atrodo pakankamai, bet dar ir potencialią "meilę" turėjo būtent jos akivaizdoj ištaškyti. Kažkaip per daug vienam žmogui. Kaip norėčiau dabar kitos knygos imtis, bet kadangi perku šios serijos naujus leidimus minkštais viršeliais, tai penktos knygos anksčiau kaip po kelių mėnesių turbūt neišleis.

Perskaičiau Jude Deveraux "Tas,kurį myli" Neįtikino ir šį kartą.Ir Akulina Parfionova "Plaušinės bliuzas" Tiesiog vasara.... "Asmens gydytojo viešnagė" į pabaigą.Iš bado turiu paskutinę "Svetimšalės" dalį

Labai pritariu tau. Man si knyga irgi labiausiai patiko is visu keturiu. Toks itemptas ir greitai besirutuliojantis siuzetas.

man patiko, bet irgi šiek tiek gaila Ailz, kad tiek negerovių jai papuolė
Papildyta:
nors ir Lediniame šaltyje jai tenka nemažai išbandymų. stiprios moterys Ailz ir Rizoli

Nė vienos dar Geritsen knygos neskaičiau ir visai netraukia. Turbūt, visose pilna kraujo, žudynių? O gal yra nors viena , kurioj nebūtų daug žiaurumų?

Sveikos, skaitytojos

Matau daugiausia dalinates ispudziais apie modernius kurinius, tuo tarpu as noreciau paklausti apie laiko patikrinta klasika. Koks jusu megstamiausias, labiausiai rekomenduotinas klasikos kurinys? Na, tokio stiliaus, kaip John Steinbeck, Levo Tolstojaus, Bronte kuriniai (manau lietuviskus daugiau maziau visus esame skaiciusios).

Is anksto aciu uz atsakymus

Paskutiniu metu į rankas pakliūna geros knygos.

Pirmoji iš jų - garsioji George R.R. Martin ,,Sostų žaidimas. Ciklo ,,Ledo ir ugnies daina“ 1 knyga ". Nors knyga fantastinė, tačiau skaitydama taip įsijausdavau, kad tos fantastikos nelabai ir matydavau, nebent jau ten visiškai kas nors ypatingo nutikdavo. Nes veikėjai elgiasi, mąsto ir jaučia visai panašiai kaip ir mes, jie myli, kerštauja, kovoja dėl valdžios, liūdi ir juokiasi, vieni- pernelyg naivūs, kiti- drąsūs, treti- maištaujantys, dar kiti- dviveidžiai, tad sutikti galima pačių įvairiausių žmonių. Ir todėl toji fantastika lieka nuošalyje, nes visą dėmesį patraukia personažų tarpusavio bendravimas bei įvairūs siužetiniai vingiai, tad atrodo net, lyg skaityčiau tiesiog ankstesnių laikų istoriją. Įdomus kuriamas pasaulis, kovos, kaip galima suvokti, bus vėlesnėse dalyse, o kol kas leidžiama susipažinti su visais veikėjais (kurių tikrai nemažai, todėl vietomis maišiausi), pažinti jų rūpesčius ir svajones, pamatyti jų gyvenimą ir tiesiog įsijausti į visą bendrą atmosferą. Dar labai patiko, kad nesistengiama išsaugoti visų pagrindinių veikėjų (ar kurie bent jau tokie atrodė pradžioje). Žodžiu, su nekantrumu laukiu antrosios dalies ir tikiuosi, kad ji bus tokia pat puiki kaip pirmoji.

Antroji, pavergusi nuo pat pirmojo iki paskutinio puslapio - Erich Maria Remarque ,,Kelias atgal”.
Šioje knygoje atsigręžiama į grįžimą atgal, kai po pasibaigusio karo likusieji kariai buvo išsiųsti namo. Visi namiškiai tikisi, kad jų sūnūs/vyrai/draugai bus išlikę tokie patys, kad viskas grįš į senas vėžes. Tačiau to tikėtis yra juokinga. Užteko kelerių metų, kad jie suaugtų, kad neįsivaizduotų kitokio gyvenimo nei fronte, kad įprastame gyvenime matytų tik beprasmybę, o aplinkiniuose- visišką nesupratimą, ką jaunuoliams iš tiesų teko iškęsti. Juk niekas pernelyg nesigilino į karių patyrimus, taip, aišku, kad jie ir šaudė, ir žudė, ir žūdavo, tačiau, rodos, kol tiesiai į akis vienas ar kitas veikėjas paprastais, bet aiškiais žodžiais, visiškai nepagražindamas, nepasakydavo, kaip tame kare iš tiesų viskas yra, žmonės, kurie nebuvo fronte, nesuvokdavo tikrojo baisumo.
Ką daryti grįžus iš karo? Kuo užsiimti? Kaip gyventi? Kai viskas atrodo beprasmiška ir svetima, kai nebesupranti aplinkinių, o jie nebesupranta tavęs, kai niekam negali papasakoti visko, kas susikaupę viduje, kai kare rizikuojama buvo kas sekundę ir vienintelis rūpestis- išsaugoti gyvybę, kai tuo tarpu realiame gyvenime rūpinamasi dėl kiekvieno menkniekio. Todėl ne kiekvienas iškenčia sugrįžęs, jie nueina pačiais įvairiausiais, bet ne tikrai ne tais, kuriuos būtų nuėjęs, jei nebūtų dalyvavęs kare, keliais, o skaudžiausia, kai, nebežinodamas, ką bedaryti, kareivis padaro sprendimą grįžti atgal į frontą ir kariauti.. Nesvarbu kur, nesvarbu už ką. Nes tik fronte jis gali jaustis gerai, kiek tai apskritai yra įmanoma ten.
Nuostabi knyga

O dabar po truputį skaitau Karin Slaughter ,,Širdies randai" (antrąją ,,Aklumo" dalį). Ir kol kas labai patinka.

Kad Tess Gerritsen jau detektyvai palyginti su skandinavu detektyvais, tai vos ne 'pasaka vaikams' siuo klausimu. Man juose ziaurumo visai ne daug, tiesiog yra kiek daugiau skrodimo darymo ypatumu.

Pritariu viskam. Aš iš pradžių maniau, kad knygą bus neįdomu skaityti, nes gi jau mačiau serialą. Bet viskas priešingai, knyga labai patiko, netrukdė, kad žinojau, kaip kas bus, tik dar labiau norėjosi skaityti. Panašiai kaip ir Kuždesių sala - mačiau filmą, bet po to skaityti knygą buvo dar įdomiau...


O vasara skaityti knygų tikrai netrukdo...
Haruki Murakami. Mylimoji Sputnik. Lyg jau ir rašiau.. Tikėjausi tikrai daugiau, kažkokios japoniškos atmosferos, geros mistikos (na bent jau to magiškojo realizmo), ar kažko... Bet va taip, kaip per daug prisigalvoji, nieko gero nesigauna.. Tai man toks eilinis pasiskaitymas buvo, ir tiek.

Selma Lagerliof. Liljekrūnos namai. Labai patiko, tokio šiek tiek vaikiška, ir su Sakme apie Gestą Berlingą nepalyginsi, bet va tokio kažko panašaus yra. Ir tas panašumas, na labai, labai žavi.

Vytautas Račickas. Berniukai šoka breiką, Šlepetė (1d.), Mano vardas Nippė (1d.). Pailsėjau šiek tiek su vaikiška literatūra.. Netikėtai taip gavosi, kad perskaičiau net tris knygas, tiesa, tiek ten to ir skaitymo. Bet tikrai vaikiškas knygas skaityčiau ir skaityčiau.. Račickas man legendijo Zuikos rašytojas, rodos, už tą knygą geresnės nėra. Bet.. Papraščiausia tai Šlepetė, patiktų tikriausiai ir visai neskaitančiam vaikui. Mano vardas Nippė jau įdomesnė, gi apie mergaitę, ir šiuolaikiška labai. Tos skaitysiu ir likusias dvi dalis. Na o Berniukai šoka breiką patiko pats stilius - novelių apysaka. Labai gražios tos novelės, vaikai to tikriausiai nelabai ir įvertintų...

Sandra Bernotaitė. Katė, kurios reikėjo. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę perskaityti. Labai patiko. Aišku, to lietuviško niūrumo yra. Nežinau, ką autorė norėjo pasakyti. Bet skaitant man atrodė, kad tai knyga apie stereotipus. Kaip žmonės jais tiki, jais gyvena, ir dėl jų kankinasi. Jaučiasi nepilnaverčiai ir nelaimingi. O tik atsikratę kažkokių vertinimų ir aplinkinių nuomonių, gali pradėti gyventi normaliai. Kažkas panašaus į Paasilinna Kaukiantį malūnininką, kur kitoks žmogus viso kaimo buvo atstumtas, nes gi jis nenormalus... O ši irgi gražiai parašyta. Man patiko.

Kaudzytis Reinis, Kaudzytis Matysas. Matininkų laikai. Garsiojo iššukio knyga, ir tikrai nesigailiu, kad skaičiau. Nors, tai knyga ne kiekvienam. Pati ją perskaičiau su kokiom trim pertraukom. Ne tai, kad neįdomu. Pakankamai ten ir satyros ir visokių juokingų personažų, ir detektyvinė linija šiokia tokia yra, aišku, ir meilės netrūksta. Man patinka apie senovę, kaimą ir ten visokius karvių ganymus... . Bet va čia to būtent to ir nebuvo, nors knyga apie senokus laikus Latvijoje, XIX a., kaip buvo permatuojama žemė ir ją galima buvo išpirkti. Tai niekas karvių neganė ir žemės ūkio darbų nedirbo, visi buvo susirūpinę, kaip ir kokį kyšį matininkui paduoti, kad jam teisingiau tos žemės atmatuotų. Šiaip iš tikrųjų ne daug kuo skiriasi nuo šiandien, nors knyga parašyta 1879 m.

Sveikos Galvojau ateisiu po kelių savaičių nesisvečiavimo, bus pora temų apkalbėta, o čia
Po ilgų neskaitymo dienų pasiėmiau Jody Picoult Salem Falls. Bibliotekoj labai jos knygų užsimaniau, tai pasiėmiau net tris ir visas anglų kalba. Bet vienodai greitai skaitosi, ir kaip visada, patinka.

Aš pastrigau su skaitymu. Skaitau šiuo metu Jo Nesbø - "Gelbėtojas". Geras detektyvas, bet laiko turiu skaitymui tik vakare, prieš miegą.
Bibliotekoje užsirezervavau knygą Mirusiems nėra ramybės. Pradžioje nesupratau, galvojau, kad klaida padaryta vedant į duomenų bazę autorių, o pasirodo, kad čia tikrai 26 autoriai vieną knygą kurpė. Knygos autoriai:
Jeff Abbott, Lori Armstrong, Sandra Brown, Thomas Cook, Jeffery Deaver, Diana Gabaldon, Tess Gerritsen, Andrew F. Gulli, Peter James, J. A. Jance, Faye Kellerman, Raymond Khoury, John Lescroart, Jeff Lindsay, Gayle Lynds, Philip Margolin, Alexander McCall Smith, Michael Palmer, T. Jefferson Parker, Matthew Pearl, Kathy Reichs, Marcus Sakey, Jonathan Santlofer, Lisa Scottoline, R. L. Stine, Marcia Talley.

Vat šitas įdomus faktas, kad knygoje bus galima rasti skirtingą net 26 autorių indėlį labai suintrigavo. Gal kuriai jau teko skaityti?

Einu pabaigti skaityti Gelbėtoją ir imsiu į rankas Tess Gerritsen - Užkratas, tada Melo kaina. Negaliu delsti, nes pasiėmusi iš bibliotekos, o šių knygų eilėje jau laukia 3 skaitytojai.

Pabaigiau "Svetimšalės" VI dalį.Kažkuri rašėt,kad pati prasčiausia,tai kai pasiūlė,labai nenorėjau imt.Bet patiko
Šiandien parsinešiau:
WM.Paul Young "Trobelė"
Tore Renberg "Šarlotė Izabelė Hansen"
Halain Coben "Seniai prarasta" jaučiu,nuo šitos ir pradėsiu
Robert Ludlum "Bornas Sunaikinta tapatybė"
Susan Elizabeth Philips "Auksinė mergaitė" ir "Ledi,būkit gerutė"
Buvau susiradus dvi M.Higgins Clark knygas,bet atidaviau tokiai moteriai...