Knygos knygos knygos...

kaip įdomu rasti oponuojančią nuomonę. Viskas buvo netikroviška, visiškai neįtikino, viena neįdomiausių knygų. Knygą mielai parduočiau ar apsikeisčiau, jei ką domintų. Kalbėta buvo apie L.Riley "Orchidėjų namus".

Tęsiant diskusiją apie recenzijų pasirašymą. Aš sau kai kurias patikusias mintis pasižymiu , nes ranka nekyla braukyti knygoje. Jei knyga labai patinka, įsitraukiu į pirktinų sąrašą.

Téa Obreht "Tigro žmona". Patiko, nors antrą kartą neskaityčiau. Labai nustebino jaunas autorės amžius, iš mano skaitytų knygų patirties tokias knygas rašo garbaus amžiaus senoliai. Knygą apibūdinti kelių žodžių neužteks, ji tokia įvairialypė, daug alegorijų, daug mistikos, ir padavimų, ir senovės, ir žiaurumų, ir istorinių faktų. Knyga įtraukianti, kiek užburianti. O vargino šokinėjimai, neužbaigtumas, retkarčiais sunku suprasti tolyn nubėgančią mintį. Trūksta išbaigtumo, reiktų pašlifuoti ir patobulinti kūrinį, nes pagrindas labai geras, bet smulkmenos gadina bendrą vaizdą.

Alex Goldfarb, Marina Litvinenko " DISIDENTO MIRTIS. ALEKSANDRO LITVINENKOS NUNUODIJIMAS IR KGB SUGRĮŽIMAS". Dokumentinė knyga, priverčianti susimąstyti, o tuo pačiu kelianti tikrą siaubą ir mintis, kad kartais geriau nieko nežinoti. Perskaityti verta.

Dabar skaitau Pamuk "Mano vardas raudona". Tikriausiai įdomi, bet skaitau vakarais ir užmiegu beskaitydama, tai sunkoka vertinti. Nors knyga tikrai nėra migdanti.

Sveikos,
perklausiau audioknyga Herbjorg Wassmo, “Bėgimas nuo Franko”. Rašytoja susitikineja su vyru, kuris turi seima. Vyras uzsiimineja nesvariais darbeliais, taip uzsidirba daug pinigu, kuriuos palieka saugoti savo meiluzei Sonjai. Netiketai rasytoja Sonja susitinka savo senu laiku drauge, kuri ikalbina pabegti nuo meiluzio su visais jo pinigais.
Tikejausi smagaus ir lengvo pasakojimo su grazia pabaiga. Taciau man pasirode, kad tai sunki knyga. Daug pamastymu, sokinejimu, minciu nuklydimu.. bet gal toks ir turi but pagrindines herojes (rasytojos) mastymas? Nuotykiai pasakojami ramiai, be ypatingu emociju, niuriai kiek liudnokai. Kaip rase viename atsiliepime apie sia knyga - tai tikras savo kantrybes isbandymas

Sveikos, na o aš norėčiau, kad man parinktų kokia įdomesnę knygą. Vis pasiskaitau jūsų aprašymus ir pasirenku.
Dabar skaitau knygą "žiauri švelnioji mrilė", įpusėjau, nors labai nemėgstu dienoraščių tipo, bet ši knyga mane sukrėčia.
Manau, kad šią knygą reikėtų skaityti tiems, kurie pyksta ant Dievo ir bando nuo jo pabėgti. Tai lyg susitaikymas su tuo, kas nepakeičiama ir ne žmogaus valioje.
Knyga apie sergančią mergaitę, kuri ieško atsakymu Dieve ir aplinkinių rate. Tikrai ųspūdinga, net ašarą dažnai nubraukiu.

Aš irgi ją perklausiau ir džiaugiuosi, kad klausiau, o ne skaičiau. Neįdomi, neįsimintina knyga. Nieko po jos neliko man

Sveikos.

Tik šiandien baigta: Jeff Lindsay ,,Deksteris. Netikėti jausmai”
Antroji ,,Deksterio'' dalis ir tvirtai galiu sakyti, kad patiko dar labiau nei pirmoji. Gal tik pradžioje gan sunkiai įsivažiavau, tačiau šį savaitgalį, puslapis po puslapio, ir jau suvokiau, kad tokia knyga nedažnai paskutiniu metu pasitaiko mano skaitymuose. Ne, ne dėl to, kad tai- trileris/detektyvas, kuriuos retokai skaitau. Svarbiausia ,,retumo” priežastis yra toji, kad jau senokai nejaučiau tokios didelės simpatijos pagrindiniam veikėjui. Deksteris- puikus personažas, kuriuo negalima nesižavėti. Na, ir kas, kad jis, šiaip jau, absoliučiai neigiamas veikėjas.. Būtent tokius žmones mes vadiname charizmatiškais, turinčiais to paslaptingo žavesio, kuris patraukia. Jis, būdamas visiškas bejausmis (ar bent jau 90% bejausmis) ir kitoks nei kiti (beje, jis save kritikuoja ne mažiau nei kitus), dažnai atrodo kaip mieliausias pasaulyje įsikūnijimas, kaip pasimetęs vaikas, nežinantis, ką daryti, o juokingiausia būna tai, kad sudėtingiausios situacijos jam atrodo būtent tos, su kuriomis kasdien susiduria kiekvienas normalus žmogus. Užtat Deksteris puikiai gali reikštis ne tik ieškodamas aukų, bet ir pagelbėdamas seseriai bei kitiems pareigūnams ieškoti žudikų. Na, bet juk tai labai panašu- tik tiek, kad apie pirmąją veiklą nežino niekas (išskyrus seserį, kuri žino, kuo užsiima Deksteris), o antroji veikla- vieša. Dar viena stiprioji Deksterio pusė- sąmojingumas ir nuostabus humoro jausmas. Skaičiau ir kikenau visą laiką, negana ta, kuo toliau, tuo sąmojų daugėjo, tad skaityti buvo visiškai nenuobodu. Aišku, kažkam gali kartais pasirodyti visai nejuokinga, bjauru ir pan., bet čia jau priklauso, kiek mėgstate juodąjį humorą. Yra šlykštokų scenų, bet, kai suvoki, kad toliau panašių scenų gali būti ir daugiau, tiesiog neimi į galvą.
Galbūt keistai nuskambės, bet man knyga pasirodė nuotaikinga ir puikiai pakėlė nuotaiką. Rekomenduoju detektyvų/trilerių mėgėjoms ir ne tik.

nenoriu šiuo metu detektyvų, o ten pradžia - pilstymas iš tuščio į kiaurą

Norisi lengvų knygų, neapsunkinant galvos, davė paskaityt Noros Roberts "Liudininkė". Oje, pradžia kabino , tikrai, bet paskui...ne mano jėgoms tai skaityt pabaigą pervariau, kad sužinot ją.

Ir Jodi Picoult "Neprarask vilties" įpusėjau, bet irgi skaitysiu kelis mėn. ,turbūt, surandu kitų darbų, vis atidedu į šalį knygas

Apmires skyrelis, visi vasara dziaugiasi

Anadien darbe turejau garbes susipazinti su Sielos sparnais. Nu tokia sexova ir moteriska man pasirode Suprantu, kad keistas ispudis, bet va pirmos mintys tokios buvo. Nezinau, is kur, bet jinai mane pazino iskart ) O as ja anksciau pastebejau ir masciau, ar susipras, kas as, ar ne. Bet tikrai sikart buciau prisistacius

p.s. i tema: tebeskaitau Urvini loki

Gydytoją skaitau po truputį.Savotiška,visai ne enkvistiška knyga.
Geizerius jau gražinau.Pasirodė geresnė,nei "Maorės prakeiksmas" Bet iš tų tiur liur liur stiliaus

O tai kur tu dirbi?

Į temą: baigiu skaityti "Ana Karenina" II dalį

O nepaklausei, kodėl mūsų temoj nebesilanko?

Charlotte Bronte "Shirley"- buvo paskutinis likęs neskaitytas šios rašytojos ir bendrai visų seserų romanas, tai truputį gaila, kad daugiau nebėra. Vadinamas istoriniu, bet nelabai čia tos istorijos daug buvo. Veiksmas vyksta vienoje Anglijos kaimo vietovėje karo su Napoleonu metu, kur paprasti darbininkai kelia sumaištį dėl to, kad fabrikų savininkai diegia technines naujoves, taip sumažindami jiems darbo. Bet ne tas knygoje svarbiausia. Jei labai trumpai reikėtų apibūdinti, sakyčiau, kad tai meilės istorija, tiksliau, visos dvi, nors antrosios 'kaltininkai' romane pasirodo daug vėliau už pirmuosius. Išvis keista, kad knyga pavadinta Širlės vardu, nes pagrindinės veikėjos yra dvi, jaunos merginos Karolina ir Širlė, o pirmajai net daugiau dėmesio skirta.

Skaičiau, kad kurdama romaną, rašytoja daug jo veikėjų parėmė savo pažįstamais žmonėmis arba šiaip garsiomis Anglijos personomis. Abi pagrindinės veikėjos taip pat turi prototipus- smarkioji Širlė- tai Bronte sesuo Emily, o kuklioji Karolina- pati autorė.

Ar knyga patiko- taip, nors ir ne nuo pat pradžių, kur ilgai ir gana nuobodžiai aprašomi keli visai nereikšmingi personažai. Tikras susidomėjimas atsirado tik tada, kai pasirodė Širlė ir viskas kažkaip pagyvėjo. Na ir šiaip knygoje visai mažai veiksmo, daugiau visokių ilgų aprašymų, pokalbių ir veikėjų minčių. Stipriai akcentuojama moters vieta visuomenėje, tiksliau, neteisingas žmonių supratimas apie tą vietą, moterų ir vyrų santykiai, moteriška draugystė, kvaila naujovių ar nukrypimų nuo normos baimė ir pan.

Knygyne


KLausiau. Sakė, natūraliai atitolo. Buvo daug kitų reikalų. Liepiau ateiti čia.

O geras, kaip faina O kuriam?, aš irgi užeisiu pas tave