Knygos knygos knygos...

[quote=sotto,2013 04 23, 20:50]
, aš pati labai noriu, bet gan pasyviai reaguoju Pabandysiu pasiūlyti bendrą knygą, neįsižeisiu jei nepasirinksite gal kas geresnę pasiūlys.
Bandom K.Sajos "pomirtinę knygą"kartu paskaityti. K.Saja "Kinivarpų raštai", vis per radiją pareklamuoja, mane labai suintrigavo.

Skaitau jau ne pirmą atsiliepimą apie K. Sajos knygas. Kadangi lietuvių rašytojai man šiuo metu mėgiamiausi, tai tikrai sutikčiau paskaityti kartu šią knygą.

Orai grazeja, tai ir mano skaitymas atgyja O tai per ziema miegojo ziemos miegu
Paskutinieji mano skaityniai:

Vidas Morkūnas "Reportažas iš kiaušinio". Neilgi apsakymai apie mirti, zmogaus santyki su ja, tevu - vaiku santykius. Temos ne is lengvuju. Emociskai gana "sunkus" apsakymai. Bet labai neblogai parasyti. Labai patiko. Nors buvo tokiu vietu, kurios mane paveike emociskai. Galbut esu siuo metu tam imlesne, bet jausmai uzvirsdavo lavina. Man labai patiko. Bet jei atvirai - tipiski lietuviski apsakymai, tiek savo niuria tematika, tiek stiliumi.

Aldous Huxley "Beždžionė ir esmė". Dar viena knyga, kuri sukele be gales emociju ir dazniausiai neigiamu - pasipriesinimo, pykscio, noro maistauti. Knyga patiko, patiko rasymo stilius, destymas. Idomi izvalga i ateiti ir kaip mes patys ja iki tokio likimo einame naikindami mus supanti pasauli.

Sue Monk Kidd "Paslaptingas bičių gyvenimas". Ypatingai nesuzavejo, bet tikrai patiko. Nesudetinga, bet labai jausminga. Tiesiog knyga apie dukros ir tevo santykius. Mirusios mamos paieskos. Saves analizavimas. Vienu zodziu malonus skaitinukas.

Tess Gerritsen "Gravitacija". Kiek teko girdeti, tai ji ne daug kam patiko ir tikriausiai vien del to, kad tai yra savotiska fantastika. O man si knyga is neserijiniu sios autores knygu yra viena geriausiu.Tiesiog negalejau atsiplesti. Gal del to, kad man patinka kosmines temos, lengva fantastika. Plius autore pateikia savotiska ir idomia versija apie tai, kaip atsirado gyvybe zemeje.

Tess Gerritsen "Dvynės". Na ir pataikiau, tokias knygas kaip tik ir skaityti mano padetyje Paskiau eini velai vakare namo ir dairaisi i sonus. O siaip geras detektyvas. Su kiekviena knyga Rizoli ir Ails serija darosi vis geresne ir idomesne.

Philip Roth "Amerikietiška pastoralė". Tikra priesingybe amerikietiskajai svajonei. Persipina viskas smurtas, prievarta, terorizmas ir t.t. Ir visame tame gvildenami tevo ir dukters santykiai, seksualumo klausimai, zlugusios svajones ir sulauzyti likimai. Labai gera knyga.

As, as labai gyriau sia knyga, nu man ji viena ispudingiausiu, mano silpnybe isvis visos istorijos, vykstancios kosmose.

AŠ + MB. Jurga + Mėlynbarzdis. Aštuonerius metus. Kol vieną dieną tavo iliuzijų veidrodis dūžta ir lygtyje atsiranda dar vienas (ne)žinomasis. AŠ + MB + LAIMA.
Klysta tie, kurie mano, jog šioje knygoje ras klasikinį meilės romaną. Su meilužės tampymais už plaukų, pavydo scenų per visą kvartalą kėlimais, kerštu buvusiam mylimajam ir sprendimu pradėti gyvenimą iš naujo.
Taip, naujas gyvenimo etapas tikrai prasidės. Tačiau toks, kurio vargu ar galėjo tikėtis ir pati autorė. O ką jau kalbėti apie skaitytojus. Ar labai dažnai išduota moteris susidraugauja su meiluže? Sugeba jai atleisti, randa bendrų draugų ir net nusprendžia visą savo istoriją aprašyti tinklaraštyje. Iš kiekvienos pusės pozicijos, tai ką jos jautė, suvokė bei išgyveno. Man, kaip ir Jurgai, apmaudu, jog, viename jų istorijos virtimo į knygą etape, Laima atsisakė šios idėjos. Ir tie, kurie skaitys jos tinklaraštį ar šią knygą, nebesužinos, kitos pusės tiesos.
Būna veikėjų, kurie mums patinka, kurių mes (ne)mėgstam ar nepateisinam. Aš Jurgos šioje knygoje tiesiog neperkandau. Aš nežinau, ar man ji patiko, ar supratau jos veiksmus. Ne visus jos poelgius aš ir pateisinau. Kartais jautėsi jos naivumas, nemokėjimas būti vienai, be meilės, nepasitikėjimas savimi ir net savanaudiškumas. Ypač kai skaitai apie jos sprendimus keistis, bet uždavus klausimą: "O jeigu jis dabar ateitų ir prižadėtų man aukso kalnus, prabangią mašiną, keliones, namą. Ar aš jam atleisčiau? Ar pulčiau ant kelių? Taip, mano meile, taip". Bet, kaip minėjo ir pati autorė, vienoms reikia gražių žodžių, kitoms veiksmų, paslaugų ar apčiuopiamų dalykų. Kiekvienas mes turime teisę rinktis.
Man nepatinka ir kai žmonės pakeičia savo gyvenimo būdą (tampa žaliavalgiais, nebevartoja alkoholio), bet sutikę savo draugus, pradeda juos smerkti dėl išgertos vyno taurės. Nors prieš metus ji lygiai taip pat su jais sėdėjo ir mėgavosi tuo vynu. Neteisk ir nebūsi teisiamas. Aš su šypsena žiūriu ir į tokius, kurių autoritetas yra Jėzus Kristus ar naujiems pokyčiams pasirenka ekstremalius (kūno atžvilgiu) būdus.
Labiausiai mane šokiravęs dalykas šioje knygoje - tai MB pasiteisinimas, kodėl jis susirado meilužę. Jeigu tai tiesa, tai aš skirčiau jam apdovanojimą "Metų pasiteisinimas". Intrigos vardan aš neatskleisiu to, tačiau man iki šiol sunkiai suvokiama, kad taip gali atsakyti suaugęs vyras. Beje, vyrai, mėgstantys gyventi dvigubą gyvenimą, tikrai turėtų ko iš jo pasimokyti. Nes viską taip suderinti, sustyguoti ir ne vienerius metus išlaikyti šią paslaptį gali tik genijus (arba ligonis).
Ši istorija yra be galo stipri pačios Jurgos savianalize. Pagal visus, psichologijos vadovėlyje aprašytus, etapus. Nuo neigimo, pykčio, susitaikymo iki išsivalymo ir pokyčių. Vieni po išdavystės suserga depresija, kiti puola į naujus santykius, treti užsidaro savyje. Jurga pasirinko savo būdą. Nesvarbu, kiek tai yra priimtina kitiems, visi būdai yra teisingi tol, kol jie padeda asmenybei grįžti į savo gyvenimo kelią.
Neskaitykite šios knygos, jeigu Jums žmonės, kurie užsiima meditacija, vipassanomis, badauja 30 dienų, dalyvauja seminaruose apie sąmoningumą, 10 dienų priima tylos įžadus, atrodo kvanktelėję ar atvykę iš Marso. Nes viso to knygoje yra labai daug ir Jūs tiesiog neperskaitysit jos. Neskaitykite, jei tikitės ir audringo santykių aiškinimosi. Tai ne ta knyga. Tai knyga apie kelią į save ir savęs pažinimą.
Knygoje Jurga pažadėjo rašyti tik tiesą. Kad ir kokia skaudi ar karti ji būtų. Būtent todėl ji neslėpė savo tikrojo vardo, nepabijojo, kad ją atpažins artimieji, draugai. Aš nežinau, ar būčiau tiek išdrįsusi. Todėl turiu už tai ją pagirti. Nes jos nuoširdumas ir nuoga tiesa jautėsi kiekviename žodyje bei sakinyje. Galbūt jei žinotume Laimos poziciją, ši istorija atrodytų kitaip. Kitas žmogus, kita tiesa.
Man labai patiko knygos stilius, sklandūs sakiniai. Labai gražios metaforos, išsireiškimai, įžvalgos. Skaitai kaip per sviestą. Ir jaučiu, kad prie to prisidėjo gera redaktorės ranka. Nes ir pati autorė prisipažino, jog klaidos - jos problema nuo pat vaikystės. Ir ta lengva, jauki knygos atmosfera priverčia ją perskaityti vienu prisėdimu.

Dorifore, skaiciau tinklapi,kai jame rase dar ir Laima. Patikek, daug idomesnis personazas, nuosirdesnis, intelektualesnis ir gilesnis. O pati Jurga, labai save is gerosios puses bands parodyti.
knygos neskaiciau, tik bloga. Bet kuo toliau tuo herone darosi antipatiskesne.
atsiprasau, uz raidyna.

Šitą nuomonę jau girdžiu ne pirmą kartą, ypač iš tų, kurie skaitė ir Laimos dalį.

Aš tikrai norėčiau, kad tokių knygų nebūtų. Kad Lietuvoje nereikėtų dalinti praktinių patarimų, kaip išeiti iš darbo, abiems pusėms laikantis orumo ir nustatytų įstatymų. Tačiau realybė yra kitokia. Ir knygoje aprašomos situacijos kasdienės kaip mūsų šventa duona. Tad tokių knygų reikia, reikia net dar daugiau.
Manau kiekvienas, darbo patirtį turintis žmogus, yra susidūręs su nesąžiningais darbdaviais. Kurių tikrasis (kiaulės) veidas dažnai atsiskleidžia prakalbus apie atleidimą iš darbo. Knygoje autorė pasakoja ne tik realią, laimingai pasibaigusią, savo istoriją, bet ir suteikia žinių, ką kiekvienas galėtų/turėtų daryti, atsidūrus tokioje situacijoje. Nes labai dažnai mus paveda tiesiog paprastas nežinojimas ar baimė. Nežinojimas, kokios išeitinės mums priklauso, kokie įstatymai gina darbuotoją, kur galime kreiptis pagalbos, įsivaizdavimas, jog advokatų paslaugos brangiai kainuoja; baimė suklysti, ką pagalvos kiti ar nepasitikėjimas savo jėgomis.
Man būtent tuo ir patiko ši knyga, kad ji tikrai suteikia tos stiprybės ir noro kovoti. Už save, už savo teises, įsitikinimus. Juk realiai, tu nieko antgamtiško neprašai, tik to, ką uždirbai ir priklauso pagal įstatymus.
Aš ir pati esu buvusi tokioje situacijoje. Žinau, ką reiškia psichologinis smurtas, grasinimai susidoroti, jeigu neišeisi savo noru. Esu girdėjusi ir tas stebuklingas darbdavių frazes: "Mes Jus atleidžiame dėl etatų mažinimo, pasirašykite, kad išeinate iš darbo pati", "Kai mes Jus priėmėme, galvojome, kad būsite supratinga, ir mums panorėjus išeisite savo noru", "Aš kitoje įmonėje dirbau 8m. ir išėjau be nieko, o tu dabar kažko nori" ar "Tavo atleidimas bus pavyzdys kitiems darbuotojams, kaip mes galime susidoroti".
Ir jei tuo metu būčiau perskaičiusi šią knygą, gal mano veiksmai būtų kiti. Dabar aš galėčiau tapti tik dar vienos situacijos aprašymas knygoje, kaip nereikia elgtis.
Prie visų informatyvių patarimų knygoje, aš, nuo savęs, galėčiau pridėti dar vieną. Niekada nepamirškite, jog Jūs ir darbdavys niekada nebūsite draugais. Net jei ir sutariate gerai, be visų oficialumų ar valgote pietų sriubą iš vienos lėkštės. Tai sakau iš savo patirties, nes atleidžiant iš darbo, kai vokelyje gausite pusę, Jums priklausančių, atostoginių, nurėžtą algą, visos draugystės tiesiog išgaruos. Darbas yra sutartis tarp Jūsų ir darbdavio. Jokių asmeniškumų į tai velti nereikėtų.
Galbūt vienintelis šios knygos minusas - storis. Nes 74 puslapių skaitinį, man net sunku pavadinti knyga. Kai pirkau ją, tikėjausi bent 200psl. Nes šia tema tikrai galima parašyti daugiau. Ne tik galima, bet ir reikia.
Tačiau vis tiek rekomenduoju ją perskaityti ir turėti namų lentynoje, šalia "Darbo kodekso". Nes niekada nežinai, kada tau, tavo šeimos nariui ar draugui jos prireiks. Ne tik dėl gerų patarimų, bet ir emocinio palaikymo.

Ir dar, nežinau ar knygoje ji paviešino pokalbius su Laima, kai ji atsisakė dalyvauti? Skypu ir el laiškais:bigsmile:
Nes bloge buvo, gal ir yra, visa dalis. Tai kažkaip tas dvasingumas kažkur pradingęs buvo, matyt

Pačių pokalbių ji neviešino, tik išsakė savo nuomonę . Kad pyko pradžioj ant jos dėl to, kaip ji jautėsi ir pan. Bet Laimos nėra nei vieno žodžio ar citatos. Esu tik skaičiusi jų tarimąsi dėl tinklaraščio rašymo.

manau redaktorė pakoregavo tą blogo dalį. Nes bjauru buvo skaityti...
o Laima pasirodė dar protingesnė nei iki tol, nes matant, kad gražiuoju nepavyks susitarti, teisiniu keliu paprašė išimti jos blogo dalis.
Gaila, nes jos tekstai buvo tikrai gilūs, bet noro pasirodyti geresne.
Ir labai prietariu tavo nuomonėi, apie atsivertėlius. Žmogus kuris kas dieną gėrė vyną ir valgė mėsą, jau kitą dieną atėjęs pamokslauja, kaip taip galima, man labai juokingai atrodo

Aš dėl to ir rašiau, kad Jurgos knygoje tiesiog neperkandau. Knygoje buvo daugiau tokių vietų. Aš po atsiliepimo parašymo dar kelias dienas galvojau, sužinojau naujų faktų. Dabar gal ir kitaip rašyčiau.
Man ji labai priminė šabloną. Na tokią tipinę situaciją apie atsivertėlius. Vieną dieną valgai mėsą, geri, lakstai po prabangius viešbučius, vakarėlius, kitą jau nusirėži garbanas, tampi žaliavalge, lakstai po meditacijas ir tantrų seminarus. Tampi pačia geriausia, myliu mamą, tėvynę ir visą pasaulį.
Man jos gyvenimo būdas, elgesys, tam tikri veiksmai yra nepriimtini. Bet teisti ar smerkti neturiu teisės. Tačiau man tikrai patiko jos savianalizė ir skaitydama aš daugiau žiūrėjau iš psichologinės pusės į viską. Kokius būdus ji pasirinko, tai čia jos pačios sprendimas.

Jack Kerouac "Big Sur/Big Suras". 1960 metais knygos herojus, t.y. pats autorius, pavargęs nuo užgriuvusios šlovės ir didžiulio spaudimo po "Kelyje" sėkmės, nusprendžia kurį laiką pagyventi draugo namelyje Big Sure, gražioje Kalifornijos vietoje prie vandenyno. Iš pradžių viskas einasi labai neblogai, paprastas gyvenimas vienatvėje gamtoje veikia raminamai, bet po kelių savaičių vėl kažkas negero apninka, jis grįžta į San Franciską, susitinka su senais draugais, prasideda beveik nesibaigiantis gėrimas, depresija, visi vėl nuvyksta į Big Surą, o jam ir toliau blogėja.

Nepaisant sunkios temos, knyga labai patiko, nors antrą pusę nebuvo lengva skaityti. Tas jo "ėjimas iš proto" labai įtikinamai aprašytas, sunku abejingai skaityti apie žmogų, nebežinantį kur dėtis nuo jį apėmusio sunkumo. O ir pats gyvenimas (jo ir jo draugų) labai pasikeitęs. Nebėra tų nerūpestingų vaikinų, varinėjusių po visą Ameriką romane "Kelyje" ar klajojusių "Dharmos valkatose", ir nors jie dar pakankamai jauni ir pasitaiko šviesesnių momentų, jaučiasi neviltis ir pesimizmas. Pats autorius su ironija vis primena, kad "bitnikų karalius", kaip jis buvo anksčiau vadinamas, prarado savo karališkumą. O dar žinant, kaip ir kada baigėsi Kerouaco ir jo geriausio draugo gyvenimai ir kad ši knyga yra paskutinis rimtas jo kūrinys...

Labai niūriai aš čia viską nupiešiau, bet buvo knygoje ir gražių dalykų. Man ypač patiko pirmosios autoriaus aprašytos savaitės gamtoje, kai gyveno vienas su savo mintim, o tų minčių pasitaikydavo labai įdomių ir protingų, netrūko ir humoro. Tą dalį turbūt dar ne kartą skaitysiu. Likusi dalis gal ne tokia maloni emociškai, bet skaitymo malonumo nesugadina. Įdomus Kerouaco rašymo stilius, sakinių sudėliojimas. Rašo jis gal ir ne visai taisyklingai, bet labai vaizdžiai, paprastai, bet kartu ir sudėtingai. Ir labai atvirai, be abejo. Esu skaičiusi tik tris jo knygas ir "Dharmos valkatos" kol kas labiausiai patikusi, bet ši iš tų trijų galbūt yra geriausia, bent jau tikrai brandžiausia. Rekomenduoju, net jei ir nelabai patiko "Kelyje" (kaip ir man. Nors, tiesą sakant, "Kelyje" užsinorėjau dar kartą perskaityti, galbūt dabar šiek tiek kitaip į viską žiūrėčiau).

Jon Krakauer "Into the wild/ Į laukinį pasaulį". Jaunas amerikietis Chris McCandless, 1990m. baigęs koledžą, atiduoda visus savo (nemažus) pinigus labdarai, sėda į mašiną ir dingsta visiems iš akių. Po dviejų metų jo kūnas randamas Aliaskoje. Apie jį parašomas straipsnis, kuris vėliau išauga į šią knygą.

Prieš ją pradėdama, buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi. Abejojau, ar įmanoma aprašyti gyvenimą jau mirusio žmogaus, su kuriuo nė karto nekalbėjai ir nepažinojai. Pasirodo, kad įmanoma. Esu mačiusi filmą, bet knyga apima nepalyginamai daugiau. Autorius ne tik atkuria Chriso dvejų metų klajones po Ameriką (remdamasis jo dienoraščiais ir žmonių, kuriuos Chrisas per tą laiką sutiko, pasakojimais), bet ir gana smarkiai pasikapsto jo praeityje, šeimos gyvenime ir santykiuose. Manau, kad autoriui labai neblogai pavyko psichologinis vaikino portretas, po truputį atskleisti faktai gražiai sudėliojami ir pateikiami skaitytojui taip, kad nesinori dėl nieko abejoti, viskas skamba labai įtikinamai. Man taip pat patiko, kad yra įterpiama pasakojimų apie kitus, panašius į Chrisą žmones, kuriuos traukė nuotykiai ir laukinė gamta ir kurių gyvenimai baigėsi taip pat tragiškai. Patiko skaityti Chriso dienoraščių ištraukas bei citatas iš kitų knygų, daugiausia jo paties skaitytų ir pažymėtų. Aišku, sunkiausia dalis buvo apie jo gyvenimą Aliaskoje, keturis mėnesius, kurie baigėsi mirtimi (nors galėjo ir nesibaigti- vos kelios apmaudžios klaidos ir žmogaus nebėr) ir smūgį, kuris teko jo šeimai.

Aišku, galima ginčytis, ar Chrisas teisingai pasielgė, nepranešdamas nieko savo šeimai, kas jis buvo- idealistas, kvailas svajotojas ar žmogus, nepabijojęs siekti savo svajonės, bet čia jau kiekvieno skaitančio reikalas, o knyga tikrai įdomiai parašyta, bet neperspausta, nors ir jaučiasi autoriaus simpatijos. Ir dar aišku, kad ji nepatiks tiems, kurie niekaip nesupranta, kodėl kiti žmonės atsisako patogumų ir lengvo gyvenimo dėl kažkokių neaiškių pavojų, kodėl rizikuoja kopdami į kalnus, plaukdami vandenynais ar kitaip pasiduodami protu lyg ir nesuvokiamiems troškimams. Tokiems knygos niekada nerekomenduočiau, likusiems- taip.