Knygos knygos knygos...

Nežinau, man buvo labai liūdna... Gal jei būčiau 10 m. jaunesnė, visai kitaip skaitytųsi, galvoju...
Seniau esu skaičiusi jos ankstesnių knygų, liko šviesesnis įspūdis.

Danielle Trussoni "Angelologija".
Nesu fantastikos mėgėja, bet labai sudomino atsiliepimai. Labai patiko

na, ką pasimytinom dviese , kitą kartą lauksim visų šiandien pasižadėjusių
caralaite, neišėjo žodžiu pasipasakot ką gero perskaitei, tai gausi dabar atsiliepimus rašyt

Sveikutės, kažkaip pasiskaitinėjusi labai jau prisiminiau vasarą skaitytą knygą "Knygų klubas". Ten aprašoma, kaip kelios moteriškės ir vyrukas (jei gerai atsimenu), pasirenka knygą per tam tikrą laiką perskaito ir diskutuoja.
O jūs tokio klubo nesukūrėte? Manau, kad būtų labai įdomu padiskutuoti, juk kiekviena turime savo nuomonę...
Atsiprašau, jei ne į temą...

Viskas i tema. Kiek pamenu, Dorifore organizavo toki susitikima, bet kad dalyviai kazkaip issibarste, taip ir neivyko jis.

Na aš bandžiau organizuoti KK Klaipėdoje, bet nepasisekė

O šiaip, klaipėdietės, galim šią/kitą savaitę susitikt, nes aš jau LT atostogauju ir noriu įdomios veiklos

Skaitau ir as sita letai letai


Pradejau siandien autobuse sita, ilga laika ieskojau biblej lietuvoj,kai radau,nebuvo kada skaityt dabar angliska pradejau,bet jau nebesusiaiciuoju kiek knygu pradejau laukiu atostogu,kad normaliai susikaupciau skaitymui

Masako, vakar naktį mačiau tave mieste Aš su mašina važiavau, o tu per perėją ėjai

Na tai tada aš apie knygas pasipasakosiu:

Sali Salminen. Katryna. Apie vargingą, sunkų gyvenimą ir narsią moterį. Esu jau daug panašių knygų skaičiusi, bet šita turėjo du pliusus, ai, tiksliau tris: 1-seno leidimo (tokias labai mėgstu), 2-švedų autorės, 3-patiko jūra. O šiaip, tai mano knyga apie sunkią ir vargingą moterų dalią yra Ditė - žmogaus kūdikis, na bet čia su šeimos istorija susiję, tad neobjektyvu. Katryna irgi gera knyga, mėgstančioms gyvenimiškas knygas verta ją susirasti.

Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. Jau nežinau, kiek metų stovėjo lentynoj... Gal ir gerai, nes prisidžiaugiau iki soties. Tikrai labai patiko, šiek tiek trūko iki pilnos laimės, nes rašo apie Švedijos istoriją, kurių legendų aš nei girdėjus, nei man jos ką nors reiškia... Bet pati knyga, istorijos - nerealu. Skaitydama dažnai prisimindavau Sauliaus Šaltenio Kalės vaikus, kuri man labai panaši, ir daug artimesnė.

Viljamas Somersetas Moemas. Aistrų našta. Aišku, nelogiška po tokių švedų autorių, imtis anglų romano. Buvo nuobodų, nesužavėjo visai. Kur ten švediškos aistros prie angliškų aistrų... Kur ten Lagerlef perlai apie gyvenimą, šalia Filipo Kerio pamąstymų. Bet perskaičiau, vietom visai įdomu buvo, bet vietomis tikrai miegas ėmė. Man labai panašu buvo į Irvingo knygas, skaitai skaitai, irgi atrodo kartais neblogai parašo, bet esmei parašyti reikia mažiausiai pusės tūkstančio puslapių......

Jonas Užurka. Mindaugas – karališkasis kraujas. Skaičiau, galvojau tikrai skaityti iki galo, bet paskui numečiau, nes ką čia kankintis.... Šiaip antra knyga kokia tik nebaigta, labai nemėgsta knygų nebaigti, net jei ir nelabai patinka, perskaitau, o gal pabaigoje visa esmė... Bet su ta neužteko kantrybės, ir labai apsidžiaugiau, kad nenusipirkau ten to futliarinio leidimo už pusantro šimto litų... Labai gaila iš tikro, nes labai norėčiau paskaityti knygų apie Lietuvos istoriją. Skaitomų knygų.


Herta Muller Amo sūpuoklės. Toks keistas jausmas... Ne, tikrai nesusižavėjau knyga, bet ji kažkaip traukė. Vis norėjosi sugrįžti prie to teksto. Kita vertus, po poros skyrių turėdavau padėti į šoną, kažkokia per daug sunki... Emociškai. Tiesiog retai taip pasitaiko. Skaityti ir norisi, ir negali, nes šiandienos dozę jau perskaitei. Esu prijaučianti vokiečių autoriams, įdomu buvo paskaityti šiuolaikinį romaną, ypač tokios garsios rašytojos. Dar įdomu buvo tas, kad visai ne tokio lagerio tikėjausi... Nes ypač erzina knygos, pvz. kaip koks amerikietis rašo apie ką nors tipiškai rusišką, tai yra, apie ką tikroviškiausiai galėtų papasakoti tik rusai. O čia visai atvirkštinis variantas. Tai sakyčiau nustebino, jei supratote, ką čia norėjau parašyti.

K.Saja "Kurio niekas nemylėjo" ir Kazys Saja ( pamiršau pavadinimą , lyg "nepasiduok" ). Abi labai patiko, abi labai liūdnos ir verčiančios pamąstyti. Dėkoju rekomendavusiai K.Sajos "Skudurėlių taką", šios negaunu, bet K.Sają iš naujo atradau. Autoriaus objektyve- Lietuva, lietuviai, gyvenimas be pagražinimų. Kiek žinau K.Sajos gyvenimiška patirtis gan karti, ir ta patirtis knygose labai jaučiama. Įspūdį padarė vienas pasvarstymas apie tai, ar galima tikrai mylėti žlugusį žmogų tiek pat, kiek tau artimą ir mielą. Autorius teigia, kad jis negali suprasti, mylėti degradavusių, kaip ir nevertų žmogaus vardo; labai ryškus epizodas apie alkoholikus, bandžiusius iš butelio ištraukti kamštį su rožančiumi. Taip sutapo, kad neseniai gyvai diskutavome apie tą meilę/nemeilę vagims, žudikams, šiaip visokiems žulikams. Ar Jūs galite tokius mylėti?


Christina Schwarz „Lapkričio vaikas“ - labai patiko, tikras skaitymo malonumas. Pagrindinė mintis perskaičius knygą : ne viskas yra taip kaip atrodo, nereiktų iš anksto nuteisti žmonių, kai nežinai visų aplinkybių, visų motyvų , gali žmogaus nepažinti net ilgą laiką gyvendamas kartu, jei nesi atidus.

norėjau citatas patrumpinti, bet kad visi sakiniai reikalingi

Įsitraukaiu Katryną į skaitytinų sąrašą. Aš irgi labai mėgstu švedų rašytojus, nors tiesą pasakius ne tik švedai, visi skandinavai vieni mėgstamiausių, labai artimas humoro jausmas, gyvenimiška filosofija, pasakojimo būdas.
Perskaičiau Lu-Juhansonas Ivaras "Tiktai motina", Jums turėtų patikti: rašytojas švedas, seno leidimo, yra ir apie jūrą ir apie moters dalią kumetyne, senais laikais, iki pirmo pasaulinio karo.

Amo sūpuoklės paliko gilų įspūdį, irgi skaičiau su pertūkiais, nes tokios stiprios emocijos turi būti dozuojamos. Gal kiek pasikartosiu, nes jau rašiau. Ypatingai patiko epizodas apie nosinaitę, kurią belaisvis gavo iš bobulės, ir ta nosinaitė jam buvo artimiausia siela ! lageryje. Mane labai sukrėtė, trim žodžiais tiesiog nusviedė į tą visą košmarą.

Katryna man labai patiko, bet liūdna, gyvenimiška knyga.

---

Kai perskaitau, kad kažkam nepatiko "Aistrų našta", visad stebiuosi. Skaičiau kelis kartus, būdama labai jauna, ir dabar gal paskaityčiau, bet yra šimtai kitų neskaitytų knygų man taip įdomu buvo, visas Filipo skurdus gyvenimas,gėda dėl negalios, jo meilės, ir tikrai miegas neėmė.

Skaitanti, ar esi skaičius latvių Gulbis Harijis " Duonios klonis"? Tau, mėgstančiai senobines knygas, manau, patiktų. Oi, prisimenu, kaip ji mane sugraudino

Dabar apie savo perskaitytas. Bibliotekoj pasiėmiau Kristinos Sabaliauskaitės "Danielius Dalba ir kitos istorijos". Ir patiko, ypač pirma istorija, tikrai įdomiai pasakojama. Bet kam tie keiksmažodžiai? Vulgarūs žodžiai? Be jų knyga būtų tikrai daug gražesnė. Ir šiaip man visos knygos esmė pasirodė seksas

Filomena Taunytė "Gyvenimas be stogo"- patarimų pilna knyga. Žodžiu, sveikame kūne sveika siela

Labas

Grįžo dukra paklydėlė Nežinau, ar daug beliko čia tokių, kurios dar mane prisimins

Po baisaus pirmo kurso pirmo semestro pagaliau vėl galėjau paiimti knygą į rankas Ir po truputį vėl mokausi skaityti Tik gaila, kad vis dar nesurandu laiko normaliam perskaitytų knygų aprašymui


Keletas paskutinių skaitytų knygų:

Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“. Prisipažinsiu, kad ilgai nesupratau, kodėl dauguma taip aikščioja dėl šios knygos. Bet perskaičiau, praėjo kiek laiko, ir dabar ir aš galiu pridėti ją prie mėgstamiausių sąrašo.

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“. Mėgautis klasika man sekasi sunkiai, bet matyt, kad ši knyga į rankas papuolė labai tinkamu metu. Skaičiau ilgai, galima sakyti, netgi kankinau knygą, bet galiausiai galiu pasakyti, kad patiko ir kankintis buvo verta.

Vladimir Nabokov „Lolita“. Prisiskaičius atsiliepimų tikėjausi daug daugiau. Du trečdaliai knygos buvo baisiai nuobodūs. Galas užkabino, bet vistiek negalėčiau pasakyti, kad knyga patiko. Žinoma, tema opi, tačiau, mano nuomone, nepakankamai gerai atskleista. Arba aš tiesiog nesupratau.