Knygos knygos knygos...

nelaimė mano šeimoje, o jo eilės kaip tik atitiko tą būseną, tik dar labiau paaštrino liūdesį, ir paguodos jo eilėse nematau.Mes kiekvienas suprantam skirtingai, ką vieną guodžia, kitam tik suaštrina.

Bet aš irgi nenoriu baigt liūdna gaida. Nusipirkau Dikenso knygą "Pasakojimas apie du miestus", tikiuosi, kad patiks.

Laba


Guillaume Musso “Ar būsi ten?”

Turbūt kiekvienas bent kartą esame pagalvoję, ką keistume, ką darytume kitaip gavę galimybę sugrįžti į praeitį. Ši knyga yra būtent apie tai. Pagrindinis knygos herojus Eliotas Kuperis, paklaustas, koks būtų jo vienintelis noras, atsako, kad norėtų dar kartą išvysti Ileną, moterį, kurią mylėjo ir kurios neteko prieš trisdešimt metų. Šiam norui išpildyti jis gauna dešimt aukso spalvos piliulių, dešimt galimybių grįžti į praeitį ir išvysti mylimą moterį. Tačiau pradėjęs savo keliones laiku, Eliotas suvokia tokių kelionių riziką ir kaip jos gali paveikti jo pačio, jo geriausio draugo Mato bei dukters Endžės likimus.Knyga labai patiko savo originalia idėja,gražiomis mintimis bei citatomis, privertė pasvajoti apie tokias keliones laiku ir ką keisčiau savo gyvenime, gavusi tokią galimybę. Joje pilna ir tikros meilės, ir tikros draugystės, tad pati keliavimo laiku idėja lieka antrame plane.


Paolo Giordano “Pirminių skaičių vienatvė”

Drąsiai galiu teigti,kad tai viena geriausių šiais metais skaitytų knygų. O ji gera savo paprastumu, skaudžia ir liūdna vienatve. Skaitydama susitapatinau su knygos herojais, nes pati mėgstu kartas nuo karto pasimėgauti vienatve ir pabūti pačiai su savimi.
Knyga visiškai kitokia, išskirtinė, dar neteko skaityti tokios liūdnos, skaudžios istorijos. Dar ilgai po jos perskaitymo jautėsi kažkoks liūdesys, ilgesys bei tuštuma dūšioj. Bet būtent tuo ji taip labai patiko, nes kartais norisi ir tokių knygų, kurių veikėjai be galo vieniši kaip tie pirminiai skaičiai, kurie neturi nieko, tik patys save. Knygos veikėjai Aličė ir Matija labai įdomūs, originalūs, “kitokie”. Ypač patiko Matija, neeilinio mąstymo berniukas, kurio sesuo visiška jo priešingybė, tad Matija jos gėdijasi ir pasielgia mano akimis gan žiauriai ir dėl tokio savo poelgio gailisi visą gyvenimą. Nors ir knyga liūdna, tačiau pabaiga suteikė vilčių apie šviesesnę veikėju ateitį.

J. Tumas- Vaižgantas"Dėdės ir dėdienės" - Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu, Severiutė darbšti, graži mergelė ir Rapolas, vyresnio amžiaus visų mylimas tijūnas. Įsižiebusią nebylią Severiutės ir Mykoliuko meilę užgesina Rapolas gudrybę paviliojęs ir vedęs Severiutę. Kartais pagalvoji, kas sugalvojio tokius papročius, kad mergina negali pati pasirinkti mylimojo, kad teveliai ją atiduoda jų manymu tinkamam vyrui. Severiutė atiduota Rapolui nebuvo su juo laiminga.. Ji buvo mylima, globojama, giriama, tačiau jai trūko.. Mykoliuko, jo meilės, to janatviško nerūpestingumo, tėvelių namų. O vėliau prisidėjo ir nepriteklius, vaikelio netektis, gyvenimas svetimuose namuose. Mirus vyrui ji tarsi iškart paseno. JI tapo liūdna, viskam vangi. Ieškodama paguodos ir nusiraminimo, ji eidavo į bažnyčią. Vėliau bažnyčią pakeitė karčema.

Mykoliuko gyvenimas irgi klostėsi nelaimingai. Jis tapo Dzidorium Artoju ir jo vienintelė paguoda buvo jo jaučiai ir laukai. Jis visdar buvo vienas, erzinamas ir pašiepimas jo augintų sūnėnų.

Vis tikėjausi, kad Severiutės ir Mykoliuko keliai vis susikirs, deja..

S. Šaltenis "Riešutų duona" - Kad istorija kitokia, galima pamatyti jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių. Stebina pagrindinio herojaus Andriaus Šato kalbos paprastumas. Jo pasakojamos istorijos nėra eilinės, tačiau jis jas pasakoja, tarsi tai būtų natūralu ir kasdieniška. Papasakotos Andriaus Šato istorijos kartais komiškos ( pvz. Liuka valgo batą), neįtikimos ( Peliukštis užsilipa ant bažnyčios bokšto ir atsistoja ant rankų), kartais subtilios ir labai gyvenimiškos. O pasakoja Andrius apie viską - apie savo šeimą, kaimynus, mokyklą, draugus, santykius su kaimynų mergaite Liuka, kurie vaikų pykčių ir nesutarimų perauga į paauglių meilę. Apsakymas gan įdomus, šiek tiek keistokas. Man tai kažkuo panašu į "Rugiuose prie bedugnės". Gal dėl to, kad pagrindinis herojus yra paauglys, kuris pasakoja pirmu asmeniu. Abejų pasakojimai sukasi apie jų gyvenimo įvykius, apie šeimą, draugus, mokyklą ir kartais skaitydamas stebiesi, ar tai nėra perdėta ir yra tiesa.
D. Vaitkevičiūtė "Moterys meluoja geriau" - turbut visos žinot šitą istorija. Aprašomas trijų draugių gyvenimas, kuris pilnas gerųir blogų nuotykių. Įdomu būvo klausyt ir palygint su serialu.

Niu ka pasirodys ir ketvirtoji Dan Brown knyga Robert Langdon serijoje "Inferno". Gal si karta jau nebus susije su religija, nes kazkaip is anotacijos pasirode kiek kitokia
http://www.waterston...80593072493.pdf

VILNIETES, jau orai lyg ir syla po truputi, tai mes organizuojame susibegima Paskutinis pasisedejimas buvo jau labai labai seniai, tad visus kas gali prasom prisijungti.
As ir Vessta tikrai busime
Taigi, si sekamadieni 14 d. Panoramos PC kokia 13 val. Zinoma, galite siulyti ir jus tiek laika tiek vieta, bus galime pasiderinti

oi aš tai tikrai būsiu

Sotto, ačiū, gražūs, skaidrūs eilėraščiai. Beveik užsimaniau rudens... (nu ką jau toks "pavasaris", gal geriau gražus ruduo)
Teip. Damušinėju D. Jazukevičiūtės "Anarchistės užrašai". Skaityt neišeina, mest - irgi. Viskas lyg ir gerai, tokių gražių įžvalgų, su mano mėgstamu feminizmo lengvu dūmeliu, bet... Kažkoks skystumas jaučiamas, man kaip Malūkas, nebenorėsiu jos daugiau nieko.
Pulsiu M. Puzo, pradėsiu nuo Krikštatėvio, gal kas pakomentuotų šį autorių, kokie skaitymo įspūdžiai? Kažko labai tikiuosi, kad patiks ir gero skaitymo užteks ilgam (nes daug parašė ).

Ech, tiek pridėsčiau apie "Big Surą", o kompas sudurniavo ir dingo viskas. Nebėr ūpo antrąkart šiandien rašyti, tai tik pasakysiu, kad labai man patiko.


Ir man patiko, tik apie komiksus buvo kažkiek pabodę skaityti.


Įdomu, kaip ji tau patiks. Man ji mažiausiai patiko iš visų skaitytų Dikenso knygų (septynių), bet bandžiau save įtikinti, kad ne dėl autoriaus kaltės, o kad labai sunkia anglų kalba parašyta.


Vajetau, kaip mane tas Mykoliukas nervino, kai skaičiau šį kūrinį mokyklos laikais. Nu jau toks nevyriškas jis man tada atrodė, kad beveik ir gaila nebuvo.


Aš Puzo tik Krikštatėvį ir teskaičiau. Patiko, įdomi, paprastai parašyta ir labai lengvai skaitoma knyga, nors ir apie mafiją. Bet prie kitų šio autoriaus kūrinių visai netraukia.

Šiuo metu skaitau Krakauer "Į laukinį pasaulį". Kadangi nė šimto puslapių dar neįveikiau, nuo vertinimų susilaikau.

Kaip gi be taves
Koks tavo eziukas vasariskas

Sveikos, ką beskaitot?

Aš tai pagalvojau, ar mokyklose dabar nenagrinėja Kunčino "Tūlos", nes pas man tinklaraštyje jau kelias savaites, tarp paieškos rezultatų, karaliauja ši knyga
Papildyta:

"Tualeto knyga" - galbūt ir negražus, bet labai tinkantis apibūdinimas šiai knygai. Kodėl? Nes tai tokia knyga, kurią skaityti galima bet kur: tualete, autobuse, ligoninėje, laukiant eilėje. Galima skaityti ilgą laiką (kaip aš), paraleliai kitų knygų. Ir atsiversti ją kai norisi kažko lengvo, sužinoti kažką naujo, pasijuokti, stebėtis ir neatsistebėti. Skaityti ją galima ir nuo pradžios, ir nuo vidurio ar pabaigos.
Pirmoji kilusi mintis, perskaičius knygą - ją reikėtų perskaityti L. Lavastei. Gal tuomet ji pakeistų savo nuomonę apie lietuvius ir suprastų, jog nesame mes tik vagių ir galvažudžių šalis. Skaitydami šią knygą suprasite, jog lietuviai tikrai išradinga, drąsi, ambicinga, spontaniška ir nuoširdi tauta. O koks kitas įspūdis gali susidaryti, kai perskaitai, jog vienas lietuvis išrado požeminį tanką (!), kitas lažinasi, kad rašalu augintos bulvės užaugs juodos, trečias už kelis litus suvalgo molio gabalą, ketvirtas siekia rekordo skrendant į stratosferą oro balionu. Ir dar daug įdomių bei juokingų situacijų galėčiau vardint ir vardint.
Ši sudaryta antologija puikiai atskleidžia mūsų tautos nacionalinio charakterio ypatumus. Ne tik gerus, bet ir tuos, kuriais žavėtis per daug negalime. Kaip ir jų neigti. Ypač mane nustebino, jog anksčiau lietuviai taip mėgo bylinėtis. Kaip teigia knygos sudarytojas, bylinėjimuisi negailėta nei laiko, nei pinigų. Ir nesvarbu už ką, ar nugaišusią vištą ar nulaužtą krapo šakelę sode.
Niekada nebūčiau patikėjusi, kad kažkada gimnazijos direktorius galėtų uždrausti vartoti aplodismentus (?) ir draudimas panaikinamas tik tuomet, kai Valstybinis teatras atsisako moksleiviams rodyti spektaklius. Na koks spektaklis be plojimų pabaigoje? Ir kokią žalą gali padaryti plojimai?
Manau nesuklysiu teigdama, kad ne vienas iš mūsų gyvenime esam sau (ir kitiems) pažadėję, jog mesime gerti, rūkyti ar mažiau valgyti. Iškenčiam kelias dienas ir pamirštam savo pažadus. Arba vis nukeliam, jog jau nuo kito pirmadienio tikrai, nuo sausio pirmos jau tikrai, tikrai. Norit išduosiu paslaptį, kaip atsikratyti žalingo įpročio ir laikytis savo pažado? Tereikia pasinaudoti metodais, aprašytais šioje knygoje - kas kartą sulaužius pažadą mesti rūkyti, turi bankui sumokėti baudą. Tik tiek. Kai tris kartus bankui atiduosit sunkiai uždirbtą minimalią algą, praeis visi norai rūkyti ar gerti. O gal ir bankai nebebankrutuos Lietuvoje.
Man labai patiko ir šios knygos viršelis, maketavimas bei visas apipavidalinimas. Pamenat tokį seną žurnalą "Šluota". Tai čia panašus, tik pagerintas, variantas: tikroviškai atrodantys pageltę lapai,to meto karikatūros.
Todėl drąsiai rekomenduoju perskaityti šią knygą tiems, kuriems nesvetimas humoras, istorija, lietuvių tauta ir jos kalba. Kalbą miniu neatsitiktinai, kadangi knygoje perskaitysite visus tuo metu vartojamus žargonus, svetimybes, skolinius, kurie tekstui ir mūsų kalbai suteikia savito žavesio.

Pirmąją perskaičiau.Istorija įdomi,bet gal neįdomiai pateikta?Arba aš darausi bjauriai priekabi Bet paskutiniu metu mano gyvenime gerų knygų reta
Antroji apie moteris ir vyrus Saudo Arabijoj.Požiūris į gyvenimą,religiją,darbą.Nauja istorija su tais pačiais veikėjais.Neseniai pradėjau, "lenda" visai neblogai

aš skaitau S. Becket Įrašyta kauluose - detektyvų mėgėęjoms