Knygos knygos knygos...

Mark Haddon "Dėmė". Lietuvių kalba yra išleista šio autoriaus knyga "Tas keistas nutikimas šuniui naktį". "Dėmė" anonsuojama kaip itin linksma knyga, nors kai ją skaitai, nesi tikras, ar verkti ar juoktis.
Labai patiko, su malonumu per du vakarus prarijau. Pagrindinė tema- santykiai šeimoje. Jokio moralizavimo, pamokymų, tiesiog yra taip, kaip yra. Skaitant toks malonus jausmas, kaip plepant su drauge apie viską ir nieką. Jokių istorinių, geografinių ar šiaip pasaulėžiūrą plėtojančių žinių nėra, vien tik skaitymo malonumas. Rašyčiau 10/10. Ieškosiu to šuns, su naktiniu nutikimu
Papildyta:

kažkodėl čia labai kritikavo šį autorių, net neskaičiusios. Porą knygų skaičiau, patiko, vieną jo knygą esu nusipirkusi, prieš miegą mėgstu pavartyti, bet kokioje vietoje paskaitinėti. Labai pozityvios knygos, skatinančios džiaugtis savo gyvenimu, savo šeima, darbu.

koks gražus daiktas


tebeskaitau Bėgantis paskui aitvarą. kažkaip sunkiai ji man, nors rašymo stilius priimtinas, viskas lyg ir gerai, bet ...

Fati, su gimtadieniu

Labas,

Dar keletą paskaičiau:

Suzanne Collins. Liepsnojantis įtūžis. Visa trilogija labai patiko, pradedant pirmąją, kurią suskaičiau vienu atsikvėpimu, ir baigiant likusiom dviem, kurios buvo jau ramesnės, bet ne blogesnės. O trečioji dalis, Liepsnojantis įtūžis man iš vis labai tokia rimta pasirodė, nes kažkaip supranti, ir kam reikėjo tų žudynių pirmoje dalyje, ir ką iš vis autorė norėjo ta trilogija parašyti. Labai man tokia amerikietiška knyga, nors ir vaizduojama ateities Amerika, vietoj sunykusios šalies susikūrusios naujos, išgalvotos valstybės gyvenimas, bet ir realybės šou, ir vaikų žudynės mokyklose ir karai bei neaiškios kam ir kokios taikos misijos, - autorė šioje knygoje pasisakė kaip reikiant. Nes ir Ketnė, trečioje dalyje kaip reikalas įsipainioja į politiką, ją vienas po kito palieka artimieji, o buvę bendražygiai pasirodo besą išdavikai... Net jei karas bus laimėtas, kas tada? Patiko.

Bet visuomenės nuomonė greitai kinta. Esame nepastovūs, kvaili, trumpą atmintį turintys padarai, puikiai mokantys griauti. Nors kas žino? (psl. 359).

Ir, kol žiema nesibaigė, perskaičiau labai fainą knygą Eowyn Ivey. Sniego vaikas. Man labai patiko, labai rekomenduoju visoms su romantika nesusipykusioms moteriškėms Istorija apie du sutuoktinius, palikusius patogų gyvenimą ir išvykusius gyventi į Aliaską. O ten... Gyvenimas persipina su legenda (šita sena rusiška, atsimenat, kur senelis su senelė neturėjo vaikų ir nusilipdė sniego senį iš kurio paskui atsirado mergaitė ir kaip viskas buvo faina, kol neatėjo pavasaris, o paskui ir vasara). Knyga tikrai labai gražiai parašyta, įtaigiai, visa Aliaskos gamta kaip už lango - pūgos, sniego kalnai, snaigės...
Neišvengiamai pamėgsit žiemą. O jei ir nepamėgsit, tai bent suprasit, kad atėjus žiemai galima pamatyti ne tik subjurusį orą, kalnus sniego, nepravažiuojamus, slidžius kelius, bet ir šį tą daugiau.



Čia šitą jau spėjai iš bibliotekos parsinešti? Aš irgi kaip užsimaniau ją paskaityt! Skaičiau tik Baden badeno nebus, ir tikrai labai patiko.

Sveikos. As irgi megeja paskaitinet knygas, ypac pastaruoju metu nemazai skaitau. Galiu rekomenduot V. Endrius " Palepes geles". Si istorija yra is 5 knygu: "Seseliu sodas", "Praeities smeklos" ir kitos, eiliskumo nepasakysiu dabar. Bet istorija laaabai patiko. Kaip motina del turtu savo vaikus palepeje laike. Labai sukrete, ilgai apie sia istorija mastydavau.
Pries pora dienu baigiau V.Hislop "Sala". Visai nieko istorija, bet nepasakyciau, kad labai suzavejo.
Patiko K.Hoseini "Tukstantis sauliu skaisciui". Lengvai sakitesi, idomi istorija. Man is viso patinka knygos apie islama, rytus...

Tikriausiai visi detektyvų karaliai ir karalienės gyvena Skandinavijoje. Knygos autorė taip pat pristatoma, kaip staigiai išgarsėjusi Švedijos metų autorė ir perkamiausia rašytoja. O ji ne tik rašo, bet ir augina tris vaikus, baigė ekonomiką, dalyvauja švediškame "Šok su manimi" projekte ir lanko detektyvų rašymo kursus. Beje, būtent kursų metu ir buvo pradėta rašyti knyga "Ledo princesė".
Knygos veiksmas vyksta mažame Švedijos miestelyje, Fjelbakoje. Miestelis išgarsėjo taip, kad pagal autorės knygas jame organizuojamos ekskursijos. Ir kiekvienas jos gerbėjas gali minti žudiko keliais. Gaila, kad ji švedų, o ne norvegų rašytoja. Nes to miestelio kelius būčiau mynusi ir aš. Ir ne vieną kartą.
Tikriausiai būtų galima pasirašyti skandinaviškų detektyvų šabloną ir taikyti visiems atsiliepimams. Nes ir šioje knygoje rasite taip mėgstamą (arba ne) šiaurietišką ramybę, lėtą siužeto vystymą, intriguojančią žmogžudystę bei psichologinę analizę.
Mažo miestelio erdvė, kur visi vieni kitus pažįsta, sukuria dar didesnę terpę detektyvinei intrigai. Kuomet kiekvienam rūpi, ką apie ji pagalvos kaimynai, kaip nesuteršti savo vardo ir kaip išsaugoti senas paslaptis. Jokių kruvinų ar žiaurių scenų, jokių išniekinimų ar masinių skerdynių. Tik ledu alsuojanti ramybė.
Romano veikėjai - ryškūs ir charakteringi. Uždari, nekalbūs, gyvenantys savo pasaulyje su savomis paslaptimis. Tačiau autorė knygoje neišvengė iš šiek tiek stereotipinių situacijų. Kuomet pagrindinė veikėja įsimyli bylą tiriantį detektyvą. Nors jų meilė man nepasirodė per daug saldi. Į siužetą įtrauktos ir smurto šeimoje problemos. Tipinė situacija, kaip iš kasdienio laikraščio 5 puslapio straipsnio.
Norisi pagirti ir vertimą. Labai sklandūs sakiniai, jų struktūra. Rodos kiekvienas žodis parinktas apgalvotai, nuo kiekvieno, kaip nuo statulėlių, nuvalytos dulkės ir sudėtos gražiai į lentynas. Sklandus pasakojimas, neatspėjamas žudikas, netikėti įvykių posūkiai bus tikras vakaro malonumas, kiekvienam šiaurietiškų detektyvų mėgėjui.
Neseniai pagal autorės knygas buvo pradėtas rodyti ir serialas „Fjelbako žmogžudystės“. Aš džiaugiuosi, kad manęs laukia dar viena jos knyga "Pamokslininkas". O šios knygos ištrauką galite paskaityti ČIA.

Carlos Rojas "Žuvusiųjų slėnis". Romanas apie dailininką Francisco Goya, kuriame yra dvi siužetinės linijos. Pirmoji nukelia į 18a. pabaigą- 19a. pradžią, kai buvo gyvas Goya, antroji pasakoja apie mūsų laikus ir knygą apie Goya rašantį vyrą. Nors abi šios linijos gana gražiai persipina, antra nėra ypač įdomi.

Kadangi apie Goya žinau labai nedaug, o apie jo laikų Ispanijos istoriją dar mažiau, tai knyga pirmiausia patiko pažintine prasme. Labai daug informacijos, nors ji kartais gal ir per daug enciklopediška. Įdomus tos informacijos pateikimo būdas- kiekvienai knygos daliai autorius paima vieną Goya paveikslą, iš kurio išrutulioja ištisą pasakojimą. Apie patį dailininką, apie to meto karališkąją šeimą, istorinius įvykius, koridą ir kitus dalykus.

"Jei Gojos nebūtų, Ispanija turėtų jį prasimanyti, kad galėtų be džiaugsmo atpažinti save jo kūriniuose".

Andrei Makine "Trumpų amžinų meilių knyga". Aštuonios istorijos iš vieno žmogaus gyvenimo, susijusios su moterimis ir meile (nors kai kur ta meile tik vos dvelkteli). Kaip tiksliai sako pavadinimas, tos "meilės" trunka visai neilgai, tačiau prisiminimas apie jas- visą gyvenimą. Man patiko, kaip, naudodamas visai nedaug žodžių, autorius sugeba tiek daug pasakyti, perteikti ir vaiko, ir suaugusio jausmus, buvusios santvarkos baisumą bei baimę dėl naujosios.

"Mums pakanka kvailumo neatmesti akimoju viso pasaulio, kuriame gimėme, užaugom ir kuris dabar miršta apgailėtinai susenęs ir dažnai atrodo komiškas. Turėčiau išvemti praeitį, pajuokti žmones, kuriems teko vargas jame gyventi...Kaip galėčiau jai paaiškinti, kad visiems laikams išnykstančios šalies praeityje yra ir mūsų vaikystė."

Labai tau aciu

Nea, čia iš leidyklos parašė, kad jei perskaitau ir aprašau kurią kitą U. Radzevičiūtės knygą, gaunu dovanų naujausiąją. Tik keista, kad tave aplenkė, nes kiek pastebėjau, ne man vienai tokia dovana buvo pasiūlyta

O aš jau Silva Rerum II pradėjau. Paskutinės skaitytos knygos pasižymėjo trumpais sakiniais, tai net man, ilgų sakinių mėgėjai, pradžioje buvo sunkoka įsivažiuoti dėl jų. Tačiau gan greitai įpratau, tai dabar skaitosi gan greitai ir įdomiai.

Ai, mat aš daugiau bibliotekų gerbėja

Dar ir senų knygų visokių.
Perskaičiau dar vieną senieną Sali Salminen „Katryna“. Net nežinau ką apie ją parašyti. Na nebent tai, kad skandinavai moka pasakoti.
Labai įdomiai paskaičiau apie gana kietos, bet vistiek vargšės moters, vietomis net gana žiaurų gyvenimą.
Knyga įdomi tuo, kad visas siužetas persipynęs su jūreivišku gyvenimu. Kaimelyje, kuriame priversta gyventi Katryna, beveik visi vyrai - jūreiviai ir labai įdomiai pasakojama kaip vos ant kojų atsistoję vaikai iš karto pradeda žvalgytis į jūrą, kaip vyrai parsisamdo jūrininkais, kaip moterys juos išlydi, paskui nuo pavasario iki pat kalėdų jų laukia...

Dabar pradėjau skaityti Jono Užurkos „Mindaugas - karališkas kraujas“. Labai mėgstu istorines knygas, ir senai jau žvalgiausi į Užurkos trilogijas, bet knygynuose jos kainuoja po 150 lt kažkur. Jis prirašęs gana daug knygų „Lietuvos istorija romanuose“, ir jau vos nenusipirkau tos trilogijos Iškiliausios Lietuvos moterys (apie Karalienę Mortą, Sofiją Vytautaitę ir Kunigaikštienę Birutę). Gerai, kad pirma nutariau pasibandyti ir „Mindaugą“ pasiėmiau iš biblitekos... Tai, nors dar kelis skyrius perskaičiau, na nežinau... Lietuvos istorija tikrai labai įdomi, tikrai skaityti turėtų būti įdomiau, už kokios Ispanijos ar Italijos, kurios manęs kol kas nelabai domina, na bet parašyta tikrai nelabai patraukliai... Sunku kažkaip įsivažiuoti, labai daug ten tie kunigaikščiai mąsto ir kankinasi savo psichologiniuose apmąstymuose, be to, labai daug visokių detalių, koks kunigaikštis su kokiu kuo nepasidalina ir kada kaip pykstasi.. Klausimas, ar visos tos detalės tikros, nes dabar jaučiuosi, lyg skaitydama istorijos vadovėlį kol kas, nelabai susigaudau dar, tada reikėtų ir žemėlapių, su pilim ir pažymėtom žemėm. Jei tai tik autoriaus fantazija, tai šiek tiek persistengė tada...
Įsivaizdavau, kad Lietuvos istorija romanuose visuomenei turėjo būti nors šiek tiek patrauklesnė...
Na, bet gal toliau bus geriau....

Audioknyga D. Vaitkevičiūtės "Noriu kito vyro" - lengva, linksma, neįpareigojanti. Pasakoja apie moteris, vyrus, ir jų santykius. Kartais pašiepianti, pasakojant su jumoru, tačiau tarp eilučių ir ne tik galima atrasti daug tiesos.
S. Brown "Ypatinga klientė" - kaip visad idomus, painus detektyvas su netikėta pabaiga, tačiau šįkart ta pabaiga manęs neįtikino. Sakyčiau buvo ne iki galo išpildyta mintis. Herojų gyvenimai ir kaip būdinga rašytojai meilės scenos.

Abi knygos man labai patiko: rašymo stilius, veiksmo vystymas, faktų rikiuotė- pats tas geram, skoningam detektyvui. Ir nenuobodžiam, nes yra visokių meilių-seilių dar jei ką
Skandinavai man visi kažkuo panašūs. Gerąja prasme. Pradedant Hamsunu, baigiant Wassmo Beje, Wassmo man rodos irgi galėtų parašyti neblogą detektyvą
Dabar skaitau Dali knygą (pasirodo, jis ir knygą parašė . Tiesa, tik vieną).
Įdomiai taip skaitosi - raizgalynė visokių alpesių, manieringumo, opijaus dūmų ir stilingų drapanų bei interjerų. Na, kaip ir jo kūryba . Dar tik pusę perskaičiau, tuoj bus karas...