Knygos knygos knygos...

Perskaičiau prieš kelias dienas "Nežudyk strazdo giesmininko", galiu pasakyti,kad labai patiko, platesnis atsiliepimas jei kam įdomu čia.
Šiaip dažnai klasikos knygas susižymiu, kad noriu perskaityti, o pradėjus dažnai nusiviliu arba net nepradedu, na ta prasme be ugnelės pradedu, nėra nekantravimo. Tai visai nudžiugau,kad ši patiko, pagaliau žinau apie ką ši knyga

dabar dar skaitau "Kai Nyčė verkė", per kompiuterį, tai ir nepatogu, bet kad ir neįdomu iš tikro, bet pasistengsiu pabaigt, kad nebūtų graužtukas. O gal ir atrasiu ką įdomaus, nes šiaip daug kam ji patiko.

dabar galvoju imti "Rikardo Rejišo mirties metai" taip norėtus tokio įdomaus skaitymo,kai atsiplėšti negali

dabar skaitau jodi picoult namu taisykles, labai mane si knyga sujaudino, siandien net verkiau skaitydama, nes pati turiu vaika autista. tai ne paprastas romanas, tai isgyvenimai kuriuos patiria mamos ir ju seimos nariai augindami kitoki vaika.

Pabaigiau "100m istorija" Skaitėsi smagiai.Bet būčiau norėjus tolygesnės pasakojimo tėkmės.Kadangi vardai ir vietovardžiai nėra savi,o vyksmas keitėsi pramaišiui,kartais pasimesdavau - apie katrą čia dabar pasakojama?Bet skaitėsi labai maloniai,tai nusprendžiau nesukt sau galvos- o koks skirtumas....?
Pradėjau "Gruobuonį" Jaučiu,kad skaityta,bet dar nieko neprisimenu

Man patiko visos šios rašytojos knygos, skaitosi lengvai ir greitai

Kuri laika dirbau su vaikais autistais, todel pritariu, Picoult tikroviskai viska aprase ir apskritai kokia tema ji rasytu daug skaito literaturos, susitinka su zmonemis (siuo atveju turbut su mamomis ir vaikais turinciais si sindroma), zodziu, ne siaip raso is fantazijos srities, o rasoma romana pagrindzia sunkiu darbu. ir tai man patinka. Paiilgau ko nors naujo sios rasytojos

Išdrįsiu ir aš pradėti rašyti

Jeanne Bourin, "Damų kambarys" - istorinis romanas, apie XIII a. Lengva, greit perskaitoma, bet nieko ypatingo. Gal dėl to, kad nėra tikrų istorinių asmenybių.
Knyga turi tęsinį "Pagundų verpetas", pagal jas sukurtas 10 serijų filmas.

Kadangi man patinka istoriniai romanai, parašysiu, ką iš šiais metais skaitytų galiu rekomenduoti:

Robert Harris, "Lustrum".

Alberto Angela, "Viena diena Senovės Romoje" - labiausiai sužavėjo ši, buvo be galo įdomu skaityti apie kasdienybę, papročius. Geras pagrindas besidomintiems Senovės Roma, verta perskaityti besiruošiantiems ar buvusiems Romoje.

Sveikos.

Dvi paskutinės skaitytos knygos:

Undinė Radzevičiūtė ,,Žuvys ir drakonai”
Antroji pažintis su šia rašytoja dar geresnė nei pirmoji. Jei ,,Frankburgas'' maloniai nustebino ir pasirodė visai įdomi knyga, tai ši pasirodė dar geresnė.
Knygoje pinasi dvi istorijos. Pirmoji – iš pažiūros visiškai eilinės šeimynos, kurią sudaro senelė, jos dukra bei dvi anūkės. Sakau ,,iš pažiūros”, nes skaityti apie šią šeimynėlę tikrai labai smagu. Jų savitas bendravimas, o ypač senelės pasisakymai pakeldavo man nuotaiką visai dienai. Tuo tarpu antroji istorija yra rašoma Šašos- vienos iš anūkių- ir nukelia mus į Cingų dinastijos Kiniją. Ši istorija man didelio įspūdžio nepaliko ir kažkaip vis laukdavau, kada gi pagaliau vėl bus grįžta prie šeimynos kasdienybės.
Kaip ir minėjau, knyga nuteikia pozityviai. Lengvai skaitomas tekstas, charakteringi veikėjai, kurių nesupainiosi su jokiais kitais, neįpareigojantis siužetas, nieko daug lyg ir nevyksta, visko esmė – pokalbiai, trumpos pastabos apie tai, ką veikėjai mąsto. Tas juokas kartais kyla ir iš absoliutaus absurdiškumo, bet kažkaip nujaučiu, kad panašių žmonių tarp mūsų tikrai esti. Iš pradžių atrodė, kad siužetas niekur neves, tiesiog taip iki galo ir bus rašomos nuotrupos iš veikėjų kasdienybės, tačiau, kai viskas pajuda, negaliu patikėti tokiais siužeto vingiais. Na, nenoriu tikrai išduoti jų, bet tikrai buvo netikėta.
Negaliu pasakyti, kad knyga visiškai įtraukė (nes, kaip minėjau, man toji dalis apie Kiniją ne itin patiko), bet skaityti buvo tikrai įdomu ir vis laukdavau galimybės prie jos prisėsti, kad galėčiau paskaityti, kaip sekasi toliau veikėjams.

J. G. Ballard ,,Saulės imperija”
Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti ,,Saulės imperiją”.
Tai autobiografinė knyga, kurioje pasakojami ką autorius, tuomet vos vienuolikos metų berniukas, patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Pasakojime kreipiamas dėmesys į tai, kokią įtaką karas daro žmonių (o ypač vaiko) sąmonei, todėl nesistengiama aprašyti kuo daugiau žiaurių vaizdų ir jais paveikti skaitytoją. Atsigręžiama į patį žmogų, jo mintis.
Skaityti įdomu vien todėl, kad visas veiksmas sukasi apie vaiką, kuris žiūri į aplinką ir situaciją vertina visai kitaip nei vertintų suaugęs. Manau, rašytojui puikiai pavyko atsiriboti nuo suaugėliškos mąstysenos ir įsijausti į vaiko vaidmenį. Karas iš vaikų atima jų vaikiškumą, jie suaugusiais tampa pernelyg greitai, tai rodo nebūtinai pagr. veikėjas Džimas, pasirodantys epizodiniai veikėjai, esantys panašaus amžiaus, taip pat sukelia liūdnų minčių: karas iš jų atėmė galimybę džiaugtis nerūpestinga vaikyste, jie niekuo nebesiskiria nuo aplinkinių, kova dėl maisto kąsnio ar priklausymas karių būriui iš jų išsunkė viską, ką beįmanoma iš tokio žmogučio paimti ir todėl krykščiojimas iš džiaugsmo atrodo toks keistas ir nelauktas elgesys, bet tuo pačiu ir parodantis, kad giliai viduje dar likęs žiupsnelis mokėjimo džiaugtis. Grįžtant prie Džimo, jo elgesyje ir mąstyme matomos savybės priklauso tiek vaikui, tiek jau suaugusiam. Išlikęs naivumas, svajojimas apie tai, kas vyresniam pasirodytų visiškai abdurdiška, bet tuo pačiu ne kartą galime pamatyti jį elgiantis kaip tikrą vyrą, vien ką reiškia jo ryžtas, begalinis noras grįžti pas tėvus, nuo kurių buvo atskirtas. Ir čia vėlgi pasireiškia jo vaikiškumas: jis vėl nė negalvoja, kad jie galėtų būti mirę ar kad kas nors jiems nutikę, tiesiog baigsis karas ir Džimas vėl galės ramiai gyventi su tėvais. Jo negąsdina nė pamatyta atominė bomba, apskritai, viskas, kas susiję su karo technika, jį domina.. Tačiau išgyvenimo instinktas taip pat veikia jį ir gudrumu bei besimokydamas iš kitų jis stengiasi išgyventi, kenčia nuo įvairiausių ligų, ką jau kalbėti apie nuolatinį badą, ir turi vieną tikslą: kad karas pasibaigs ir jis atras savo tėvus.
Įdomi knyga, kurią skaityti lengva, nors visgi nebuvo ji ta, kurią norėtųsi perskaityti vienu prisėdimu, o vietomis jaučiau, kaip akys slysta tekstu, nors visai nesigilina į tai, kas parašyta (ir dėl to tekdavo vėl skaityti iš naujo), bet būdavo momentų, kai tiesiog sunkiai atsitraukdavau, nes norėdavau sužinoti, kas bus toliau.
Dabar belieka pamatyti filmą, o knygą rekomenduoju, ypač tiems, kuriems patinka skaityti apie karą.
Papildyta:
Na, o dabar greitu metu žadu pradėti Sabaliauskaitės Silva Rerum II.

Skaitau Robin Sharma "Sventasis, banglentininkas ir vadovas" - idomi, daug gyvenimisku tiesu gvildenanti knyga, tik realybeje jas visas sunku ismokti. Kaip ismokti neprarasti dvasios ramybes siame chaotiskame pasaulyje - siulau paskaityti, galbut atrasite atsakymus ir rupimus klausimus.

Po to pradesiu Tess Gerritsen "Chirurgas"...

Nicole C. Vosseler "Po šafraniniu mėnuliu"
Įdomi, įtraukianti knyga. Aprašoma istorija vyksta XIX a. pab. Anglijoje, Arabijoje, Indijoje, Kryme.
5/5.


Nando Parrado, Vince Rause "Stebuklas Anduose. 72 dienos Anduose ir ilga kelionė namo"
Sukrečianti, supurtanti knyga, ypatingai žinių apie lietuvių mirtį Alpėse fone... Kokia plonytė riba tarp to, ar laukti gelbėtojų, ar eiti pačiam...
Labai rekomenduoju, mano įvertinimas 5/5.


Po tokios knygos norėjosi lengvos, bet ši ne visai tokia.
Nuria Roca "Sraigės nežino, kad jos sraigės"
Pagrindinė linija - kaip išmokti gyventi po mylimos sesers mirties. Visa kita - nuotykiai, humoras, vyrai, draugai, tėvai, kita - liko antram plane.
3/5.

Skaitau Danielės Steel "Pagiežą" Istorija gera,bet labai silpnai parašyta Kartais atrodo,kad skaitau ne knygą,o knygos perpasakojimą mūsų temoj Bet ir tai - dauguma Jūsų parašytų geriau

o man šita visai patiko, atsimenu iki paryčių skaičiau, labai įdomu buvo kaip baigsis Greisei.

,,Stebuklas Anduose" reiks bibliotekoj paieškot - užsimaniau

Baigiau H. Mnišek ,,Elzė". Knyga kaip ir visai gera, nors su ,,Raupsotoji" nėra ką lyginti. O vat pagrindinė herojė Elzė dėl savo neapsisprendimo ir amžinų dvejonių nuobodulį kėlė, vis užmigdavau beskaitydama

O dabar laukia malonumas su 9-tąja knyga apie Sukę

O aš jau įpusėjau S. Beckett "Mirusiųjų šnabždesiai". Pradžia ko tais sunkiai įtraukė, bet jau įsivažiavau.


Ir baiginėju J. Irving "Sidro namų taisyklės". Patinka