Knygos knygos knygos...

manęs dar laukia ši knyga. Kažkaip tikiuos, kad patiks, aš mėgėja to laikotarpio

Iš manę pastaruoju metu, netikus skaitytoja.Bet sugebėjau perskaityt Louisa Young "Brangioji, norėjau tau pasakyti". Sunki ir žiauri knyga apie meilę, viltį ir pasiaukojimą Pirmojo pasaulinio karo metu. Prieš miegą pabaigiau skaityt, tai naktį visokios baisybės sapnavos Nei labai patiko, nei visai nepatiko. Nors vienas vienintelis sakinys man sugadino visą knygą, nesuprantu, kam reikėjo tai rašyti Kas mėgsta karo tematiką, lai perskaito, galima kai ką ir įdomaus sužinoti, pvz. apie mediciną, kaip buvo gydomi sužeisti kariai.

Mane ta L. Young knyga nepasakyciau kad labai suzavejo, bet ji nera prasta - ypatingai neskoninga dalis buvo homoseksualumo tematika (dar knygos pradzioj, kai busima kari kaip ir isnaudojo, apraso, kai suima jo organa i burna ir pan.), nelabai daug apie tai rase, ir vis tiek nereiklaingas saukstas deguto gavosi. O labai teigiama, kad parodo ir kita karo puse, pvz, laukiancios zmonos ir kaip ji nori tebeatrodyti jam grazi, tebebuti tobula zona, islaikyti potrauki, ko imasi ir kaip tose pastangose praranda save.

perklausiau audioknyga D. Vaitkevičiūtės "Kamilė nori mirti". Gana smagiai parašyta pagrindinės veikėjos istorija įtraukia iki paskutinio skyriaus Man dar įdomiau buvo klausyti dėl to, kad istorija lietuvaitės ir veiksmas vyksta Lietuvoje. Kažkaip man daug smagiau girdėti lietuviškus vardus ar miestus.

Pabaigiau Sally Beauman "Likimas" patiko, pradžioj koktu buvo nuo tų sekso scenų, bet tai gerai kad jos tik pradžioj.
Įtraukė pati drama, įtikinami charakteriai. Buvo tikrai malonu skaityt.
pradėjo patikti storos knygos .

As vel issitraukiau is spintos E.Maluko Juodieji Zelmenys
dar laukia to paties autoriaus 'Kraujo skonis','Siukslyno zmones ir kitos
labai patinka sis lietuviu rasytojas

man labai labai patiko, viena iš dviejų įspūdingiausių pernai metais skaitytų knygų.


Kam patinka Alberto Angela knygos apie Senovės Romą, gera žinia - bus verčiama ir trečioji jo knyga "Amore e sesso nell'antica Roma"
http://www.librimond...ell-antica-roma

Labas,



Tai puikus romanas, manau, bene vienas geriausių rusų kūrinių apie meilę (Ana Karenina man nepatiko). Nepamirštamas jausmas, dar ir dabar atsimenu, kaip išgyvenau. Antroje romano pusėje yra labai sukrečiančių vietų, ypač išsiskyrimo, laukimo... Atsimenu, kaip širdis plakė... Tiesa, romanas labai brandus, ir meilė brandi, jei nesinori skaityti, nereikia prievartos, tiesiog gal reikia palaukti tinkamo meto....

Perskaičiau keletą knygų:
Kazys Saja. Skudurėlių takas. Saja man asosijavosi su vaikystėje skaitytomis apysakomis, su visomis ten buolio sėklomis, gvidono apsiaustais ir nevarstomomis durimis. Tai, kai pamačiau šią knygą, su tokia nuostabia skultpūrele viršelyje, iškart nusprendžiau skaityti.

Tačiau atvertus knygą – pasakos ir magija dingsta. Knyga liūdna, visai nepanaši į mano ankščiau skaitytas lietuvių rašytojų atsiminimų knygas. Autoriaus vaikystė buvo labai sunki, kai kuriuos skyrius net gaila ir liūdna skaityti. Be to, knygoje ne mažai ir pykčio. Vietomis net nenorėjau toliau skaityti. Pykstama ant prasigėrusiu, nusivalkatavusiu, nusidepresavusiu tautiečių, nemokančiu gyventi laisvėje. Pykstama ant išdavusių tiesą, draugus, tėvynę. Persivertėlių, pinigus mylinčių labiau nei artimuosius, draugus, šeimą....

Labai skaudi, liūdna, pikta knyga apie tautos, žmonių problemas, kurias mažai kas pastebi, o daugelis net nenori matyti ir žinoti.

Victoria Hislop. Gija. „Sala“ patiko labai. Ši - mažiau, bet vistiek žavi nuostabiuoju Salonikų miestu ir Eirini gatvele, kurioje susigyvena ir susibičiuliauja pačių įvairiausių tautybių žmonės. Ir nors istorija daug kartų mėgino padaryti tame mieste savo tvarką, žmonės savo širdyse daugiau ar mažiau sėkmingai šeimininkavosi patys.
Visoms, mėgstančioms šeimos istorijas.

Janušas Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis. Pradėjau savo knygų iššūkį. Pradėjau nuo vaikiškos knygos, kuri ne tokia jau ir vaikiška. Bent jau aš vaikystėje tai jau jos neįveikiau. Labai patinka seno leidimo knygos, mėgaujuosi ta tokia šiek tiek kitokia kalba, kokie buvo žodžiai, dabar jau nebevartojami, kaip grąžiai išversdavo vieną ar kitą sakiniį, kuris dabar būtų jau nebepriimtinas.
Pati knyga - tai pasaka apie vaiką, kuris netikėtai, mirus tėvui, tampa karaliumi ir supranta, kad viskas dabar jo valioje. Autorius tikrai labai paprastai ir žaismingai seka pasaką apie Motiejuką, norintį pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu, gražesniu, patogesniu gyventi vaikams. Bet pasirodo, tai įgyvendinti nėra taip paprasta. Tenka susidurti su išdavystėmis, veidmainyste ir kitomis, ne pačiomis geriausiomis žmonių savybėmis. O kur dar karai ir tremtis...
Pasaka ne paprasta - joje daug filosofijos... todėl nemanau, kad dabartiniams vaikams ji patiktų, na, bent jau tikrai ne kiekvienam vaikui.
Užvertus paskutinį puslapį buvo labai liūdna, nežinau, kokių dar panašių vaikiškų knygų, kurios taip nuliūdintų, gal tik koks Jono Biliūno apsakymas „Kliūdžiau“. Tačiau pati autoriaus idėja vaikams paprastai papasakoti apie sudėtingą gyvenimą žavi, todėl knyga dar ilgai išliks atmintyje kaip pasaka apie Karalių Motiejuką, norėjusį padaryti pasaulį gražesnį.

Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Antroji knyga iš knygų iššsūkio. Labai patiko. Keliaujantis kriaučius pasakoja savo kelionės įspūdžius. Labai patiko skaityti buities, drabužių, etnografinius aprašymus, kuriems jau 150 metų! Tai tarsi koks Lietuvos kelionių vadovas po Aukštaitiją ir Žemaitiją, nes visi kaimeliai detaliai išvardinti, ir tarsi seki, kada Juzė atkeliaus į tavo kaimą... Labai smagi kalba, kai kuriuos žodžius jau reikia spėlioti, ar galvoti, ką jie gali reikšti, nes jau nebežinojau.... Kitus dar atsiminiau iš senelių, vaikystės, girdėti kažkur, ar iš knygų skaityti... Ir įdomiausia kada šiandien taip populiaru rinkti visokias meniškiausias, kūrybiškiausias knygas, man nieko nėra gražiau už šias, senojo Vagos leidimo, puoštas dailininko Vytauto Jurkūno iliustracijomis. Skaityti jas – ypatingas malonumas. Ir popierius, ir šriftas ir puošnios iliustracijos, viskas tarsi sukuria tokį skaitymo džiaugsmą, kad tokia nemiela, mokyklos suole nepatikusi knyga virstų smagiu ir ypatingu kūriniu.

Beje, labai smagu rašyti atsiliepimus tam naujajam knygų iššūkio puslapyje, išbandžiau, labai patiko, džiaugiuose, kad tam reikale dalyvauju.

įprotis, sunku atsikratyti. Mane tujinkite be jokių ceremonijų , o aš pati negaliu per save perlipti su nelabai pažįstamu žmogumi, jūs ir kvit , kitaip net ranka nerašo.



Patiko atsiliepimas, patinka rašytojas kaip asmenybė, įsitraukiau į ieškotinų sąrašą.

Motiejuką skaičiau vaikystėje, labai labai patiko, viena įsimintiniausių knygų, turinį iki šiol puikiai atsimenu, ir viena liūdniausių knygų, panašų įspūdį paliko "Dėdės Tomo trobelė". Tebeturiu tą knygą ir ji jau greit sulauks kitos kartos skaitytojų.

Palangos Juze skaiciau kazkada labai seniai,bet knyga man patiko,gaila savo bibliotekoj jos neturiu

Manęs turbūt niekas nepriverstų (na beveik niekas) iš naujo skaityti Malūko knygų, nors šitos trys paminėtos kažkada netgi labai patiko, buvo kažkas naujo. Gal jau išaugau iš jų, ar skonis pasikeitė, bet šis rašytojas visai nebetraukia. Paskutinė jo knyga, kurią prieš kelis metus bandžiau skaityti, buvo "Moters kerštas", bet gana greit supratau, kad nieko neišeis man su ja.

Labai labai seniai ją skaičiau, bet vis dar prisimenu, kokius nemalonius jausmus ji man, "nekaltam vaikui", sukėlė. Tiksliai nebepasakyčiau, bet kažką panašaus į liūdesio, skausmo ir baimės mišinį.

Beje, iki šiol buvau įsitikinusi, kad taip stipriai mane paveikusi knyga yra kažkurio lietuvio parašyta "Molio Motiejus žmonių karalius". Bet paskaičiau abiejų knygų aprašymus ir matau, kad klydau.


Mano paskutinė perskaityta- Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Nežiūrint kelių vietų, kai skaitant lyg ir buvo pasidarę nebelabai įdomu, vis tiek galiu pasakyti, kad tai puiki knyga. Lengvai skaitoma, bet kiek skirtingų temų apimanti. Labai gražiai laviruojanti tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulių. Gal net skatinanti apmąstyti savo gyvenimą ir pažvelgti į savo vidų.
Man taip pat patiko, ir ne tik šiame, bet ir kituose Murakami kūriniuose, kaip darniai į siužetą įsipaišo muzika ir knygos, kuriuos mėgsta pagrindinis veikėjas. Kad ne tik paminima, kokia daina skamba, bet ir būtinai apie ją kas nors įdomaus pasakoma (tas pats ir su skaitomomis knygomis). Ir tas smulkmeniškumas, su kuriuo aprašomi visai paprastučiai, kasdieniai veiksmai, yra savotiškai žavus- kartais skaitant taip ir norisi įsitaisyti patogiai su taure gėrimo ir pasileisti muziką ar atsiversti knygą. Arba susitepti skanų sumuštinį.

Kai baigiau Murakami, sukau sukau ratus aplink savo lentynas, vis paimdama kokią knygą ir pavarčiusi vėl padėdama ją atgal, kol pagaliau akys užkliuvo už Carlos Rojas "Žuvusiųjų slėnis". Supratau, kad pagaliau atėjo ir jos eilė. Tik kol kas nežinau, ar ji man patinka. Kartais toks jausmas, lyg skaityčiau ne romaną, o paskaitą apie Gojos laikų istoriją.

Jonas Johasson "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo". Beieškant pabėgusio senelio aprašomi visi svarbiausieji XX amžiaus įvykiai, įžymiausios to laikmečio asmenybės. Apie kiekvieną autorius turėjo ką pasakyti. Labai patiko beribė autoriaus fantazija ir subtilus skandinaviškas humoras. Dėkoju, rekomendavusioms knygą, nes viršelis manęs nesudomino. Palaikiau, padėjau į šoną. O po rekomendacijų jau ieškojau ir nenusivyliau, praleidau tikrai smagiai porą vakarų.

Dabar Pirminių skaičių vienatvę skaitau. Visai kitokia knyga, kitokie jausmai ir išgyvenimai , knyga įtraukė, patinka ir tikiuosi jos pabaiga nenuvils.

Jeanne Kalogridis "Aš, Mona Liza" - istorinis romanas, šiaip sau toks, sakyčiau, tikėjaus daugiau. Per daug žudynių, kraujo, nors kaip ir priklauso, rašoma apie 15 amžių

Victoria Hislop "Sala" - labai patiko, nors įsivažiavau gal 150 puslapio. Tikrai įdomi ir jaudinanti istorija, kai kur susigraudinau Berods, filmas yra, įdomu, kaip visa tai perteikė, reiks paieškot