Knygos knygos knygos...

Silva rerum

Kartais yra labai sunku kažka naujo pasakyti apie knygą, kuri girdėjo tiek liaupsių, kuri buvo rinkta kaip geriausia metų knyga ir buvo visų labai gerai įvertinta. Mane asmeniškai labai sužavėjo normalių dialogų nebuvimas, nors jo nė nesijautė, nes rašytoja savo pasakojimo stiliumi puikiai tą užmaskavo.
Dar gi yra vienas personažas, apie kurį galėčiau kalbėti be perstojo – Jonas Kirdėjus Birontas, veikėjas, kuris pavergė mano širdį nuo pat tos akimirkos, kai atsirado romane. Jo cinizmas, vėliau paaiškėjęs faktas, jog jis nėra toks kietaširdis taip pat privertė mane nusišypsoti. Nusižiūrėti į vienuoles bešventinamą Uršulę ir bučiuoti bažnyčioje bei ją ištraukti iš vienuolyno... ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žygdarbiui.
Buvo labai įdomu skaityti apie tų laikų „nuotykius“ Vilniuje, kuomet jaunimas „linksminosi“ tikrai iš širdies; apie universiteto gyvenimą, vienuolyno užkaborius, paslaptis, taisykles...
Sužavėjo ir scena ežere, kuri man pasirodė tokia švelni ir apgalvota, jog suvokiau dar kartą, jog meilė egzistuoja...
Skaitant daug kartų aplankė mintys apie tai, kaip gera skaityti ne verstinę knygą, o originalo kalba, kuomet visa stilistika ir žodynas atsiskleidžia tobulai. Nėra vertėjo pasikartojančių nesusipratimų ar keistų bandymų normalius dalykus pervadinti išradingiau. Visi puikiai žinome, kokia mūsų kalba yra turtinga, ką vertėjai kartais pamiršta.
Pagarba Sabaliauskaitei, suegebėjusiai 17 amžiaus Lietuvą paversti idealia tšerpe augti ir bręsti Uršulei ir Kazimierui bei sykurti stiprius veikėjų paveikslus.
Patiko puslapių apačioje esantys vertimai ir paaiškinimai, kurie papildė mano istorijos žinių spragas, nes einant Liauksmino gatve susimąstai: o kas jis toks buvo, kad jo vardu net gatvė pavadinta?!
Daugiasluoksnis, įtraukiantis ir išbaigtas romanas; toks, kokie turėtų būti visi romanai.

ojej, lengvai ir greit ta gripa iveik

As truputi paveluotai ateinu su savo 2012 perskaitytu sarasu. Viso perskaiciau 65 knygas.
Metu atradimai, kurias noreciau tureti namuose:
Valdas Adamkus "Paskutinė kadencija"
Jean-Christophe Grangé "Limbų priesaika"
Johan Theorin "Prieblanda"
Suzanne Kingsbury "Evangelija pagal Greisę"
Tahir Shah "Kalifo rūmai: Metai Kasablankoje"

Aš irgi prisijungsiu prie linamog

Per 2012-uosius perskaičiau 77 knygas.

Metų geriausios :
Elizabeth Haynes - "Į tamsiausią kampą"
Paolo Giordano - "Pirminių skaičių vienatvė"
Rosamund Lupton - "Sesuo"

Kitos labai patikusios:
M. Scott Peck - "Nepramintuoju taku"
Diane Setterfield - "Tryliktoji pasaka"
Brigitte Aubert - "Mirtis iš miško"

Nepatikusios:
Jose Saramago - "Evangelija pagal Jėzų Kristų"
Paulo Coelho - "Valkirijos"
Anthony Burgess - "Prisukamas apelsinas"

Graužtukai:
John Irving - "Laisvę lokiams!"
Stephenie Meyer - "Saulėlydis"
Margaret George - "Kleopatros memuarai"

Noriu išskirti metų autorių atradimus - tai Simon Beckett, Tess Gerritsen, Khaled Hosseini, Nicholas Evans, Jean-Christophe Grange.

Labas,



Aš skaičiau, tik tikrai senokai, atsimenu, kad tikrai gana savotiška knyga, kaip skaičiau, tai vietomis net nuobodu buvo, bet tai iš tokių knygų, kada įspūdį palieka visuma ir po kiek tai laiko. Iki šiol ją atsimenu ne dėl liūdnos paauglio istorijos, o dėl savotiško požiūrio į darbą, ar tiksliau į muns visiems peršamus darbo stereotipus. Nes juk gyvename tikrai ne tam, kad tik dirbtumėm.... . Verta skaityti, ir duoti skaityti nuo darbo pamišusiems artimiesiems (tikintis, kad galbūt jie supras knygą).

Noriu papasakot kaip nedaug gero temanau apie L. Ulickajos "Даниэль Штайн, переводчик" ("Danielis Štainas, vertėjas").
Romanas parašytas dokumentine maniera, sulipdytas iš gabaliukų, kur įvairūs veikėjai pasakoja / rašo savo prisiminimus apie pagrindinį herojų - visapusiškai gerą žmogų - Danielį Štainą. Yra netgi "tikrų" dokumentų intarpų.
Geriausias dalykas (ir vienintelis, už kurį noriu padėkoti autorei) - kad supažindino mane su šia asmenybe. Ulickajos Danielis Štainas turėjo realų prototipą. Oswald Rufeisen buvo žydas, priėmęs katalikybę, vienuolis ir kunigas. Karo metu dirbo gestape ir gelbėjo žydus ir kitus gyventojus nuo mirties. Knygoje jo biografijos faktai atkurti gana tiksliai, tik mirties aplinkybės iškraipytos siekiant dramatiško efekto.
Tačiau herojaus gyvenimas yra fonas p. Ulickajai išlieti viską ką ji mano "žydų klausimu" ir religijų klausimu. Jei būčiau religingas žmogus, mane gal žeistų tie paviršutiniški pasvarstymai apie monoteistinių religijų sankirtas, idėjos apie judėjišką krikščionybę kaip tikrąją bažnyčią, įvairių liturgijų mėsinėjimas etc.. Kadangi esu areliginga , tie pasvaičiojimai mane vertė tik raukytis. Religinis diskursas maskvietiškoje virtuvėje.
Iš objektyvesnės kritikos - veikėjų knygoje begalė, dauguma jų atvirai nesimpatiški, bet visi labai "seklūs" ir įtartinai vienodai dėsto savo mintis - t.y. - bandymas rašyti "daugelio balsų" liudijimą nepasiteisino.
Kas dar erzina - pačios autorės intarpai, kur ji atvirauja kaip vargo rašydama šią knygą. Na, man toks jausmas ir liko - nesidžiaugė rašydama, nes norėjo rašyti pirmiausia apie tai ką ji mano tais "kertiniais" žydiško gyvenimo klausimais. Ir jos manymas (man!) nedidelės vertės.
Nepaisant visko ko prirašiau, galiu rekomenduoti šią knygą perskaityti, nes ji jau yra pakankamai (labai?) garsi ir tikrai nepakliūna į blogiausių ever parašytųjų 100-tuką .

Gegyte>> gražiai parašei atsiliepimą, gal truputį išdavei pasakojimo eigą, bet vis vien. Silva rerum abi dalys jau laukia manęs,tiek daug gerų atsiliepimų,tikiu kad patiks ir imsiuos iškart kai perskaitysiu dabar skaitomas.

O šiuo metu skaitau O.Vaildo "Doriano grėjaus portretas", jūsų rekomenduotą kaip knygą, kurioje nagrinėjama grožio tematika ir turiu pasakyti labai ačiū, įdomu ir patinka, ir žinau, kad pati nebūčiau pasirinkus jos skaityti.
O tarpais dienos metu dar skaitau Čekuolio "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai". Tad skaitymas šiuo metu man labai malonus

H.Murakami kaip rašiau buvo mano 2012 metų atradimas, o šiais metais perskaičiau Mylimoji Sputnik ir ji man sukėlė įvairių minčių. Vietomis labai artima, tiesiog neįtikimai, o vietomis tokia šiaip sau. Pati istorija ir mintis man ne itin patiko, manau gal kada perskaitysiu antrą kartą,o gal po kiek laiko kol apsivirškins manysiu,kad knyga antro šanso neverta. Nežinau, žinau tik, kad negaliu šios knygos priskirti į mėgstamiausias, bet šlamštu irgi nepavadinčiau

Z.Čepaitė "Emigrantės dienoraštis" - lengvas skaitaliukas, bet šiaip gan informatyvu tam tikra prasme. Šiuo metu man buvo labai aktualu ją perskaityti ir manau tiek emigrantui tiek likusiam Lietuvoj lietuviui ji būtų vienodai įdomi. Kaip neįpareigojanti labai mąstyti ir geram laikui- knyga tinkama.

Labas vakaras:) Iskart baisiai atsiprasau, kad greiciausiai ne i tema paklausiu, bet as vis neprarandu vilties kad kazkur rasiu sia knyga..(Eskimu pasakos.Taiklusis saulys) knyga tikrai sena..bet gal kuri nors zinote kas galetu parduoti man sia knyga? O gal galite patarti, kur galeciau dar paieskoti? Labai aciu ir nepykite jeigu as cia labai ne i tema...)

ar pagal šiuos skelbimus bandėte?
čia
ir čia

Gerai butu... Nesiseka man si menesi. Dabar ir vaikas atgule. Temperatura iki 40, ligoninen tai nuveza, tai parveza.... Vienu zodziu

žiūrėsiu kas ten per knyga, tik vat smurtas mane atgraso.

Jau kelias dienas galvoju apie "Sodo tylą", atrodos ,nieko ypatingo, apie vienos šeimos,septynių dukterų gyvenimą rašo,bet kažkas man įstrigo, taip ir jaučiu tą ispanišką karštį,dulkes...

Minėjau, kad skaičiau senokai, bet kažko ypatingo apie smurtą nepamenu. Kad liūdna paauglio istorija, tai taip, bet nedaugiau, kaip ir daugelyje kitų knygų.

Žiūriu, senokai bepasakojau, ką skaičiau. Iš tikrųjų, net neatsimenu, apie kokią paskutinę knygą rašiau... tad gal ir pasikartosiu.

Téa Obreht. Tigro žmona. Iš tų knygų, kur perskaitai paskutinę knygos pastraipą, susijaudini, ir niekaip nebeišeina pasakyti, kad knyga nepatiko. O šiaip ji man vietomis buvo nuobodi, nesupratau, kuom ten visi susižavėjo, beriama standartinė išmintis, kaip ir kitose knygose, nieko ypatingo. Tačiau patiko tigro ir bemirčio istorijos, o keletas vietų vis dar palikusios atmintyje. Nusivyliau, nes tikėjausi anotacijoje parašytos užburiančiai papasakotos šeimos legendos. Niekas neužbūrė.

José Saramago. Kai mirtis nusišalina. Pirmoji perskaityta to rašytojo knyga, o ir tokias fantastikas labai mėgstu (vieną dieną vienoje šalyje niekas nebenumiršta). Rašytoją - į mėgstamiausius, knygą - kaip bebūtų gaila - atgal į biblioteką. Google sako, kad ši knyga ne pats geriausias Saramago kūrinys. VALIO! Nes man labai patiko, ir reiškia, kitos patiks dar labiau.

George Orwell. 1984-ieji. Chm... ir kas per knyga? Vasarą bandžiau, niekaip... Dabar perskaičiau su džiaugsmu, netgi atsitraukti vietomis negalėjau. Labai įsijaučiau į herojų pergyvenimus... Vargšeliai.... Pala... O gal čia mes vargšeliai? Kažkaip labai daug sutapimų. Labai tinkama knyga prieš rinkimus. Patiko, netgi labiau už „Gyvulių ūkį“, noriu daugiau Orvelo.

Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas. Dar viena nelaimėlė, kurios negalėjau skaityti vasarą. Gal yra netinkamų knygų vasarai? Google sako, ši Remarko knyga pati liūdniausia. Tai yra, pati depresiškiausia. Gal būt aš tam atspari, nes aš sakau, kad ši Remarko knyga - pati geriausia. Tai ne kokios tai meilės seilės iš „Triumfo arkos“. Taigi, „Ar tikrai žmonės nieko nebeatsimena?“. Rekomenduoju liūdnumui atspariems žmonėms.

Suzanne Collins. Bado žaidynės. Kas ten pasakojo, kad paaugliai skaito šlamštą? Seniai skaičiau tokią įtraukiančią knygą! Labai patiko, dzin visa stiliaus kritika. Smurtas tarp vaikų? O tai buvo ne alegorija? Užtat kaip talentingai prikausto skaitytojo dėmesį. Gaila tik, kad autorė S.Kingo gerbėja, ir jaučiasi šiek tiek to autoriaus stilius. S. Kingas - vienas iš mano mėgstamų rašytojų, todėl šis romanas man labai priminė prieš gerą dešimtmetį skaitytą alegorinį romaną „Maratonas“. Rekomenduoju paskaityti Bado žaidynių gerbėjams.

Lionel Shriver. Pasikalbėkime apie Keviną. Ajajai.... Labai emocionali, stipri, įtikinama knyga ir vienintelis klausimas ją skaitant Ar gali taip būti? Labai neįtikėtina. Skaičiau Picoult „Devyniolika minučių“, kurioje panašūs įvykiai pavaizduoti tiek iš vaiko, tiek iš tėvų pozicijų. Ta knyga buvo realesnė ir įtikinamesnė. „Kevinas“ įvykius vaizduoja tik iš motinos pozicijos. Dar daugiau, knyga taip smarkiai įtikina ir sukrečia, kad net norisi prieštarauti, taip juk nebūna, tokių vaikų nebūna, taip tikrai negali būti...
Bet kokiu atveju, man „Kevino“ knygoje per daug stiprumo, visko užteko ir Picoult knygoje.

Nors aukščiau minėta knyga daug kur vadinama geriausia Alma littera 2012 m. išleista knyga, man geriausia 2012 m. Alma littera išleista knyga tikriausiai taps... George R. R. Martin. Sostų žaidimas. Nemėgstu skaityti knygų, pažiūrėjusi filmą (šiuo atveju - serialą), bet čia aiški išimtis. Vienintelis minusai - reikėjo įprasti prie vardų neatitikimų (įpratau po 100psl.), mažoko šrifto (jau pripratau prie AL didelių raidžių). O daugiau kažkokia fantastika - beveik 650 psl. pasakos suaugusiems. Kokybiškos pasakos. Tokios kokybiškos, kad visiškai nesvarbu, kad puikiai atsimenu serialo siužetą, taigi žinau, kas toliau bus. Skaitau, ir smagu. Rekomenduoju visiems fantastikos megėjams (fantastika ten nėra standartinė - į viduramžius panašūs laikai su lordais ir riteriais, pilimis ir pan. Ir kova dėl sosto, aišku).