Knygos knygos knygos...

o tai jeigu dieną prigultų pokaičio miego, irgi atsikėlus neprisimintų? Kodėl tada netaiko jai terapijos, kad nemiegok visą naktį? Nesakau, kad ištįsai, bet kad ir vieną naktį man atrodo, kad šioje vietoje, autorius ne iki galo apgalvojo siužetą.

čia ta knyga, kur moteris užmigus viską pamiršdavo ir skaitydavo savo užrašus? nepatiko man, gerą trečdalį perskaičiau ir nesikankinau.

taip, taip ta pati. Man visai nieko, įdomu tiesiog, kaip viskas išsispręs. Bet nėra tokia kabinanti kaip "Į tamsiausią kampą" tarkim, nors ir šioje knygoje vietomis man trūko logikos.

aš paskui ją prabėgom perverčiau

Ne, Gerritsen man ne iš tų, kurios perkamos
Ketinu pirkti Vilko valandą. Jau seniai steampunk patinka, kažkada sakėm, mūsų vestuvės bus to stiliaus, tada vienas draugas pasakė, o žinot, kad Tapinas ketina išleisti... nuo tada jos labai laukiu. Ir dailininkė patinka. Pardavinėjam keletą jos pieštų atvirukų, tai visiems ant bangos, ne tik man

Saramago knygą turiu, KGB norėjau pirkt, bet pagalvojau, kad nelabai man autoriaus stilius patinka, tai palauksiu elektroninė kol atsiras, bus pigesnė, arba bibliotekoje.

Gregory David Roberts "Šantaramas"- pabaigiau. Pirmi 200 lapų labai patiko. Lengvai skaitosi, autorius talentingas rašytojas, bet vėliau kiek nusivyliau. Knyga anonsuojama kaip pasakojimas apie Indiją. Mano nuomone- kokie du trečdaliai, o gal ir kiek daugiau knygos- visai ne Indija, o išsamus kriminalinis vadovas: mafijos struktūra, kontrabanda, smurtas, smulkmeniški muštynių, mušimo, kankinimų aprašai, pateikta labai daug . neigiamos patirties. Jei apibūdinti vienu sakiniu visus 750 puslapių - žmogus nuo savęs pabėgti negali, esi koks esi, ar persikeltum į Indiją, ar į Australiją ar apskritai į negyvenamą salą, ne aplinkoje esmė, o pačiame žmoguje.

Zoë Ferraris – „Skraisčių miestas“. Knyga labai patiko, ilgokai svarsčiau, ar ją įtraukti į savo mėgstamiausių knygų sąrašą. Deja, neįtraukiau. Gal dėl to, kad ne vieną skaičiau panašia tematika, t.y. apie arabų kraštus, jų papročius, tikėjimą. Didelis pliusas tas, kad knyga parašyta tarsi detektyvas, su šalia einančia meilės linija, vietinių žmonių kultūra, papročiais, tikėjimo subtilumais. Kartu parodoma imigrantų požiūris į kitą religiją, kaip jiems sekasi gyventi Saudo Arabijoje. Narpliojant paslaptis, susiduriama su daug netikėtų įvykių, veiksmo tikrai netrūksta. Ir nors knyga netapo mano mylimiausia, tačiau tikrai rekomenduočiau skaityti tiems, kas domisi islamo žmonių gyvenimu. Tai puiki knyga, padėsianti ne tik susipažinti su arabais, bet ir sekti įdomaus nusikaltimo narpliojimą (tai gali būti didelis pliusas detektyvų, veiksmo kupinų knygų skaitytojams).
Mano vertinimas 4/5

Adriana Trigiani – „Likimo sūpuoklėse“. Perskaičiau per porą vakarų. Ilgai nesiryžau jos imti į rankas. Maniau, kad bus „seilėtas“ meilės romanas, su laiminga pabaiga. Tačiau pradėjus skaityti, negalėjau sustoti. Tam įtakos turėjo ir paprastas autorės rašymo stilius, neįmantrus, bet labai įtraukiantis, gyvas. Sakiniai tiesiog slydo vienas po kito, keldami smalsumą, kaip knygos personažams seksis toliau. Tai pasakojimas apie šeimų/kartų gyvenimo istoriją. Gyvas personažų pateikimas, gyvenimo vingiai, dramos tikrai knygą pakėlė iš meilės romanų kategorijos į aukštesnį lygį. Man itin patiko, kad knygoje narpliojama tokios temos kaip: kas yra ta tikroji meilė, kas yra aistra, koks skirtumas tarp aistros ir meilės. Nagrinėjama šeimos, kaimynų, draugų tarpusavio santykiai, kokia jų esmė, kas juose svarbiausia, kas lemia gyvenimo pasirinkimus. Tai knyga, kuri mane nustebino savo paprastumu ir kartu gražumu, įdomumu.
Mano vertinimas 5/5

Elif Shafak – „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Ši knyga jau buvo plačiai ir labai gražiai aprašyta. Man ji irgi savotiškai patiko. Labai daug pamokymų, kurių dauguma susiję su meile. Tik meilė čia ne ta, kuri yra sužeminama iki kūniškumo. Čia labiau skiriamas dėmesys tikėjimui, meilę kiekvienam žmogui. Knyga kažkuo man priminė Paulo Coelho pirmų knygų stilių – nemažai pamokymų, moralizavimo; taip pat su Carlos Castaneda - Kelionė į Ikstleną (mistika, šamanai-mokytojai). Tačiau Elif Shafak rašo įdomiau, nes tai kartu ir istorija apie dviejų žmonių meilės, savęs paieškas. Tai labiau realistinis romanas lyginant su P. Coelho, C. Castanedos kūriniais. Minusas gal tas, kad ne su visomis 40 taisyklių 100 proc. sutikau, ne visos jos man gal buvo suprantamos ar priimtinos.
Mano vertinimas 4/5

Tilar J. Mazzeo - "Chanel No5 paslaptis: Garsiausių pasaulio kvepalų istorija".
" Prisiminkite tą skaičių, vienas buteliukas kas 30 sekundžių. Tai neįtikėtinas komercinis troškulys."

Iš 312 puslapių yra 229 puslapiai, skirti Chanel kvepalų istorijai papasakoti, visi likusieji yra autorės nuorodos, naudotos literatūros, straipsnių sąrašas (truputį primena studijų laikais rašytus referatus, kursinius darbus). Tikrai didelis darbas nudirbtas, tiek daug informacijos šaltinių...Apibendrindama knygos turinį, norėčiau pasakyti, kad, mano akimis, tai gan vidutinė knyga. Skaitytojas ilgai "maitinamas" pažadais, jog sužinos kažkokią ypatingą paslaptį. Vargino ištempta istorija, kurios dalys/faktai vis pasikartodavo sekančiuose puslapiuose. Ilgas intro, žadantis atskleisti didelę paslaptį, mano veide išspaudė tik šypseną. Išties jokios paslapties nesužinojau, pati autorė pateikdavo tam tikrus kvepalų kūrimo istorijos faktus, bet iškart pakibdavo abejonių debesėliai, nes anot autorės, tai galėjo būti, o gal ir ne. Vadinasi - dauguma faktų yra tik spėlionės. Nepaisant to, knyga pateikia gan įdomią Chanel No 5 kvepalų kūrėjos, Gabrielle, t.y. - Coco Chanel, gyvenimo istoriją, kuri mane suintrigavo, nustebino. Prisipažinsiu, kad niekada nebuvau Chanel kvepalų mylėtoja, todėl apie kvapus, jų gamintojus, kūrėjus neskaičiau. Mane labiau žavėjo žurnalų reklamose figūravę moterys, kurios reklamavo Chanel No 5 kvepalus. Taip tai visagalė reklama, kuri verčia manyti, jog jei pasikvėpinsi šiuo kvapu, tapsi nors šiek tiek panaši į garsią aktorę, apsigaubsi nematomu palspaties ir žavesio šydu. Perskaičiusi šią knygą, įsigijau keletą mililitrų Chanel No 5 kvapo, kad galėčiau ne tik pauostyti, bet ir patyrinėti natas, gal net prisijaukinti kvapą - vadinasi knyga tikrai nepaliko visiškai abejingos. Stiprioji knygos pusė - Coco Chanel personažo atskleidimas, susiejant jos gyvenimą su kvepalais; priežastis, nulėmusias numerio 5 kvepalų pavadinimui pasirinkimą, buteliuko formą; labai asketišką vaikystę ir visiškai kitokį, tamsų, paslaptingą, aistringą suaugusios moters gyvenimą. Patiko atskleidžiamas visuomenės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais, kuo tuomet gyveno visuomenė, ar ji domėjosi mada, kvepalais? Iš šios istorijos sužinome ir Chanel No 5 kvepalų konkurentus, tam tikrą jų konkurencinę kovą, kvapo "kelionę" per neramius, banguotus laikus, ir kaip jie išliko toje pačioje aukščiausioje viršūnėje, kurioje ir buvo nuo pat pradžių. Įdomu tai, kaip buvo kuriama kvapo formulė, kokios idėjos paskatino jį tapti tokiu, koks jis tapo.
Autorė bandė atskleisti šio klasikinio ir nemirtingo kvapo populiarumo priežastis. Tačiau man tos priežastys neatrodė paslaptingos

"Tikroji Chanel No 5 paslapties ir nenutrūkstančios sėkmės esmė esame mes ir mūsų santykis su kvepalais."
Mano vertinimas 3/5


A.D. Miller – „Snieguolės“. Knyga nuvylė: skaitėsi nuobodžiai, vyravo slogi nuotaika, Rusija „nupiešta“ taip pat niūriai. Per mažai veiksmo, daug man neįdomios temos – korupcijos. Žinoma neapsieinama ir be meilės tarp rusaitės ir užsieniečio. Knyga patiks tiems, kas domisi Rusija, jos žmonėmis ir jų tamsiąja puse. Kodėl aš šią knygą paėmiau į rankas? Nes paskaičiau pradžią: „ Kas Rusijoje yra snieguolės:
1. Anksti pavasarį žydintis svogūninis augalas su baltu svyrančiu žiedu.
2. Maskvos žargonas – lavonas, palaidotas arba paslėptas po žiemos sniegu, aptinkamas tik per atlydį.“
Tikėjausi gero detektyvo, kur daug kraujo, veiksmo, paslapčių. O radau tik pusėtiną korupcijos istoriją su detektyvo priemaišomis. Meilės linija taip pat silpna, daug kas atrodė juokinga, nesuvokiama. Pliusas, kad knygoje paminima Lietuva (kalbama, kad ginklus perdaro dirbtuvėse Lietuvoje)

"Spuoguotas detektyvas, su kuriuo susitikome, mūvėjo džinsus ir klausėsi gangsterių repo. Virš jo stalo kabėjo užrašas " Gėlių ir saldainių negeriu <...>."
Mano vertinimas 2/5

Rebeca James – „Tobula klasta“. Atrodo, kad tai knyga paaugliams, bet „susivalgė“ ir man, net sakyčiau labai skaniai. Gal buvau pavargusi nuo stiprių, painių detektyvų, o čia radau lengvą istoriją, kuri skaitėsi labai greitai, įdomiai, kažkas užkabino ir nepaleido. Įdomu buvo skaityti apie kerštą, ką gali padaryti žmogus, iki kokios ribos gali prieiti, kad pasiektų savo tikslą – atkeršyti. Pradžia gali pasirodyti kiek banaloka, jokio kerštavimo, tik neaiškios psichikos merginos kvailystės. Tačiau atomazga beveik knygos pabaigoje, kai jau gali sumegzti visus dar nesurištus siužeto mazgus. Kaip pati autorė sako, ši knyga yra keršto anatomija. Tai knyga, kurią mielai imčiau skaityti savatgalio atsipalaidavimui.

„Norėjau pasakyti, kad jeigu matai savyje blogį ir jo nekenti; ir stengiesi jį išguiti, jau gerai. Nėra tobulai gerų žmonių. <...> Stengtis būti geram ar bent stengtis nebūti blogam – turbūt ir yra arčiausiai tobulybės.“
Mano vertinimas 5/5


Yrsa Sigurdardottir – „Pomirtinės apeigos“. Į rankas papuolė dar vienas ne amerikietiškas detektyvas. Veiksmas vyksta Islandijoje. Randamas nužudyto studento kūnas. Vaikino akys išluptos, ant krūtinės išraižyta mistinis ženklas. Pakankamai neblogas detektyvas, kuriame randama ir mistinių apeigų, ritualų, susijusių su raganomis, pragaru ir pan. dalykais. Iki pat galo spėliojau, kas žudikas. Sužinojusi, nustebau, nes net nepagalvojus būčiau. Šalia detektyvo narpliojimo, žinoma, atsiranda meilės linija; pasakojama apie Islandijos gamtą, nors ir trumpai, bet yra aprašomas gamtovaizdis. Buvo vietų, kur ir šypseną ištraukė vieno herojaus geras humoro jausmas.
Mano vertinimas 4/5

Labiausiai patikę detektyvai, kurių plačiau gal neverta aprašinėti, nes daug kas gal jau skaitė. Tai Tess Gerritsen – "Ledinis šaltis" (labai labai patiko), Karin Fossum – "Neatsigręžk" (n kartų geresnė už kitą jos knygą „Bijantis vilko“). Apskritai Tess Gerritsen man patiko beveik visi detektyvai išskyrus „Kaulų sodas“ ir „Šėlas“. Šiems man kažko pritrūko, neįtraukė taip kaip kiti. Dar abejoju, ar verta skaityti - „Gravitacija“? Pakaičiau anotaciją, susidariau nuomonę, kad ten bus fantastikos, tokių temų, kurios gali sugadinti visą knygą.

Dabar skaitau Val McDermid - "Undinių vilionės".

Saunus atsiliepimai, kelias knygas jau rezervavausi.
Labai, labai verta. Man viena puikiausiu knygu, ir ji kitokia, nei dauguma Gerritsen.

*Jei nepaslaptis, kurios knygos sudomino? Aš pati irgi seku šią temą, taip didindama norimų perskaityti knygų kiekį.
**Dėkui už nuomonę. Reiks tada pasiimti, nes beveik visas, kurios tik pasirodo bibliotekoje iškart čiumpu

"Skraisciu miestas", "Pomirtines apeigos", "Neatsigrezk".
Pas mane neskaitytos tik rikiuojasi...

O aš "Gravitaciją" mažiausiai rekomenduočiau. Nes ne visiems patinka filmai, kur visokie kosmoso virusai virsta visokiais vėmalais, žmonės pūna ir sproginėja pūliais, o porelė superherojų bando išgelbėti pasaulį.

Man tikrai patiktu Bet as vis neprisiruosiu jos perskaityti.



Siuo metu baigineju Peter Hoeg "Drambliu priziuretoju vaikai". Si knyga tikrai silpnesne nei pries tai isleistos, bet mano nuomone ne prastesne.