Sveikos,
Saksona, ačiū...Žinai, mes ir daugiau bendrų pažįstamų turim. Mūsų draugai rodė savo mergaitės Viktorijos nuotraukas, kelias ir iš darželio

O gi, žiūrau, matytas veidas...Paklausiau tos šešiametės mergaitės ar tai ne Mantas. Sako, Mantas
O Justės turbūt reikia prašyt suorganizuot meet'ą

Su visais vaikais. Svarbu bus statistikos nepamest.
Merginos, dar kartelį ačiū už sveikinimus.
Ir, atgaivinant temą ir galbūt ką nors užkrėsiu, pasidalinsiu įspūdžiais ir patirtim.
Pagal planą turėjau gimdyti balandžio 24 d., pagal ginekologę, kuri net nėščiosios kortoj man įrašė vaisiaus augimo atsilikimą dėl vėlesnio pastojimo, balandžio 30 d. Sau mintyse buvau nusistačiusi idealią datą - balandžio 21 d., iš bėdos tiko ir bal. 19 d., na ir dead line'as - bal. 24 d.
Tad bal. 3 d. ir dar naktį nubėgę vandenys visai visai neįėjo į mano planus. Net daiktų nebuvau susikrovus. Ir net neturėjau visko ko susikraut. Vaiko rūbeliai nepraskalbti...Žodžiu, prisiminiau jogos kvėpavimą...Vyras miega, o aš dėlioju planą kaip JAM pranešt, kad kažkieno gimtadienis bus vistik šiandien ir greičiausiai JAM teks atidėt krūvą suplanuotų kelionių.
Nusiprasiu, sarėmių vis dar nėr...Žadinu vyrą, prašau nuvažiuot iki būdinčios vaistinės ir juokais sakau, kad nepasisekė...Teks važiuot į AK.
Kaip jau minėjau, gimdymas buvo lengvas (sąrėmiai prasidėjo apie gerokai po 04.00, mano skausmo slеnkstis turbūt aukštas, net sąrėmius fiksuojant 70, dar šokau) ir greitas (tikrai greitas, net pati nustebėjau, kad taip greitai galima pagimdyt). Ir dar su PLAČIA ŠYPSENA.
Ligoninėj praleidom daugiau laiko, bet žinojau ir vis dar žinau, kad viskas bus gerai. Maratonas per gydytojų kabinetus jau prasidėjo, bet bandau į viską žiūrėt su šypsena. Naivi gi esu..TUOJ parašė, kad gerą datą Markas pasirinko (AČIŪ), visiems ir užtikrintai aiškinu, kad Markas bus sveikas ir laimingas.
Namie...Tfiu tfiu tfiu...Bijojau labiau, ypač Kipro reakcijos. Bet kol kas lengviau negu galvojau. Kasdienis ritualas - tai Kipras turi gaut brolį palaikyt. Einant į darželį, ateina paglostyt, iš darželio mes jį pasiimam, kartu grįžtam. Na, tik privalau kiekvieną vakarą sedėt vonioj ir žiūrėt kaip Kipras dantis valosi.
Įdomu ir keista, kad Kipras ne visiems leidžia pažiūrėt į brolį. Vieniems leidžia, o kitiems, nei darželio draugams nei jų tėvams neleido. Tai nepatogiai pasijutau...
Aleksandra turbūt jau ir pamiršo, kad sesės norėjo. Sako, kad Markas labai gražus. O aš naivi, tikiu ir ja
Beje, vardą išrinko vaikai...mes dar blaškėmės, bandėm ieškot, o tie jau nuo antro vakaro kitaip nevadino, Markas ir taškas.
Aš...Tikėjausi ramaus vaiko, kuris daug valgo ir daug miega. Nesigavo. Vėl...Valgo gerai, miega kaip laikrodis, kas dvi valandas keliasi. Dieną turbūt apskritai nemiegotų, jeigu ne vežimas ir laukas. Tad jau nebejaučiu kada diena, kada naktis, tik guodžiu save, kad po metų-kitų vėl išsimiegosiu. Gerai, kad vyras vakarais vis pasiganyt su Aleksandra ir Kipru išleidžia...Tonusą sau pasikeliu.
Didžiausias draugas - ledai. Negaliu jų atsivalgyt. Riboju, bet jeigu tik galėčiau, tai tiktų ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.
Didžiausias priešas - veidrodis. Supratau, kodėl AK nėra veidrodžių pilnu ūgiu. Grįžusi namo (nors AK jaučiausi labai liekna ir graži), pamačiau realybę...Atrodo ir nedaug priaugau, vistik visai nebepanaši į jokią aštuoniukės parodiją).
Na, tai kuri sekanti