Na, maniškė labai protinga ir be dresūros. Tačiau aš jos niekad nebaudžiu po laiko, ir net nelabai ant jos pykstu, nors tarp sugraužtų dalykų buvo ir vertingų daiktų. Turi šunį - pasidėt vertingus daiktus reikia ten, kur šuo nepasiekia, o jei jau paėmė tai kaltė didenė to, kuris nepasidėjo
Aš saviškės niekad nebaudžiu. Dėl graužimo gražiai susitariam, matau kad ima ko negalima, paimu, pasakau ne ir padedu atgal. vieną, du, tris ar dvidešimt kartų - kiek prireiks. o dabar įsivaizduokim, kad aš jai atnešu jos sugraužtą telefoną, laikau po nosim ir rėkauju - nu ar supras šuo, kas čia man su galva negerai? nu telefonas, rėkia, ką dabar daryt? nemalonu, kai rėkia, tai susigūžta šuva, o žmonės tai suvokia kaip kaltės priėmimą. kitą kartą telefoną vėl susies su rėkimu, o ar telefono graužimo faktą, ar patį telefono vazidą - mes nežinom, nes šunų minčių neskaitom.
manau šunys bijo labiau pačio rėkimo fakto ir šeimininko piktos minos, kai ateina aiškint.
pirmą kartą kažką padaręs šuo nerealu, kad iškart imtų ir slėptųsi, nes jis dar nežino, kad to daryt negalima.
o mažų šunų ir aš pažįstu nemenkai. jiems užtenka mokėti sysioti lauke ir atbėgti - jau protingas šuva skaitosi
turiu neakivaizdinių pekinų porą - nu taip, jie mažiau zbitkų pridirba, nes nei į tą mažą burną kas graužti telpa, nei pasiekia ko nors, ir išvis tokie kamuoliukai vaikštantys dekoratyviniai
su dideliais šunimis daugiau skaitytis reikia, užtai jų temperamentai ir pastebimi daug labiau.
