Tie kas gavo palikima , manau stengiasi ji išlaikyti , padidinti , o musu kartos atveju sakyčiau net atkurti ir puoseleti beveik nuo nulio.
jo, atsimenu kai turejome soda, ir dekoratyvinius augalus i lysve sodindavome. buvo grazu... 
nes ir kaimynai taip sodindavo.
pas "mandrus"kaimynus toliau pavaziuoti galimybes neturejome-nes nuosavos transporto priemones nebuvo. kol atsitempi i ta savo sklypa-kol atgal namo...
nes ir kaimynai taip sodindavo.
pas "mandrus"kaimynus toliau pavaziuoti galimybes neturejome-nes nuosavos transporto priemones nebuvo. kol atsitempi i ta savo sklypa-kol atgal namo...
QUOTE(looo @ 2013 05 23, 11:58)
na o kad jau visko budavo-tikrai nesakykite. nebuvo vosokiausiu idemesniu spalvotu augalu, spygliosiu, bonziniu "formu" ir t.t.
galu gale mulcho ivairoves nebuvo, as pirma karta ji uzsieny prie mcdonaldco pamaciau. smulkintu akmenuku ivairiu spalvu, ikasomu baseineliu, naminiu leliju , galima vardinti ir vardinti.
galu gale mulcho ivairoves nebuvo, as pirma karta ji uzsieny prie mcdonaldco pamaciau. smulkintu akmenuku ivairiu spalvu, ikasomu baseineliu, naminiu leliju , galima vardinti ir vardinti.
spalvoti:
raugerkšniai, tie bordo, augo pas kas penktą žmogelį, kai kur tankiau, nes augino kaip vaistą- jo lapus kramtant stiprėja dantenos, nustoja kraujuot -augino ne dėl grožio labiau o dėl naudos. formų irgi įvairių buvo, nesakykit, skirpstus nuo senovės raitydavo, formuodavo.
mulčiavo- paskaitykit Žemaitės ,,Marti:- takelius smėliuku barstė, akmenukais takelius, gėlynėlius apdėdavo, nubalindavo"- negi iš fantastinės knygos sakiniai? Kiek pamenu- labai plačiai naudodavo pušų kankorėžius - ne mulčas dekoratyvinis, norit pasakyt? nu gal.
kiek pamenu savo giminaičius, kuriems norėjosi grožio, tai tarybiniais laikais iš įvairių tsrs kampelių retus augalus parsiveždavo. dabar ta bobulytė jau sena, bet pas ją nuvažiavus dar dabar auga pupmedžiai, graikiniai riešutmedžiai, o kanos pas juos tai jau prieš 40 metų augo. ir vynuoges iš Ukrainos, ir ženšenį iš vidurinės Azijos parsivežė, ir dar visokių įdomybių iš Gruzijos ir Armėnijos. Į vieną pusę sienos buvo atviros, kas norėjo, tas naudojosi.
būtent, tikrai nebuvo taip kad augina iš pievų susirinkę jonažoles ir juozažoles, o į tarpus smilgų neišravi, kad fonas būtų. Ir graikiniai riešutai, ir dekoratyviniai klevai, ir kėniai, ir kaštonai, ir ąžuolai kelių rūšių augdavo nuo senai, nėra tai paskutinio pokario laikų atradimas.
QUOTE(Marmaledas @ 2013 05 23, 13:05)
spalvoti:
is kur jus sitas visas fantastikas traukiat, , kad pas kas antra taip budavo, kad net dabar pas kas 10ta taip nera. Net forume, per daug nieks pasigirti grazia aplinka negali, yra vienas kitas kuris be profu pagalbos stengiasi posieleti savo aplinka.
pasikartosiu aisku kad buvo, ir sexas sovetmeciu buvo
nors teigta kad nebuvo. bet tokiu agronomu sodybu buvo tikrai vienetai.
patys pardavejai mugese-medelynu savininkai, kai pradedi snekuciuotis, pasakoja, kad ner ko lyginti augalu ivairove dabar ir seniau, pvz kalbant apie spygliocius. nebuvo jie tada populiarus, nieks nemokejo teisingai auginti ir t.t.
beto as kalbu ne vien apie augaus, bet ir apie priemones. priemones reikalingos susikurti grazia aplinka. taip jus teisios, gal ir buvo ivairesniu augalu (velgi ne pas kiekviena), bet ju pasodinimas, kompozicija, buvo svelniai tariant "kitokia"
Rimtai, jei tarybiniais laikais nebuvo poreikio domėtis ar pastebėti, tai nereiškia, kad vien tulpėmis gyvi buvo. Kaip ir buvo sėklų parduotuves, specializuotos, kur ne tik daržovių sėklomis prekiavo. Babytės, miesto gėlių darželis po langais, įvairiausių gėlių pilnas büdavo, beje žydėjimo laikas, aukščiai, spalvos - suderinti. Nesistebėjau, gimus ir augus smetoniškais laikais, dar spėjo tinkamą auklėjimą gauti 
Tiesa, draugų apleistus sodus lankydama randu įdomių egzempliorių. Aišku, kelios kartos ar net nauji savininkai paveldėto, įgyto turto nevertina, etikečių juk nėra išlikę. Žiauriai liūdna, kai greiti griauti, laužyti, sunaikinti.
Kas dėl tujų, kadagių, eglių, kėnių, maumedžių - pirkdavo, sodindavo juos ir tarybiniais laikais. Įvairovė mažesnė, nei dabartinė pasiūla, bet, pasikartosiu, tulpių, gvazdikų, rožių auginimas buvo verslas daugiau, o ne kiekvieno kiemo vieninteliai augalai.
Tiesa, draugų apleistus sodus lankydama randu įdomių egzempliorių. Aišku, kelios kartos ar net nauji savininkai paveldėto, įgyto turto nevertina, etikečių juk nėra išlikę. Žiauriai liūdna, kai greiti griauti, laužyti, sunaikinti.
Kas dėl tujų, kadagių, eglių, kėnių, maumedžių - pirkdavo, sodindavo juos ir tarybiniais laikais. Įvairovė mažesnė, nei dabartinė pasiūla, bet, pasikartosiu, tulpių, gvazdikų, rožių auginimas buvo verslas daugiau, o ne kiekvieno kiemo vieninteliai augalai.
QUOTE(looo @ 2013 05 23, 12:12)
is kur jus sitas visas fantastikas traukiat, ,
mano viena močiutė buvo žolininkė, pas ją augalų buvo be galo daug ir įvairių, bet ir aplinkiniai kiemai jais tikrai žibėjo, nes žmonės domėjosi ką augint, kas naudinga, o ne tik gražu. Daug pasakodavo močiutė kas kaip anksčiau buvo, koki augalai pas jos močiutes augdavo ir pan.- kalbėt reikai su senoliais, papasakos tikrai daug. Mano prosenelė mirė kai jai buvo 97, senelis- 95 metų sulaukę, man tada jau apie 20 buvo- tikrai spėjau nemažai išklausinėti, sužinoti. Manau, ir džiaugiuosi tuom. Būtų kas davę tuokart daugiau protelio- dar ne tiek paklausčiau visko, ne tik apie smetonos laikus, smetoniškus augalus, vestuves, sodybas, baldus ir pan. Nesu pasikausčiusi žinovė, bet augalai nuo mažumės supo, atkreipdavau dėmesį į juos. Dabar tai paknopstom vis eini, darai, dar lyg to nori, lyg ano, irgi kaip žiurkėnas- tempiu, renku po grūdelį, po šakelę, auginu, dauginu, kad išsikerotų, kad atėjus laikui formuoti aplinką turėčiau nemažus krūmelius ir būtų vaizdas.
Apie raugerkšnį- močiutė tą krūmą tampėsi su savim nuo pat jaunystės- jis prigydytas iš didelio krūmo, jos tėvukų namų, tai jai buvo ir kaip relikvija, taigi- mažiausiai primeskim, kad prieš 150-200m jį jau augino lenkų bajorai ir lietuvių varguoliai. Kaip minėjau- dėl dantenų.
būtent- buvo, praėjo, kas išsaugojo, kas ne kažką, bet dabar kuriam viską naujai, savaip, kai ką - kaip jaučiame, kai ką- kaip atrodo jog gražu. O tai, kad išbandom augint kažką naujo- nėra blogai. Laikai keičiasi, klimatas keičiasi, jau ir egzotiškesnius augalus galim drąsiai augint. Aš iš palikimo išsaugojus tokį aukštą aukštą augalą, krūmas, kaip jurginas, tik virš2m aukščio užauga, plečiasi baisiai sparčiai, geltonai žydi ilgai- irgi - iš tėtės vaikystės namų parsivežtas 
jam - relikvija, jo mamos, močiutės palikimas, o mums ir gražu dar prie viso kito
jam - relikvija, jo mamos, močiutės palikimas, o mums ir gražu dar prie viso kito
QUOTE(Gaudvilė @ 2013 05 23, 13:18)
tulpių, gvazdikų, rožių auginimas buvo verslas daugiau, o ne kiekvieno kiemo vieninteliai augalai.
taip, todel viskas lysvese ir augdavo.
tesiog dabar yra didesne informacijos galimybe. mes galime matyt kokios mados europoje, kokiu tulpiu nauju olandai privese, kas yra japoninis sodas.
na atleiskite, seniau, tikrai nezinojau kas tai yra. ir dekoratyvu mulcha pamaciau 90 taji desimtmeti. tikra dekoratyvuji, o ne konkorezius, siaudus ar dziovinta zole. -kuri seniau atslikdavo labiau funkcija.
aisku toliau galima diskutuoti apie subjektyvu dalyka : grozi/kicha. vieniems mulchas ir akmenukai kichas , kitiems super grazu. bet chia jau grynas subjektyvas, ir pokalbis gali velgi pasisukti apie architektus ir landsafto dizainerius.
tada jusu akimis, landshafto dizeineris turetu buti totalus blogis, nes musu mociutes tokiu neturejo, ir buvo jega!
zodziu pradejome visikai apie viena, baigem kitu.
