Vaikas nekalba, 13-oji tema

As siulyciau eiti i PPT, nes ten patariamasis "organas", diagnoziu jie neraso, nes ne gydymo istaiga, tiesiog rekomenduoja, kokios pagalbos ir kur reikalingos vaikui. DISC jie irgi daro, bet ir be DISC kiek mes buvome yra daugiau kontaktiniu valandu, kad sueitu su vaiku i kontakta ir vaikas parodytu ka moka, o ne butu parasyta, kad nekalba, nros vaikas tiesiog su svetimais pvz. nebedrauja.
Man asmeniskai PPT patarimai padejo 100 kart daugiau susitvarkyti su problemomis, nei bendras VRC tyrimas ir visos gydytoju komisijos-konsiliumo nezinojimas, i koki stalciu ikisti mano vaiko sugebejimas mokytis uzsienio kalbos is klausos ir vaizdo, kai lietuviu kalbos klausymas ir supratimas buvo ant neigalumo ribos liudna, bet kai neskiriamos lesos toliau vystyti ir tobulinti VRC specialistu kompetencijomis, (o centras buvo labai novatoriskas pradzioje nepriklausomybes), dabar tai tiesiog gal siaudas siekiant pagalbos, bet tikrai nebe sala, kur gali gauti tiek, kiek reiketu tos pagalbos

dar del kompiuterio..vakar litanija surasiusi buvau, bet kompas pakibo ir viskas dingo
PC padeda vaikui komunikacijos mokytis, t.y. jis mato interakcija, kartoja, nes tai patrauklu ir tai pliusas, jei nekalbiukas kartoja zodzius, taciau, vaikui lengviau ir saugiau bendrauti su negyvu daiktu, kuris neklausia, neliepia, nereikalauja to, ko jis nesupranta, nezino ar jam sunku, taigi begimas nuo pasaulio. Reikia rasti buda, kaip perkleti jo PC gautas zinias i aktyvu bendravima, naudojima, t.y. verbaline komunikacija, bendravimas su vaikais, kad jis mokytusi, jog yra nerasytos elgesio taisykles, prie kuriu taikaisi.
Daznai (bent jau is mano patirties) vakai, kurie nekalba, arba ju kalbos nesupranta nori diktuoti savo taisykles, buna labai aktyvus, stengiasi islaikyti aplinkos demesi, kas pavyksta mazdaug su 5 zmonemis, jei daugiau, jie naturaliai netenka demesio ir susidomejimo, nes kalbos trukumas tiesiog "padaro juos neidomius" aplinkiniams ir jie ima dometis kitais dalykais. Tada vaikas darosi uraganas, kad kazkaip susigrazintu demesi, o aplinkiniai ji vadina hiperaktyviu, nors tai nera taip, hiperaktyvumas yra rimta liga.
Taigi mokymas vaika bendrauti reikia per pvz. veikla, kuri jam patinka, muzika, piesimas, yra menu terapija, kur mazose grupelese dirbama su vaikais, jie ismoksta vienas kita isgirsti, prisiderinti, islaukti savo eiles, galiausiai tokios grupese tokie vaikai yra tokie, o ne "kitokie" ir nepageidaujami ar metami kaip nepatogus.
As sunaus PC zinias, t.y. ismokta anglu kalba, kuria jis puikiai valdo naudojau jo lietuvisku ziniu ir kalbos zodyno pletimui ir tebedarau taip.

Labai ačiū už išsamu paaiškinimą,kuri turėjau gauti centre.Diagnoziu mes nesivaikom,tiesiog norime padeti sūneliui.

is esmes jus centre nieko negausit, man rodos.

taip, rubininkes sypsosi kaip per kapitalizma, taip, psichologe, kadangi tuolab ji paimta "privaciai", sypsosi kaip per kapitalizma, taciau veiksmai visiskai tarybiniai...

pvz. kai nesugebejo ikalbeti paimti lele, kuria dukra supykusi numete (kai vaikas nesneka, tai daznai pykti rodo veiksmais), tai griebe ja uz rankos, tempe pusiaugulom per kambari, grudo ta lele i pirstus, vel tempe per kambari ir dejo prievarta su vaiko ranka ta lele ant stalo.

ir apskritai, nu gavom rezultatus, tai kaip ir psichologe galetu pamegint pasakyt, kaip gi atgaut vaikui kalba, kaip su juo elgtis, kad jis isdristu kalbet, a ne - gi mate sesis kartus po valanda, ne tai kaip kad kai oficialiai butume ejusios, turejo jau kazkokias isvadas minimalias pasidaryt, tai bande man paaiskinti, kas yra smulkioji motorika ir stambioji motorika, kai pasakiau, kad ka reiskia tie terminai, puikiai zinau, daugiau nieko pasakyti nesugebejo.

ten TARYBINE vaiku psichiatrijos istaiga. nezinau, kas buvo bandoma daryti pradzioje, bet dabar visi tie darymai nuplauke velniai zino kur, ir tai taip ir liko TARYBINE vaiku psichiatrine ligonine su dienos stacionaru. BUTINAI atrast pas vaika koki nors negeri, elgtis su vaiku PRIEVARTINIAIS budais, etc. etc...

Tarybiniais laikais tokiu vaiku nebuvo ir tokio skyriaus irgi jie tik su kapitalizmu islepo ir austistais ar dar kitaip pasivadino yra ten geru specu, bet deja daugeliu atveju ir elgesio senovinio liko, ir del motyvacijos trukumo ir didziulio kruvio kokybe buna galiu tik pasakyti, kad deja bet yra saliu, kur net tokio centro nera ir pagalbos net tokios negausi.

taip ranka prie sirdies pridejus, ar tikrai visi, kuriems suteikiama neigalumo autisto diagnoze, ja is tiesu turi...

kodel tada paskui atsiranda kita diagnoze "isaugo is to"? kiek man zinoma, is psichikos negaliu neisaugama, turi tai turi, visam gyvenimui... gal paprasciausiai nebuvo to isvis, tik pritempta, va per tokius skubotus tyrimus, laiko trukuma, nora jei jau zmogus atejo, tai diagnoze ir priklijuot,kad tusciai laikas nebutu praleistas...

Isaugimas yra tai, kad zmones prisitaiko ir ismoksta gyventi, imituoti emocijas ar reakcijas, jei su ju autizmo bruozais tokie dalykai ejo ir pan. Visokiu dalyku su autizmu buna, buna tikrai po didelio darbo istraukia vaika is jo pasaulio, ima kalbeti, yra kazkoks kitoniskumas, bet jau dianozes pagal tai neberaso. Mano drauges sunus beje vat su paauglyste issoko is daugelio dalyku, kurie jam leme autizma ir dabar tos diagnozes neberaso, galiausiai aspergeriukai rade savo nisa tampa genijais, o ne autistais aspergeriais...visko yra yra kam perraso i sizofrenija
Pas mus yra ne tik pagalbos suteikimo problema, nepatirties, istekliu neturejimo, pas mus yra visuomenes neinformuotumo ir tolerancijos beda
As nekalbu, kad galetu buti tiesiog daugiau bureliu, skirtu tokiems vaikams lavinti, kur tevai irgi galetu atsikvepti, kad ju is ten neismes ir moralu neskaitys, kad jie neaukleja, ar, kad ju vaikai nenormalus tiesiog ignoravimas tokiu bedu ir visos seimos ismetimas is visuomenes, nes jie turi kitoki vaika tada darzeliai, mokyklos ir t.t. Kas daro gyvenima labai sunku ne tik fiziskai, bet ir moraliskai.
Siaip per 10 metu turiu pasakyti, kad tolerancija pagerejo, nors gal mano vaikas labiau paaugo juk cia atejau butent del jo problemu, ieskodama pagalbos, supratimo, sprendimu...bet siaip labai liudna, kad net ne visi specialistai suvokia, kokios problemos yra auginant tokius vaikus ir daznai mama turi sudiktuoti, ko reikia jos vaikui, kad tai gautu , nes jei vaikas vaikato, turi rankas ir kojas, aisku, kad jam vezimelio nereikia, bet jam reikia kitokios pagalbos, kur aisku ir uzsienio kaip labdaros deja, bet negausi

http://www.delfi.lt/...i.d?id=60446647
Čia straipsnis, apie tai kaip išnyksta autizmo simtomai.
O šiap visų pirmą reikia suprasti, kad autizmas, tai nėra liga tai dvasinė būsena. Yra tokia knyga kuri vadinasi "Dešimt dalykų, kuriuos norėtų pasakyti jums vaikas autistas". Tai ten vienas iš dalykų yra tai, kad taip aš esu kitoks, bet aš nesu ligonis.
Jei paskaitytume visų žymiausių autistų biografines knygas ir kaip jie išėjo iš tos būsenos patys, būtų žymiai aiškiau. Templ knyga "Atveriant vilties duris" kur ji pasakoja, kaip jai pavyko susivokti kas ji ir sugrįžti į pasaulį. Dabar ji gyvena visiškai normalų gyvenimą ir neturi jokių problemų. Arba Iris su kuria esu pati bendravusi asmeniškai.
Arba mergaitė Sonia, kurią medikai parispažįsta visiškai neįgalia, nurašyta ir kuri kuria nuostabius eilėraščius ir pasakoja apie savo būseną raštu, nes kalbėti pati nekalba
http://www.rodon.org/other/vmitssh/
O čia dar viena žymi autistė Natalija Severskaja, kuri tapo ne vienam dvasiniu vedliu.
http://beyond-enlight.livejournal.com/
http://www.youtube.c...h?v=Zf4Kb2AaWY0
Čia ne jie yra ligoniai, čia mes visi esame sunkūs ligoniai palyginti su jais. Jie žino ir gali šimtą kartų daugiau už mus. Jie suvokia visatos dėsnius geriau už mus.
Jie visi turi priėjimą prie infrmacinio lauko.

Kai vedi vaiką pas gydytojus (aš nevesčiau, bet turiu ieškoti kompromisų šeimoje) tai jie iš karto nori padaryti iš vaiko tokį, kaip visi.
Bet jei konsultuojiesi su dvasiniais specialistais, tai jie siūlo iš viso nieko nedaryti. Sako jei nelabės, tai tikrai ras būdų kitaip komunikuoti ir jokia čia bėda. Gaila tik, kad jie gyvena amerikoje ir nelbai žino mūsų visuomenės realijų.

Aš autizmu domiuosi jau 20 metų, dar vaikų neturėjau. 6 metus fotografavau Vilties darželyje vaikus autistus. Stebėdavau, aiškindavausi, skaučiau visas knygas apie autizmą. Rinkausi visą inforaciją. Nes jie atskleidžia daugybe mūsų dvasiės prigimties paslapčių. Leidžia susivokti, pažvelgti į daugelį dalykų naujai.

O čia dar Indigo vaikas matias de stefano kuris taip pat pasakoja apie autistus viakus, kurie gyvena ne 5 išatavimuose.
http://www.youtube.c...h?v=yoTrguoqmdA

Didžiausi neįgalieji mūsų visuomenėje yra dakatarai, ypač psichologai, nes jie visiškai nesuvokia apie žmogaus prigimtį.

palikti, kad vaikas nekalbes ir ras buda kaip komunikuoti..nesutikciau..nes tai duoda kitu problemu ir bent jau musu ir ne tik musu visuomenej, tai vestu i labai liudnus rezultatus
O del autistuku, ar pvz. Aspergeriuku..kadangi mano sunaus geras draugas yra aspergeriukas, tai tenka bendrauti..ir tikrai man labai sviesus vaikas, nors tikrai turi daug keistumu, kurie seimai nelengvina gyvenimo, bet...

na nereikia taip visko "suabsoliutinti"

Papasakosiu labai paprsatą istoriją. Mūsų vaikas sirgo ir daktarai nusprendė daryti operaciją. O aš jaučiau, kad jos daryti nereikia, priešinausi. Be to ekstrasensai taip pat sakė, kad operacija nereikalinga ir jos negalima daryti per patį mėnulio užtemimą. Aš net dokumentų operacijai nepasirašinėjau. Bet daktarai mus prispaudė, sakė kad turi šeštą pojūtį, kad viskas bus gerai ir kad kai ji pasveiks ateis mūsų aplankyti, nes gretimai gyvena ir vedžioja savo šunį. Kad jei nedarysim, tai patys būsim kalti ir pan. Ir ką... padarė operaciją, vaikas po jos taip ir neatsigavo, prasidėjo sepsis ir ji mirė. Ir kas po to.. jie pradėjo net slapsytis nuo mūsų, o morge kai susitikom praėjo kaip pro tuščią vietą tartum mūsų ten nebūtų. Va toks jų tas šeštas pojūtis. Po to dar astrologė pasakė, kad daktarai yra jos žudikai, kad ji galėjo gyventi.
Jei daktarai bent kiek žinotų gamtos dėsnius, tai per mėnulio užtemimus tikrai operacijų nedarytų. Bet gi jie netikintys. Maža kad čia vaikas numirė, nei jiems pirmas, nei paskutinis, kasdien gi miršta.
Tad puikiai žinau kaip greit jie gali suluošinti ar net užmušti žmogų. Dėl to dėl savo vaiko kovoju ir gydytojais nebepasitikiu. Puikiai matau, kokias nesamones jie daro.
Kaip gali kažkokia pienburnė, kuri darbo metu rašinėja sms, kuri net nežino iš kurio galo prie vaiko prieti dirbti logopede VRC ir nustatyti kažkokią diagnozę. Kur net pagal amžių matosi, kad patirties ji neturi, jau nešnekant apie elgesį. Ir va tokie neva specialistai sprendžia vaikų likimus. Tai yra tikrai baisu. Nes jie neneša absoliučiai jokios atsakomybės nei už savo žodžius, nei už veiksmus.

Narajana, pirmiausia VRC dirba ne tik jauni specialistai, ir tikrai komentuoti visu neturite galimybes, nes su visais nesusitikote. Antra, ne logopedas raso diagnoze, o psichiatras pasiemes keliu specialistu stebejimo isvadas. As asmeniskai buvau labai patenkinta kaip i kontakta suemo tiek logopede, tiek spec. Pedagoge VRC, nepatiko kiti dalykai, bet absoliutinti, kad visi blogi ten specialsitai negaliu pasakyti, tiesiog agalbos mazai gavau, o daugiau gavau is PPT psichologes, ir siaip ir 6 vaiku psichologu, su kuriais susiduriau, 3 buvo tikrai labai geri specialistai, sugebantys pajausti vaika, ir netaikyti sausos teorijos, o ziureti kaip galima padeti, kokiu reiketu zingsniu, kad palengvetu gyvenimas tiek jam, tiek mums.
Manau, kad jusu nelaime su gydytojais ligonineje nesusijusi su VRC ir vienu kaltes perkelti kitiems irgi nevalia. Esu sutikisi ir pati patyrusi aplaidziu, ne pagal pasaukima gydytoju, bet ir turiu laime tureti geru ir tikru gydytoju.
Jusu nelaime jums irgi yra labai skaudi pamoka, bet manau, kad girdint toki pykti ant visu tos profesijos atstovu, jus tik is dalies ismokot ta pamoka. Kad neatrodytu, jog kalbu tusciai, galiu pasakyti, kad irgi esu netekusi vaiko, bet sulaukaiu begalines meiles, uzuojautos ir supratimo is gydytoju puses