Sveikos!
Pamaniau, kad reikia pasidalinti mūsų patirtim - gal kažkam, kas tik dabar sužinojo diagnozę, tai padės pasijusti tvirčiau... Žinau, kad nerimas ir baimė - neatskiriami širdukų tėvų palydovai. Kaip ir viltis - kad viskas turi būti ir bus gerai!
2013.07.09 gyd. Ž. Katliorienė diagnozavo mano 25 mėn. dukrai antrinį PPD, 1.4cm, hemodinamiškai reikšmingą. Širdelė jau buvo padidėjusi, ypač didelis dešinysis prieširdis, išsiplėtęs deinysis skilvelis. Šiaip jokių ydos ženklų nebuvo - dukra labai guvi, stipri, aktyvi. Bet apžiūrint širdį echoskopo ekrane net mano neprofesionalia akim buvo matyti aiškūs pakitimai ir turėjom susitaikyti su operacijos būtinybe. 2013.09.11 nuvykom pas gyd. Lankutį išklausyti antros nuomonės - labai norėjosi patvirtinimo, kad laukti nebereikia. Gydytojas patvirtino diagnozę ir jau kitą dieną pasiūlė gultis į skyrių, 2013.09.13 operuotis. Sutikom.
2013.09.12 ryte dukra su tėčiu atsigulė į skyrių, vakare paruošė dukrą operacijai. 2013.09.13 08:40 sugirdėm pirmąją vaistukų dozę, mažylė pradėjo snausti man ant rankų, 09:00 palydėjom iki operacinės durų. 12:00 atėjo gyd. Lebetkevičius ir pasakė, kad viskas pavyko gerai. Tą pačią dieną dukart po kelias minutes lankėm ją reanimacijoj - mažylė kvėpavo pati, miegojo. 2013.09.14 10:00 jau parvežė į palatą. Po dviejų dienų ji kaip niekur nieko lakstė skyriuj, po savaitės jau važiavo namo, po 10 dienų - į sanatoriją. Tarsi nieko nebūtų buvę
Taip, tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Tokia didelė, didelė baimė, toks nežmoniškas skausmas dėl to, ką vaikui reiks ištverti. Toks bejėgiškumas, kad negali to pasiimti sau... Bet po visko galiu tvirtai pasakyti - vaikai yra stebuklingai gyvybingi ir stiprūs. Pjūvis gijo akyse, dukra stiprėjo valandomis. Be to, tarsi suprasdama be isterijų prabuvo reanimacijoj ir likusį laiką ligoninėj - kad ir mažytė, pasakojo, kad susiuvo jos širdelę, kad gydytojai geri, kad ji sveiksta. Nei baltų chalatų baimės, nei kažkokių blogų prisiminimų neliko - ko taip bijojom.
Na ir aišku - visas personalas ten puikus. Kardiologai, kardiochirurgai, anesteziologas, reanimacijos gydytoja, sesutės - atidūs, supratingi, absoliutūs profesionalai. Nors mūsų atvejis nei išskirtinis, nei vienintelis, visi kuo nuoširdžiausiai mus palaikė, kantriai atsakė į visus klausimus, labai švelniai bendravo su dukrele. Ir pats skyrius, palatos - jaukios, šiltos. Visą gyvenimą būsim jiems dėkingi!!
Pabaigai - gydytojai ten daro stebuklus. Ir visa širdim trokšta, kad vaikam būtų viskas gerai. Tikrai nėra taip, kaip kartais tenka susidurti suaugusiųjų skyriuose - nei vienas pacientas jiems nėra tiesiog "atvejis". Pasitikėkit jais. Viskas bus gerai.
Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti..!
