Gyvenimas po vyro mirties

Viskas turi pradžią. Atsinešta iš šeimos, girtaujantis tėvas, vėliau patėvis, užguita mušama motina. Neturėjimas kur dėtis ir kentėjimas iki begalybės. Buvau tikra, kad jau man bus viskas kitaip. Panašu, kad nebuvo.
Jei skaitėt "moterys, kurios myli per stipriai", ten kaip prieš veidrodį stoviu. Aprašoma, kad kartoji buvusį šeimos modelį, pati renkiesi kentėti. Sveikų santykių sukurti negebama.
Su antruoju buvau mylima ir laiminga. Bet, kas vyko man už nugaros. Kaip ribojo mano bendravimą su dukra. Kaip jai kenkė kuo galėdamas. Demonas.
Tos kaltės nenuplausi. Galiu keliais prieš dukrą šliaužiot, kaip darė mano mama. Man tikrai lengviau nebuvo, kai ji, manęs, suaugusios, atsiklaupė ir atsiprašinėjo, kad mušė be reikalo, kad nuo patėvio neapgynė. Kupros nebeištiesinsi. Taip ir mano dukrai tos skriaudos jau pasąmonėje ir formuoja jos ateitį.
Esu nusiteikusi kaltinti tikrąjį kaltininką, tą, kuris darė bloga. Ne tik prisiimti kaltę sau, kad nesugebėjau apsaugoti. Nesvarbu, kad tie žmonės yra mirę: mano tėvas ir patėvis, mano vaiko tėvas ir patėvis, jų "dėka" mūsų gyvenimai yra sužeisti.
Tegu ilsisi, jei jau jiems išeina...

Sutinku, kad kartojame tevu klaidas, seimos modeli, savo skaudulius perduodami is kartos I karta. Tikiuosi man pavyks suvaldyti savo prota, emocijas ir suteikti savo vaikui laiminga vaikyste. Reiktu daugiau galvoti apie gyvuosius, palikime mirusiuosius ramybeje... As Savaji prisimenu tik graziai... Neturiu nuoskaudu, tik ilgiuosi... Uztat dabartinis draugas toks Geras, kad pries uzmiegant butinai padekoju Dievuliui, o kartu ir buvusisjam uz tai, ka dabar turiu. Esu laiminga! kartais atrodo, kad ankstesnis Mano gyvenimas tebuvo sapnas. O gal dabar sapnuoju?

Džiaugiuosi dėl tavęs. Žinoma, kodėl gerai negali būti tiesa. Negi gimstam tik kentėti aukotis ir atgailauti. Tu tikrai nesapnuoji. Esi to verta. Ir dar daugiau visko.
Aš irgi mieliau paliksiu mirusiuosius ramybėje, tik nustoja jie man sapnuotis tai vienas tai kitas. O tai, kas iškyla naktį, dieną bandai suvokti. Iš tikro jau apsipratau viena, turiu daug darbų, džiaugiuosi ir rūpinuosi vaikais. Nėra taip, kad gyvenčiau pasukus galvą atgal. Tik perskaičius tą knygą, dar kartą suvokiau, kad esu suluošinta dvasiškai ir "teisingų" santykių sukurti nesugebėsiu. Tai ramia širdim nutariau likusius metus nubūti viena. Akivaizdu, kad pulčiau pataikaut, aptarnaut, slaugyt, gyvent jo gyvenimą, leisčiausi žeminama ir kaskart galvočiau, kad galiu iškęsti ir tai ir tas mano pasiaukojimas bus suvoktas ir įvertintas. O su padoriu žmogum, aš nerasčiau kalbos, jausčiausi neverta, nepriimčiau gerumo. Na, nebent keletą metų lankyčiau kokias grupes, kryptingai dirbčiau su savim. Perskaityta begalė knygų, kaip pasitikėti savim, būti laimingu. Nieko. Tokia pat pilka atsiribojusi esu. Visus laikau per ištiestą ranką, neprisileidžiu. Panašu, kad viena būti jau moku.
Pamenu, jaunystėj šokiuose, nusižiūrėdavau didžiausią nusmurgėlį ir nedrįsdavau nė pasvajot, kad pakvies šokiui nors kiek šaunesnis vaikinas. Ir nekviesdavo. O tą didžiausią netikėlį, kurio dėmesio dar drįsau tikėtis, piešiau, kaip pasakoj apie gražuolę ir pabaisa. Gyvenime pabaisos ir yra pabaisos..
Tik gavau žinutę, kad dukros draugo močiutė mirė. Mamą palaidojo prieš pora metų, tėtis ligotas, senelis vėlgi.. taip noris tuos žvirbliukus nuo skausmo apsaugot, kaip vištai po sparnais pasikišt..
Viskas bus gerai.

Aciu, Zaveseli is tiesu, visi esame verta gerio, meiles, laimes... Kad mintys materializuojasi-irgi nepaneigsi. Tik as nelaukiau ir nesitikejau ir vel myleti, juoktis, dziaugtis gyvenimu. Kartais uztenka tiesiog leisti tam Ivykti.
Kaip supratau is ankstesniu tavo pasakojimu, tavo buvusysis, nepaisant santykiu su dukra, visai saunus Buvo. Tai kodel neatsiras dar saunesnis? Nelaidok savo grazios ateities, dar anksti!
Dirbti su savimi reikia visiems. Nesame tobuli. Ir as dirbu su savo pesimizmu, bijau ir sunui perduoti ta nepasitikejimo pasauliu jausma. Bijau suklysti, kad veliau nekaltintu... Mano mazylis dar po sparneliu, dar ramu. O gyvenime juk visko bus, tikesiu, kad viskas bus gerai.
Juk visi turim savo Kelia. Ateinam I butent ta seima, kokios reikia musu asmenybes raidai. Klaidu nera, yra tik pamokos... viskas siame gyvenime laikina, o tai, kas isties svarbu, visada bus su manimi, neatimama, neduodama ir Neparduodama. Svarbu neprarasti saves. Ir zinoma, tiketi, kad Viskas Bus Gerai. Kartoti sau kaip mantra. Ir Bus!

Gyvenime neatleisčiau tokiai motinai...

Žinoma, makita
Ir aš, kaip tas baronas Miunhauzenas, traukiu pati save už
plaukų iš duobės. Bandau, jei ne nukauti, tai bent užmaskuoti pesimizmą ir neviltį, kad to nematytų vaikai. Kad būčiau stipri ašis, kad žinotų, jog bet kada bet kokioj situacijoj sulauks iš manęs pritarimo, palaikymo ir paramos. Net sumanę drąsiausią verslo planą, ar paiką kelionę, ar kelių policijos "dovanų kuponas" tai bus.
Dėl manojo. Nenustoju stebėtis, kaip viename žmoguje tilpo tokia beribė meilė man ir tokia žvėriška panieka mano dukrai. Turbūt žmogus amžina mįslė. Ne kiekvienas būna, kaip atrodo. Talpina savy ir angelus ir demonus. Nors aš pati nesu chameleonas, visiems esu daugmaž tas pats žmogus. Niekam nelinkiu blogo, nei pažeminusi ar kenkusi.

Grįžkit, merginos, puslapis į pabaigą. Neleiskit man jo galutinai sugadinti. Tikiuosi visos jau atsitiesėt ir laikotės puikiai.
Metas didžiuotis savimi.

miela, kad perskaitei.
Atleidi, ar bent jau supranti po daugelio metų, kai atsiduri to žmogaus vietoje. Aš irgi maniau, kad mamai niekada neatleisiu, kad mano šeima bus tobula, kad vaikui duosiu visko su kaupu, ko man stigo vaikystėje. Išsiskyrusi su girtaujančiu, ėjau gyventi su abstinentu. Sakiau sau, kad mano dukra matytų ne smurtaujantį tėvą ir kenčiančią mane, ir paskui perimtų tą šeimos modelį, manydama, kad kitokio gyvenimo nebūna, kad visi taip. Antrasis man buvo angelas,- gėlės, dovanos, restoranai, kelionės. Supratimas ir atjauta kiekvienam žingsnyje. Buvau mylima ir branginama už tai, kad esu. Tai tobulas ir siektinas santykių modelis. Deja. Dukros engimas buvo nepateisinamas. Negalėjau patikėt, kodėl aš turiu rinktis, vyras arba vaikas. Visomis savo jėgomis stengiausi apsaugoti dukrą ir perkalbėti vyrą. Aukštesnės jėgos išsprendė, ko nesugebėjau aš, su visa savo meile ir pasiaukojimu.
Palikim tą praeitį.

Labai gerai pasakyta. Paprastai, mes negaim įsivaizduoti, kad taip galim pasielgti, bet kartais gyvenimas iškrečia šposą ir pastato į lygiai tokią padėtį ir tik tada suprantam, kad ir tai įmanoma.

Palikim
Rašau taip todėl, kad pačios vaikai augo su patėviu ir aš pati augau su pamote. Žinau ką reiškia, kai antras vyras nešioja ant rankų, dovanoja gėles, vežasi į keliones, kad esi mylima ir branginama už tai, kad esi. Tačiau kad ir kaip myliu savo antrą vyrą, jo priekabiavimo prie dukros niekada neatleisčiau. Norėdama parodyti siektiną modelį, suluošinot dukrai gyvenimą Taip, dukra su vyru susipykdavo, apsižodžiuodavo, bet tik tiek. Kažkada savo antrąjam pasakiau: Niekada nekovok su mano vaikais, nes tu pralaimėsi. Tiesiog tokia esu, tiesiog vaikai man vieninteliai o vyrų gali būti daug. Tiesiog tokia mano nuomonė. Atsiprašau

Sutinku su tavim ir mąstau taip pat. Kad vaikas svarbiausias ir vienintelis. Bet kad būtų taip lengva. Juk nėra, kad tavo akyse daro kažką tokio. Didelio ir baisaus. Tarkim, vežasi mane į restoraną, išvykstam 5 min prieš grįžtant dukrai. Grįžtam ji jau miega. Nukerpa laidą, o pasako, kad sugedo internetas. Ir ragina neskubėti kviesti meistro, jis pakvies. Sėdi abiturientė be neto kaip viduramžiais. Kai dukra eina miegoti, pagarsina televizorių. Kai mudvi kalbamės, jis " kalba ant viršaus", pertraukinėja. Kai nueinam pasikalbėt į virtuvę, esą " ant jo" šnabždamės. Saldėsius padeda ant stalelio arčiau savęs, kad dukra nepasiektų. Begalinė grandinė tokių nemalonių smulkmenų, kurias kiekvieną sprendžiau atskirai. Ribojo bendravimą, kalbėjomės, kai jis į tualetą nueina, ar pribėgdavau per pertrauką prie mokyklos, kartais turėdavo langą(laisvą pamoką). Maistą jai į rašomojo stalčių padėdavau jam nematant. Nukirpus internetą, slapta užsakiau nešiojamą modemą. Paskui dukra pasisako, kad prie jos lenda, nė minutės nebūna namie, kai nebūna manęs. Prisakau gintis kiek įmanoma, tuoj pat viską man sakyt. Vėl taip diena po dienos, sukamės. Kodėl taip laviravau, o ne šokau į akis? Pirma. Žinoma, buvau skysta. Antra, jis buvo ligonis, turėjęs 2 infarktus, ir jei tik truputį kas ne taip, griebiasi už širdies, priešinfarktinė būsena, vežu į priėmimą reanimuoti, savaitę serga. Žinojau, kad tai jau ne generalinė repeticija, 3 -čio infarkto neatlaikys. Tai ir rinkausi. Ar ir tai mes galim iškęsti, kas, jei aš pasipriešinsiu ir tas žmogus numirs. Taip ir plečiasi tos pakantumo ir kentėjimo ribos.
Kai sykį nepaklausiau ir, prieš jo valią, nuvažiavau dukros paimti iš gimnazijos, nes buvau išleidus, nors šalčio 25 minus. Negali žinot, kitąsyk dauguma susirenka ir pamokos vyksta. Šįkart jos nevyko, o autobusas po 6 val. Man mašina 20 min kelio. Išvažiavau. Grįžus radau jį blogai besijaučiantį. Įsiširdijusį. Ėjo giminaičio prašyt, kad pavežtų iki priėmimo. Gainiojausi su mašina jį beeinantį, kol įsisiūliau nuvežti, kol įsėdo. Balsas vis kimo... atlikus tyrimus rasta IV stadijos vėžys.. Kartais galvoju, kad jis iš susirgo iš to pykčio. Net kai slaugiau ligoninėse, slapta dukrai perduodavau raktelius, kad mašinoj manęs palauktų. Negalėjo jos matyti. Net jau paskutinėm dienom, marinamas, dukra bijojo per kambarį pereit.
Na, buvo buvo. Dabar mūsų niekas neskriaudžia. Nebėra kam. Namai tušti. Nė kokio tarakono nėr.

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.