Gyvenimas po vyro mirties

#49
QUOTE(.Juo2ke. @ 2013 01 09, 21:08)
reiks nusipirkt ir perskaityt,aprasymas skamba idomiai smile.gif


Aišku, tai nebuvo reklama konkretaus pardavėjo, gal rastum ir bibliotekoj, ar kur pigiau. Aš tai pasiskolinau iš kaimyno. Tiesiog nuorodėlė, kaip atrodo pati knyga.
Gali į tai pažiūrėt kaip į grožinės literatūros kūrinį, gali tikėti, kad kažkas panašaus vyksta mirksiukas.gif Juk visko iš tikro nesužinosim, kol nesužinosim.
O tu smalsutė 4u.gif
Atsakyti
#50
[quote=malvinute,2013 01 09, 11:48]
1976-ais metais gydytojas Raimondas Moudis išleido knygą „Gyvenimas po gyvenimo”, kurioje aprašė 150-ies žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, pasakojimus.
http://www.amzinojiu...is-gyvenimas-51
http://atsibudimas.u.../2011-12-15-268
anomalija.lt


anomalija.lt jau buvau radus kiek anksciau - tikrai idomus puslapis.
aciu,perskaitysiu ir visus kitus rolleyes.gif
Papildyta:
blush2.gif blush2.gif Karalius Saliamonas nešiojo žiedą su užrašu, kuris buvo nusuktas į delno pusę, jo niekam nerodė. Kai susidurdavo su nelaime ar sunkiai išsprendžiamu uždaviniu, atsukdavo ir perskaitydavo.
Ant karaliaus Saliamono žiedo esantis užrašas: etiam transit “IR TAI PRAEIS!” yra vienas iš labiausiai tinkančių visais atvejais. Jis vienodai optimistiškas kiek ir pesimistiškas.
Kai nepaprastai sunku, ši sena išmintis padeda suvokti, kad bus geriau, kad turi atsitiesti ir gyventi toliau. Problemos nebesitęsia amžinai, kaip ir visa kita…
Atrodo, kad tie trys trumpi žodeliai sutalpina visą esmę, kuriai pasakyti kartais rašomos storos psichologinės knygos.
[/quote]


"Ir tai praeis"...siuos guodziancius zodzius pirmakart isgirdau mylimojo mirties diena,kai nebuvo nei valanda dar praejus,bet jie jau tada,mane esancia soko busenoj,jau kazkiek paguode. saugau tuos zodzius ir vis kaskart paskaitau,kai buna sunkiau. Tikrai aukso verti zodziai g.gif wub.gif
Atsakyti
#51
QUOTE(.Juo2ke. @ 2013 01 09, 21:28)
"Ir tai praeis"...siuos guodziancius zodzius pirmakart isgirdau mylimojo mirties diena,kai nebuvo nei valanda dar praejus,bet jie jau tada,mane esancia soko busenoj,jau kazkiek paguode. saugau tuos zodzius ir vis kaskart paskaitau,kai buna sunkiau. Tikrai aukso verti zodziai  g.gif   wub.gif


Aš net galvoju tuos žodžius išsitatuiruoti originalo kalba. Bet gal užteks, kad atminsiu ax.gif

Dar mokyklos laikais, kai būdavo labai sunku, (nelaiminga meilė, draugų patyčios, prastas pažymys, ar kitos baisios bėdos), pagalvodavau, ką tai reikš po 5 ar 10-ties metų. Nelabai ką, ar ne. mirksiukas.gif

Taip ir tai, ką išgyvenam dabar bus praėjęs gyvenimo etapas. Gyvensim kažkaip 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rene0: 09 sausio 2013 - 21:57
#52
Sveikos mielosios, ateinu dar karta pasiguosti i jusu glebi. Taigi, jau po truputi buvau bepradedanti keltis po mylimo vyro mirties, ir vakar nugaiso mylima kalyte. Musu bendras "kudikis", numyleta, islepinta, isglostyta... mano paguoda ir parama, meile ir dziaugsmas... ;( Tiesa sakant, itariu, kad ja taip paveike mylimo seimininko mirtis (nors visalaik maniau, kad tai as jos seimininke), nes kaip vyras sakydavo, ji gi tavo seselis, ir is tiesu, be manes ji niekur... O va pradejo sirgti siltpi, neradom ligos, manem, depresija, o kai 3 dienas veme, viduriavo kol nepajege net eiti, vel pas daktarus, ir bedarydami rentgena uzmigde... ir nebeprikele... Sako, sirdis... dar atsisveikinant apkabinau ja tokia sulysusia, drebancia, paprasiau, kad istvertu, pasiliktu su manimi ir sventai tuo tikejau. Akyse iskylas tas vaizdas, kai as beiseinanti is kabineto i ja pazvelgiau, o ji, nors ir svirduliuodama megino mane vytis, daktaras sulaike... asaros rieda be perstojo, sirdis plysta, rodos tik suo, bet man ji buvo musu seima, mano brangiausia, musu numyletine... kiek ji kartu mane guode, jos kailis gere mano asaras, taip gera nakti ja buvo jausti salia, meiliai knarkiancia, rodos viska jaute ir suprato daugiau nei kartais zmogus. Tikiuosi jis ja pasieme su savimi, jiems dabar gera, nesakauda, ramu, bet kaip man su visu tuo tvarkytis. nebezinau. Bijau, kad pati nenusibaigciau, nes visos ligos puola, juodos mintys irgi sveikatos neprideda. Net pas bureja uzsirasiau, gal koks prakeiksmas cia slypi, nebezinau, tik sunku, oi kaip skauda, kaip sunku, nezinau uz ka man visa tai sad.gif
Atsakyti
#53
QUOTE(makita @ 2013 01 11, 14:10)
Bijau, kad pati nenusibaigciau, nes visos ligos puola, juodos mintys irgi sveikatos neprideda. Net pas bureja uzsirasiau, gal koks prakeiksmas cia slypi, nebezinau, tik sunku, oi kaip skauda, kaip sunku, nezinau uz ka man visa tai sad.gif


Tokie nuvalkioti posakiai, kaip nelaimė viena nevaikšto, atrodo tokie įprasti ir ne ką reiškia, kol neįsitikini savo kailiu. Dabar juodas etapas jūsų namuose. Visos bėdos renkasi. Turėsit tai ištverti. Dar sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Tai irgi tiesa. Kai tokia širdgėla, nusilpsta ir nervai, ir imunitetas, ligos pradeda belstis. Buvusios paūmėja, randasi naujos. Turi būti stipri, rūpintis savimi, nepamiršti valgyti, nes kas daugiau tuo pasirūpins. Pamažėle tas juodas metas prašviesės. Gerai, kad užsirašei pas būrėją. Tikiuosi, ji suteiks tau viltį, duos užuominą, ko geresnio gali tikėtis ateity . O mes, SM smalsuolės, lauksim naujienų, ką gi ji papasakos mirksiukas.gif
Atsakyti
#54
QUOTE(Rene0 @ 2013 01 11, 16:14)
Tokie nuvalkioti posakiai, kaip nelaimė viena nevaikšto, atrodo tokie įprasti ir ne ką reiškia, kol neįsitikini savo kailiu. Dabar juodas etapas  jūsų namuose. Visos bėdos renkasi. Turėsit tai ištverti. Dar sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Tai irgi tiesa. Kai tokia širdgėla, nusilpsta ir nervai, ir imunitetas, ligos pradeda belstis. Buvusios paūmėja, randasi naujos. Turi būti stipri, rūpintis savimi, nepamiršti valgyti, nes kas daugiau tuo pasirūpins. Pamažėle tas juodas metas prašviesės. Gerai, kad užsirašei pas būrėją. Tikiuosi, ji suteiks tau viltį, duos užuominą, ko geresnio gali tikėtis ateity . O mes, SM smalsuolės, lauksim naujienų, ką gi ji papasakos mirksiukas.gif

makita visa tai buna pirmais metais ir atrodo tada, kad tau visu blogiausia, uz ka taip baudzia. Nebaudzia niekas, tai tiesiog gyvenimas, vienas is etapu tavo gyvenimo, kuri reikes isgyventi ir priimti toki koks jis yra. O Rene0 sauni moterys labai gerai yra pasakiusi, kad reikia rupintis savimi. Kalytes labai gaila ir as neabejoju, kad ji nukeliavo pas tavaji vyra, ji sielvartavo, nes gyvunai labai stipriai jaucia ir labai yra prisiryse prie seimininku. Dabar juodas gyvenimo etapas, kuri reikia ir butina isgyventi, bet ateis ir prasvesejimas, tu tik nepasiduok mieloji 4u.gif
Atsakyti
#55
Dekui uz pozityva.ir jus visiskai teisios,reikia rupintis savimi,tik noro nera,vilties ir gyvenimo prasmes.meldziausi,prasiau, kad saugotu,nelaimiu nesiustu,rodos mane ir Dievas apleido.nezinau kodel mano kryzelis toks sunkus.jei ne tevu, draugu palaikymaa,nezinau kas butu.turiu laikytis,is paskuriniuju,iki paskutiniosios.visos turim keltis ir eiti,kito kelio nera.o bureja labai tikiuosi kazka grazaus pasakys,bet tik kt savaitgali.butinai papasakosiu ir jums
Atsakyti
#56
QUOTE(makita @ 2013 01 12, 00:15)
Dekui uz pozityva.ir jus visiskai teisios,reikia rupintis savimi,tik noro nera,vilties ir gyvenimo prasmes.meldziausi,prasiau, kad saugotu,nelaimiu nesiustu,rodos mane ir Dievas apleido.nezinau kodel mano kryzelis toks sunkus.jei ne tevu, draugu palaikymaa,nezinau kas butu.turiu laikytis,is paskuriniuju,iki paskutiniosios.visos turim keltis ir eiti,kito kelio nera.o bureja labai tikiuosi kazka grazaus pasakys,bet tik kt savaitgali.butinai papasakosiu ir jums

makita nezinau kaip tu ziuri i tokius dalykus, bet man kai buvau pas bureja, ji pasake, kad jokiu kryzeliu ant savo kuno nereikia nesioti, nes kryzius apsunkina, jei jau nori kryziu nesiot tai geriau pinigineje ar dar kur. O man sake nusipirkti marija. Labai grazia marijos atvaizda auksini pirkau savu laiku, pasventino man ja kunigas ir nesioju as ja ant kaklo. Tikui svarbiausia, kad ji mane saugo. Nezinau ar turi kryzeli ir nesioji, bet cia tarp kitko parasiau toki dalyka blush2.gif Svarbiausia tikejimas, kad viskas bus gerai ir mes patys ta pozityva sukursim savyje 4u.gif Linkiu sekmes tau 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
#57
Sveikos, likimo draugytės...
Aš pastebėjau, kad mano psichologinė būsena banguoja be paliovos. Išaušta rytas - ir norisi kaukti nežinia dėl kokios priežasties. Pažiūriu į savo žmogučio nuotrauką - ašaros byra, širdis plyšta iš skausmo. Visą dieną mintys tik apie jį, apie mus... Viskas su juo asocijuojasi, net patys nereikšmingiausi ir rodos - iš vis nesusiję dalykai...
Būna - prabundu - pažiūriu į jo nuotrauką, pasisveikinu, nusišypsau jam. Ir nugyvenu eilinę tuščią bet beveik beskausmę dieną.
Ir tai nesusiję nei su pilnatimi, nei su PMS... Nežinau, kas tai ir nuo ko priklauso... Bet emocijos banguoja kaip jūra. Kartais ir dangus atrodo nuostabiai gražus, užsidedu MP3 ir išeinu pėsčiomis pasivaikščioti po savo prieglobstį svetimam krašte. Ir rodos - gaivus oro gūsis taip nuramina...
Turiu draugę, kuri mano gyvenime atsirado jau po to, kai mano žmogutis mus paliko. Bet ji - nuostabus žmogus. Labai šilta ir nuoširdi... Mano žmogučio nepažinojo, tačiau jos gyvenimo draugas buvo manojo draugas. Taigi, pasakojimų girdėjo iš jo daugybę.
Ir šati ji - mano psichologas. Visada randa tinkamus žodžius. Išsižliumbiu jai, kaip niekam kitam negalėčiau, išsikalbu iki širdies gelmių... Ji moko mane ieškoti ir pamatyti gyvenimo "ženklus"... Ženklus nuo jo. Net paprastose automobilių padangų žymėse ant sniego ji sugeba įžiūrėti dvi širdis. Ir moko šito manęs. ir ji man sako, jeigu aš jau bandau ieškoti gyvenimo prasmės, bandau susivokti tikėjimo kryžkelėse, bandau rasti sau tinkamiausią tikėjimo kryptį, kad tai jau yra mažas žingsnelis į priekį. Aš mąstau - vadinasi - aš gyvenu...
Atsakyti
#58
koks baisus jausmas-tuštuma..baisu suvokti, ka niekada nebebus taip, kaip buvo.atsibundu ryte, pasižiūriu į tuščius namus ir išsiverkiu.
Be proto skaudžiai, bet tyliai, ramiai..Ir man skaudu be proto, kad aš netekau ne tik savo vyro, savo gyvenimo meilės,
bet skaudžiausia ir dėl to, kad netekau draugo. Paprasto, gero, nuoširdaus,
kuris išklausytų. Kuris žinotų apie mane absoliučiai viską. Nuo A iki Z. Nuo pirmos mano gimimo dienos – iki dabar...
Aš beprotiškai, fantastiškai ir nerealiai esu pasiilgusi tavo paprasto, bet stipraus apkabinimo. Tokio, nuo kurio pasaulis
išslysta iš po kojų ir aplink nebelieka nieko.. Kai jausdavausi tokia trapi, mažytė, bet be galo saugi, nes žinojau,
kad tu esi šalia. Apkabini, laikai už rankos ir visada, visada saugai..
Ir žinai, aš atiduočiau viską,kad bent vienas dalykas būtų toks, koks buvo.. Kad iškvėpčiau šitą sunkų orą ir
galėčiau atsipūsti.. Kai galėčiau kalbėti nesąmones ir nesijaudinti, kad nusišneku, kad galėčiau bet kada
visam pasauliui šaukti,
kaip dievinu savo žmogų, kai atsimerkčiau ir nenorėčiau verkti, nes žinočiau, kad tu vis tiek esi šalia. Visada.
Ir saugai mane..myliu Tave,ir visada mylėsiu.
tik mano mergytės mane čia laiko..aš taip noriu pas jį. verysad.gif
Atsakyti
#59
QUOTE(kantrilot @ 2013 01 13, 01:03)
koks baisus jausmas-tuštuma..baisu suvokti, ka niekada nebebus taip, kaip buvo.atsibundu ryte, pasižiūriu į tuščius namus ir išsiverkiu.
Be proto skaudžiai, bet tyliai, ramiai..Ir man skaudu be proto, kad aš netekau ne tik savo vyro, savo gyvenimo meilės,
bet skaudžiausia ir dėl to, kad netekau draugo. Paprasto, gero, nuoširdaus,
kuris išklausytų. Kuris žinotų apie mane absoliučiai viską. Nuo A iki Z. Nuo pirmos mano gimimo dienos – iki dabar...
Aš beprotiškai, fantastiškai ir nerealiai esu pasiilgusi tavo paprasto, bet stipraus apkabinimo. Tokio, nuo kurio pasaulis
išslysta iš po kojų ir aplink nebelieka nieko.. Kai jausdavausi tokia trapi, mažytė, bet be galo saugi, nes žinojau,
kad tu esi šalia. Apkabini, laikai už rankos ir visada, visada saugai..
Ir žinai, aš atiduočiau viską,kad bent vienas dalykas būtų toks, koks buvo.. Kad iškvėpčiau šitą sunkų orą ir
galėčiau atsipūsti.. Kai galėčiau kalbėti nesąmones ir nesijaudinti, kad nusišneku, kad galėčiau bet kada
visam pasauliui šaukti,
kaip dievinu savo žmogų, kai atsimerkčiau ir nenorėčiau verkti, nes žinočiau, kad tu vis tiek esi šalia. Visada.
Ir saugai mane..myliu Tave,ir visada mylėsiu.
tik mano mergytės mane čia laiko..aš taip noriu pas jį. verysad.gif


Kantrilot, perskaiciau, ir toks jausmas, kad apie mane parašyta... Labai skaudu ir taip artima... Ne dėl to, kad jo nebėra... Jam ir gyvam esant visada sakydavau, kad pasitikiu juo visu šimtu procentų ir jaučiuosi visiškai saugi... Paskui jį buvau pasiryžusi į pasaulio kraštą keliauti. Su juo galėjau gyventi ir miške... Ir tai nėra joks idealizavimas. Taip jaučiausi anuomet, tai jaučiu dabar ir visada... Išties per daugybę gyvenimo metų pažįsti žmogų visapusiškai. Kiekvieną kūno dalelę. Jis tau mielas ir ryte neišsivalęs dantų, ir po darbo suprakaitavęs, nesiskutęs, priaugęs svorio ir t.t. Ir visa tai taip miela, nes visa tai yra (buvo) tavo ir tik tavo... Jo kūnas - lyg mano pačios kūnas. Taip sava, taip artima... Ir rodos, niekada daugiau gyvenime nebeturėsi tokio artimo žmogaus, net pagalvot šlykštu... Niekada...
Atsakyti
#60
QUOTE(malvinute @ 2013 01 13, 00:46)
... Išties per daugybę gyvenimo metų pažįsti žmogų visapusiškai. Kiekvieną kūno dalelę. Jis tau mielas ir ryte neišsivalęs dantų, ir po darbo suprakaitavęs, nesiskutęs, priaugęs svorio ir t.t. Ir visa tai taip miela, nes visa tai yra (buvo) tavo ir tik tavo... Jo kūnas - lyg mano pačios kūnas. Taip sava, taip artima... Ir rodos, niekada daugiau gyvenime nebeturėsi tokio artimo žmogaus, net pagalvot šlykštu... Niekada...


Tiesa, tai tavo antroji puselė. Taip ir lieki. Taip ir jautiesi. Nepilnas. Nepilnavertis. Kaip pusė žmogaus. Pusžmogis. Lyg ir neįgali. Jaučiausi taip. Ir jūs taip jaučiatės. Kol išmoksti. Prisitaikai.
Judvi turit nemažą palaikymo komandą. Savo artimuosius. Remkitės į juos. Gal skambės savanaudiškai, bet netausokite jų. Išsiverkite, išsiguoskite. Paklauskite, save: kam man reikalinga mama ( sesuo, draugė), jei negaliu jai savo širdies atverti, skausmo išlieti. Kada daugiau, jei ne šią skausmo akimirką. "Asmeninė psichologė" yra liuks. Darykite viską, kad palengvėtų.
Atsakyti