Gyvenimas po vyro mirties

Nuosirdziai dziugu uz tave mieluoji. O kampelis tai nebutinai verkimo kampelis, tai gyvenimas musu po ju isejimo ir jis skirtingas kas idomiausia pas visas Nei asaru nei dziaugsmo slepti nereikia

Ara, laukiesi? Sveikinu! Grazaus laukimo tau, o as jau pasiilgau tos pakyletos busenos

Na ok, ikalbejot
Seku sia tema,vis dar turiu jos prenumerata ir visada perskaitau naujas zinias.
Deja neskubu atrasyt..Tai nera taip lengva.Visgi reikia prisimint skaudziausia savo gyvenimo ivyki. O kaip pastebejau, gelbstint save, stengiuosi maziau apie tai galvot. Nesinori tu blogu emociju, bloga ir pagalvot, koki skausma teko praeit
Dabar i savo situacija ziuriu kiek kitaip. Nebegalvoju apie "mus", nes to daugiau siam gyvenime nebebus. Daugiau ziuriu i save, kaip i moteri, pavadinimu "nasle".
2 metai ir 4 menesiai. Toks mano "stazas". Deja mazai kas mano gyvenime pasikeite..Matyt didelis trukdis yra tai, jog gyvenu svetimoje salyje. O mano nuomone pripazinciau sau artima zmogu tik lietuvi. Taigi sansai "n" kartu mazesni.
Taip,galbut ir atsitiesiau,isstumiau pacias juodziausias mintis, isverkiau visas asaras...Ismokau buti viena,o su tuo susije begales kasdieniu anksciau mielu akimirku.
Deja mano noras tapti mamyte... ... jis niekur neisnyko ir iki siol skaudus iki asaru...

Dziaugiuos uz kitas,kam laime vel nusisypsojo.Tikrai to nusipelnet

Na,o as stengiuos nevertint savo gyvenimo istorijos. Kaip bus taip bus.Labai viliuos,kad nusipelniau buti darkart laiminga. Nors nuomones niekada nebepakeisiu - savo gyvenimo meile as jau sutikau. Labai gaila,kad taip trumpai, bet aciu Dievui nors ir uz tiek.
O kolkas sirdele uzrakinta po devyniais uzraktais. Tiesiog, kad nekraujuotu, nes zaizdele labai aitri

Jeigu Dievas duos man dar viena skirta zmogu, pirmiausia jis tures pamilti mano praeiti. Nenoriu, kad tai butu tabu, tiesiog jausciausi gyvenanti melo upej. Deja tokia gyvenimo zaisda palieka dideli randa, todel ne kiekvienam lemta ji priimt...

Juo2ke, mazais zingsneliais, bet eini I prieki. Kazkuo man musu istorijos panasios, esame nasles panasu laikotarpi. Kai skaiciau tavo isgyvenimus, atrode, kad jauciu ta pati. Tik man tas gedulo laikas truko metus, veliau vis dazniau pavykdavo uzsimirsti. Ir siandien nebegyvenu praeitimi, nors vis dar skauda ja prisiminti, ypac tuos juodus pirmus metus be jo... o dabar stengiuosi apie ji galvoti su sypsena, dekingumu ir meile. Taip geriau ir man ir jam. Zinai ka supratau? Kad jokiu budu negalima kabinti etikeciu "niekada", "vienintelis", "taip nebebus" ir pan. Neuzsiprogramuok amzinam gedului. Tiesiog paleisk viska sava eiga, nesmerk saves jei isimylesi, nelygink to kas buvo. Bus viskas kitaip nei buvo, bet nebutinai blogiau. Labai linkiu tau graziu isgyvenimu, patirti motinystes dziausma. Tai tikrai neapsakoma patirtis! Tiesiog mokek islaukti ir tikek stebuklais. Jie tikrai nutinka

Sunku čia grįžinėti ir viską prisiminti. Kartais atrodo, kad gyveni toliau. Dažnai pabundi ryte, perverti prieš akis būsimą dieną ir bandai rast joje ką nors, dėl ko verta keltis... Jau lyg nebepjauna širdies vaikščioti su reikalais, ar po parduotuves vienai, kaip pirmais metais, kitus matant porom. Širdis randėja ir apauga ledu. Dabar atrodo, kad net neturėčiau daugelyje vietų lankytis ne viena, kad tai privatu ir aš viena turiu apspręsti daugelį dalykų, pirkinių. Jau kaip pro rūką beatmenu, kaip būtų miela miegoti ne vienai.
Prieš 4 metus palaidojau žmogų, su kuriuo gyvenom nesusituokę, bet kuris man buvo daugiau negu viskas.
Šiemet- žmogų, su kuriuo mus siejo santuokos sakramentas, dukra ir 13 bendro gyvenimo metų. Nors jau 9 metai nuo ištuokos, aš jį laidojau kaip savo vyrą, gerbdama jo pasirinkimą ir atminimą, dukros širdgėlą ir neskaičiuodama išlaidų.
Jau nebebandau atrinkti, kuris čia tikrasis ar vienintelis...

As ir vel sian saviski sapnavau. bet kiek metu praejo, kiek sapnuoju tai jo nematau sapne, bet suprantu, kad jo nebera. Ieskau jo. Va sian sapne iki jo darbo taip keistai atejau, tarsi vidus supranta, kad jo nera, bet dar egzistuoja viltys. Bet taip ir prabudau jo nemacius. Viespatie jau 12 metu praejo o man nera ramybes. Kad ir kaip bandau negalvoti bet po tokiu sapnu viskas sugrizta. Begu nuo tu minciu, nenoriu jam pakenkti. Noriu, kad jis ilsietusi ramybeje

Ir aš panašiai sapnuoju, kartais net kalbant kitam kambary girdžiu, bet nematau. O taip norėčiau...
O dabar apie tai, kuo gyvenu...
Gyvenu labai paprastai. Dirbu įprastinį darbą, galiu turėti jo tiek, kad kitkam neliktų laiko, bet daugelio papildomų darbų atsisakau. Laisvą laiką beveik ketverius metus visą skyriau muzikai: atsisėsdavau prie kompo, pasileidžiu kokią ariją ar dainą visais įmanomais variantais, klausausi, lyginu... Pakeliu akis į jo portretą, paverkiu, vėl klausausi... Šį pavasarį atėjo tekstų laikas: klausausi įvarių protingų žmonių kalbų, kažkiek apie politiką, kažkiek apie meną. Nueinu į spektaklius, į filmus, koncertus, aktyviai dalyvauju kraštiečių klube. Važinėju į septinti metai mėgstamo Liudo Mikalausko bei savo kraštiečio Andriaus Apšegos (apie jį dar išgirsit, tik pernai baigė studijas) koncertus, pernai susižavėjau tokius Sankt Peterburgo dainininku M. Bužoru, buvau jo koncerte Rygoje, 12 14 eisiu Vilniuje. Man atrodo, minėjau, kad nuo studijų esam šešios draugės, bent jau kas mėnesį kartą susitinkam, pradėjom švęsti 60-mečius, mano penktas. Žodžiu, jaučiuosi pakenčiamai, pasidžiaugiu, kad Likimas leido patirti tokią meilę, kad ji tęsėsi tiek ilgai.
Šiek tiek paremiu šeimą, gyvenančią mano sodyboje. Esu tokia a la močiutė, nes abiejų tėvai jau mirę. Labai simpatiški žmonės, nežinau, kodėl jiems nesiseka. Neturėjau laimės turėti vaikų, todėl pasiguodžiu, kad mano tėvelių sodyba suteikė namus dviem vaikam, atrodo, bus ir trečias...
Tai va tokia ta mano ataskaita .

Miela jus
Kai mano ( buvęs) vyras dingo be žinios, (nežinia truko 10 mėnesių) ne kartą sapnavau, kad jį surandam/atsiranda. Dažnai sapne būdavo abu mano vyrai. Aš džiaugdavausi atradus dingusįjį (tuos mėnesius tik ta viltim ir gyvenom), o antrasis pavyduliaudavo dėmesio. Nemanau, kad tai kažkuo susiję su anuo pasauliu, greičiau, pasąmonė. Skaudu, kai palaidoji, bet kai metų troškimas- galimybė palaidoti, kai negali atlikti paskutinės pareigos žmogui, ir pavydi visiems, kurie laidoja savo mirusiuosius.. vėlgi....
Na, bet jau buvo-pražuvo.
Kartais pagalvoju, kad žmogus miršta tada/dėl to, kad susikaupia per gyvenimą tiek širdgėlos, kad nebegali pakelti. Na, kaip užrašų knygutė, kurioj rašai-braukai-apvedi-užtušuoji-pripaišai kvailų ornamentų. Viskas kas vyksta dedasi dedasi, dūšioj nusėda ir vieną dieną supranti, kad jau visko per daug. Begalė dalykų, kurių skaudu ar gėda, kurių geriau nebūtų buvę..
Vienas tokių. Įkalbinėjau močiutę išgerti tabletę. Ji atsisakinėjo. Ir aš ramiai : "nenorit-nereikia",- rankos pačios nušveitė tą tabletę į kerčią. Išėjau į vonią. Manau sau, kai nematys, paimsiu ją ir įkalbėsiu kitą kartą. Nenumačiau, kad močiutė paskui ją ir į ugnį būtų šokusi, puolė ieškot, prisiekinėjo gersianti... Visą dieną degiau iš gėdos ir nusivylimo savim. Taip, ligonis sunkus, bet kodėl negalėjau būti kantresnė ir tiesiog padėti atgal į dėžutę ir pasiūlyti rytoj. Taigi. Dar vienas " kleckas" ant sąžinės...
Papildyta:
P.S. Kas dėl kultūrinimosi. Skaitau S.Kierkegaardo Liga mirčiai. Traktatas apie neviltį.

Šiandien lygiai 4 metukai, kai manojo nebėra. Tada buvo 26 laipsniai šalčio. Šiandien apie 0.

Ačiū. Labai gražu ir jautru. O aš čia kažkokius vėjus apie orus...

Labas rugseji buvo jau 3 metai nuo TOS dienos kai jis isejo...rytoj jam butu sukake 29m kasdiena prisimenu ji... O gyvenu gana gerai,gruodzio 3d dukrytei sukaks 1,6men ji mano kasdieninis dziaugsmas,smagu matyti kaip ji tobuleja